|
Būkime ištvermingi
šiuolaikinių iššūkių akivaizdoje
Lietuvos vyskupų laiškas kunigams, vienuoliams,
katechetams ir visiems tikintiesiems
Jėzus Kristus savo sekėjams yra palikęs aiškų
testamentą: jie persekiojo mane, persekios ir jus. Apaštalai nenoriai
klausėsi šių Išganytojo žodžių. Dažnai ir mes esame panašūs į anuos
mokinius, kurie iš pradžių kratėsi net minties apie galimus išbandymus.
Būdami Kristaus misijos tęsėjais, turime ramiai susitaikyti su mintimi,
kad patiriami smūgiai, kad ir kokie neteisėti ir skaudūs jie būtų,
yra mūsų krikščioniško gyvenimo bei tarnystės dalis. Mums tenka
išbandymai, nepalyginti menkesni už pirmųjų amžių krikščionių ar
XX amžiaus tikėjimo liudytojų kančias. Kiekvieno laiko tikintiesiems
privalu garbingai ir oriai atremti jiems skirtus iššūkius. Žinome,
kaip nelengva jums savo parapijose, bendruomenėse, klasėse kalbėti
apie viešai metamus kaltinimus Bažnyčiai, komentuoti paskleistus
tikrus ar išgalvotus faktus. Todėl išpuoliams nesiliaujant, norime
šiuo laišku ne tik sustiprinti jus tikėjime, bet ir paaiškinti kai
kuriuos plačiai svarstomus teiginius.
Dauguma jūsų dar gerai prisimenate okupacijos laikus,
kai Bažnyčia buvo atvirai diskriminuojama, kai kiekvienas piktavalis
galėjo ją ir tikinčiuosius niekinti bei šmeižti. Po Nepriklausomybės
atkūrimo daug kas mūsų Tėvynėje pasikeitė į gera turime laisvę,
apie kurią galėjome tik svajoti, esame pakviesti į Europos tautų
šeimą, nuo kurios buvome prievarta atskirti. Tačiau neišsipildė
tikinčiųjų viltys, kad krikščioniškas gyvenimo būdas, artimo meilės
principas, Bažnyčios autoritetas bus visuotinai priimamas ir gerbiamas.
Daugelio širdys yra sužeistos, protas aptemdytas, o neatsakingas
naudojimasis demokratija supriešina žmones, kelia grėsmę asmens
orumui ir prigimtinei dorai.
Pasaulietinė žiniasklaida nuo pat Nepriklausomybės
atkūrimo ne kartą rodė neigiamą nusiteikimą religijos atžvilgiu.
Pastaraisiais mėnesiais vykdoma ištisa kampanija, organizuotas puolimas
prieš Bažnyčią skleidžiami negatyvūs, dažnai piktų gandų lygio
pranešimai apie vyskupus, kunigus ir kunigų seminarijas. Bažnyčia
kaltinama dėl visko, kad ir ką ji darytų. Neteisėtai kišamasi į
jos vidaus gyvenimą, kurio neliečiamumą gina Šventojo Sosto ir Lietuvos
Respublikos sutartys. Labai gaila, jog sąmoningai apeinamos, nutylimos
Bažnyčios pastangos nuoširdžiai tarnauti žmonėms, slegiamiems dabarties
negandų.
Į akciją prieš Bažnyčią įtraukiamos ar pačios įsitraukia
net kai kurios konfesinės grupės, pirmiausia Šv. Pijaus X brolija
(lefebvristai), kuri siekia susilpninti Katalikų Bažnyčios įtaką
Lietuvoje ir šia sąskaita įtvirtinti savąsias pozicijas. Kunigai
kurstomi nepasitikėti Šventuoju Tėvu, atmesti II Vatikano Susirinkimo
nutarimus ir grįžti prie tridentinės Bažnyčios nuostatų.
Viešoje kampanijoje prieš Bažnyčią kunigų nuodėmių
ieškoma ne norint padėti dvasininkams geriau tarnauti Dievo tautai,
bet siekiant mesti įtarumo šešėlį. Bandoma visuomenę įtikinti, kad
krikščioniškos moralės nešėjai klysta ne mažiau, o gal net daugiau
už kitus žmones, todėl jų balsas dorovės ir etikos klausimais nevertas
dėmesio. Žiniasklaida be skrupulų naudojasi gandais, anoniminiais
kaltinimais ir net sergančių žmonių fantazijos sukurtais kliedesiais,
idant pasiektų savo tikslą sukompromituotų Bažnyčią, sumenkintų
jos įtaką visuomenės gyvenime. Galima tik spėlioti apie visas priežastis,
kurios skatina tai daryti, tačiau neabejotinai viena jų griežtas
katalikų priešinimasis verslo struktūrų užmačioms pelnytis iš kontracepcijos,
dirbtinio apvaisinimo ir negimusios gyvybės žudymo. Bažnyčia iš
tiesų egzistuoja ne tam, kad jos nariai siektų pasaulietinės valdžios
arba rūpintųsi vadinamaisiais aukštais reitingais. Ji pašaukta
dirbti Kristaus darbą, nelaukdama pagyrimų ir nebijodama galimų
smūgių. Vis dėlto Bažnyčiai priklauso gyvi žmonės pasauliečiai
ir dvasininkai, kuriems ne vis vien, kas apie juos kalbama arba
kaip su jais elgiamasi.
Pernai ir šiemet pasaulio žiniasklaidoje plačiai
aptarinėti kunigų pedofilijos skandalai. Prisidengiant šiais pranešimais
siekiama suniekinti ir Lietuvos kunigus. Pavyzdžiui, vasaros pradžioje
Lietuvos ryte pasirodė straipsnis, kuriame kunigų seminarijos
buvo pavadintos pedofilų kalvėmis. Remiantis anonimo kunigo M. T.
ir iš seminarijos pašalintų anonimų klierikų teiginiais, buvo
įrodinėjama, kad seminarijose klesti homoseksualizmas, seksualinis
priekabiavimas, o bandantieji nusikaltimus paviešinti bažnytinės
vadovybės yra apkaltinami ir baudžiami. Atskleidžiant dviejų kunigų
asmenines bėdas ir tragiškai susiklosčiusius likimus buvo mestas
juodas šešėlis ant vyskupų, kunigų ir seminarijų, tarsi kiti būtų
kalti dėl to, kad kurį nors asmenį kamuoja negalia ar supančioja
alkoholis.
Labai atsakingai norime pareikšti, kad kunigų seminarijoms
metami kaltinimai yra šmeižikiški, nes tiek vyskupai, tiek seminarijų
vadovybės netoleruoja pasitaikančių moralinių nukrypimų klierikų
gyvenime. Vadovybės principingumą rodo tai, kad iš kiekvienos Lietuvos
seminarijos tenka pasitraukti mažiausiai trečdaliui įstojusių kunigystės
kandidatų. Paprastai šalinama dėl pašaukimo stokos su kunigyste
nesuderinamos laikysenos, nuostatų, įpročių, elgesio bruožų, tarp
kurių yra ir kitus paliečiančių homoseksualios orientacijos apraiškų.
Gerbdami asmenį ir jo privatumą niekuomet viešai neįvardysime konkrečių
jaunuolių, tačiau šalinome ir šalinsime iš seminarijų klierikus,
kurie savo elgesiu liudys apie lytinį nebrandumą ir nepasirengimą
laikytis celibato.
Žurnalistai piršo prielaidą, kad seminarijų vadovai
bei dėstytojai buvo keičiami dėl įtarimų seksualiniu priekabiavimu.
Galimas dalykas, šios prielaidos vienam kitam skaitytojui net pasirodė
įtikinamos, nes Kauno ir Vilniaus seminarijų vadovybė per pastarąjį
dešimtmetį iš tiesų keitėsi daugelį kartų. Tačiau dažnų dvasininkų
perkėlimų priežastys visai kitos, pirmiausia gausios permainos
Lietuvos visuomenėje ir pačioje Bažnyčioje. Pavyzdžiui, buvęs Kauno
kunigų seminarijos rektorius kun. A. Baniulis Jėzaus Draugijos prašymu
turėjo perimti Klaipėdoje naujai kuriamą parapiją, kuria rūpintis
buvo pavesta tėvams jėzuitams. Net trys šio laikotarpio rektoriai
S. Tamkevičius, E. Bartulis ir R. Norvila tapę vyskupais ir
paskirti eiti ordinarų pareigas turėjo perduoti pareigas seminarijoje.
Atkurtoje Vilniaus Šv. Juozapo seminarijoje buvo stengiamasi suformuoti
šiuolaikišką, jau dabartiniais laikais mokslus Romoje baigusių dėstytojų
korpusą. O kol tokių vadovų stigo, laikinai dirbo nuo kitų pareigų
atitraukti dvasininkai, talkino išeiviai bei užsieniečiai, kuriems
už tai esame labai dėkingi. Tikimės, kad su dabartinių rektorių
paskyrimu seminarijų vadovybė įgis daugiau pastovumo.
Manome, jog negarbinga kaltinti seminarijas, esą
jos rengia blogus kunigus, jei pavienių kunigų gyvenime kartais
pasitaiko neleistino elgesio. Krikščioniškas asmens supratimas teigia
žmogų esant laisvą, savarankiškai sprendžiantį ir atsakingą, todėl
jokiai bendruomenei, jokiai mokyklai negali tekti visa atsakomybė
dėl jos narių bei auklėtinių nusižengimų. Dvasininkai, kaip ir visi
žmonės, yra gundomi, todėl suklysta. Atgaila privaloma ne tik pasauliečiams,
bet ir kunigams, kurie turi siekti, kad tikintieji jų asmenyje visada
matytų tinkamą Kristaus paliktos vilties liudijimą. Kunigai tebudi,
kad jų elgesys nesukeltų įtarinėjimų. Dvasininko ir pasauliečio
pokalbyje pastarajam niekuomet neturėtų ateiti į galvą mintis, jog
kunigas tarnauja ne dėl Kristaus, o dėl kokių nors egoistinių motyvų.
Pasmerkimo verti tik tie atvejai, jeigu suklydusieji
kunigai nesitaiso ir nedoru elgesiu kitus traukia į nuodėmę. O tuomet,
kitaip, nei linkusi tvirtinti žiniasklaida, nežiūrime pro pirštus
šiomis dienomis po TV reportažų bažnytinio tyrimo laikotarpiui buvo
nedelsiant suspenduotas kun. R. Visockis. Panašius ankstesnius ordinarų
sprendimus visi besidomintys gali nesunkiai susirasti paskelbtus
Bažnyčios žiniose. Kiekvienas kunigas turi suprasti, kad neleistini
jo veiksmai neliks nepastebėti, nes jį nuolat regi ne tik ordinaras
bei parapijiečiai, bet ir ypač akylas žiniasklaidos, jai informaciją
legaliai ir nelegaliai teikiančios teisėsaugos žvilgsnis. Naujausios
dienraščių publikacijos liudija, kad žurnalistai ar jų šeimininkai
nelinkę atleisti net dešimtmečio senumo kunigų nuodėmių, kad vieno
kito dvasininko, pavyzdžiui, R. Jakučio ydingi poelgiai daugelį
metų po suspendavimo ir net pašalinimo iš kunigų luomo vis dar lieka
pretekstu eskaluoti priešiškumą Bažnyčiai ir kunigams.
Tačiau būtų neteisinga, jei bausmėmis reaguotume
į kiekvieną negatyvią publikaciją apie kunigus, nes nemaža dalis
teiginių per tyrimus pasirodo esą laužti iš piršto. Beveik kiekvienu
atveju net tikri faktai žurnalistų neetiškai supinami su paskalomis
ir subjektyviomis nuomonėmis, todėl sunku pasitikėti laicistinės
žiniasklaidos pranešimais ir jos gera valia. Negarbingą elgesį Bažnyčios
atžvilgiu liudija tai, kad rengiant minėtą straipsnį apie seminarijas
nebuvo kalbamasi nei su jų rektoriais, nei su vyskupais, o tik su
atleistais bei asmeninių problemų turinčiais asmenimis. Kaltinimai
Bažnyčiai buvo paskelbti didžiausiu tiražu išleidžiamo šeštadieninio
numerio pirmajame puslapyje, o vyskupų atsakymas išspausdintas kamputyje
ir su pakeista antrašte. Nors atsakyme neneigėme realių problemų
ir geranoriškai aiškinome bažnytinės vyresnybės poelgių aplinkybes,
jis buvo palydėtas pašaipiais komentarais ir naujais priekaištais
redakcinėje skiltyje. Lietuvos ryto straipsnį nagrinėjęs žurnalistų
etikos inspektorius Romas Gudaitis oficialioje išvadoje teigia:
Akivaizdu, jog labiau remiamasi įtarumu, nepatikrintom versijom,
sensacijų paieškomis nei patikimais šaltiniais. (
) Publikacijos
kontekste nepagrįsta mirusio kunigo istorija beje, jos sąsajos
su sensacinga tema taip ir lieka neaiškios. Šiuo atveju aiškiai
nusižengta žurnalisto profesinei etikai (
).
Dvasininkų nuodėmių medžioklė buvo pratęsta dienraščio
televizijos laidose. Negatyvus požiūris buvo piršte peršamas daugelį
sykių kartotuose TV anonsuose. Vėl kaltinti vyskupai, esą šie baudžia
kunigus, paviešinusius homoseksualizmo skandalus. Tai liudija, kad
kova prieš Bažnyčią nerimsta. Antai, nors arkivyskupas S. Tamkevičius
sutiko duoti interviu laidos vedėjams, šie paskleidė insinuacijas
ir net nebandė deramai išsiaiškinti, kodėl kunigui A. Bulotai buvo
pritaikyta bažnytinė bausmė. O jis buvo suspenduotas už nepatikrintų
ir neteisingų faktų paskleidimą žiniasklaidoje, nes neįstengė kunigų
tarybai pateikti savo žodžius patvirtinančių įrodymų. Džiaugiamės,
kad šiuo metu kunigas savo problemas yra supratęs ir eina bažnytiniu
keliu atliko rekolekcijas, atsiprašė už Bažnyčiai padarytą moralinę
žalą, todėl suspensa jam yra panaikinta.
Kitoje Lietuvos ryto TV laidoje kunigas buvo
apkaltintas, kad neva atsisakė su bažnytinėmis apeigomis laidoti
gerą žmogų ir neleido, jog tai darytų kitas dvasininkas. Pirmiausia
paskelbta netiesa, nes kunigas buvo sutikęs už velionį aukoti šv. Mišias
ir palydėti į kapines. Klebonas tik prieštaravo, kad karstas būtų
nešamas į bažnyčią, nes mirusysis, būdamas gyvas, viešai demonstravo
priešiškumą Bažnyčiai. Kanonų teisė numato, kada galima ir kada
negalima laidoti su religinėmis apeigomis. Todėl vien pagyrimo verti
tie kunigai, kurie paiso nustatytų normų. Katalikų Bažnyčia nėra
bet kam ritualines paslaugas teikianti firma ji patarnauja tik
tikintiesiems, t. y. žmonėms, kurie palaiko su Bažnyčia bent minimalų
ryšį. Žurnalistinius bandymus diktuoti, ką privalu katalikiškai
laidoti, tenka vertinti kaip grubų kišimąsi į Bažnyčios vidaus reikalus
bei norą supriešinti ją ir žmones.
Dienraštis Kauno diena rugsėjį straipsnių ciklu
apkaltino Bažnyčią, kad ji siekia turtų ir naudos, tarsi Bažnyčia
dabarties pasaulyje galėtų egzistuoti be pastatų ar lėšų. Mesti
absurdiški teiginiai, pavyzdžiui, esą tikintieji vylėsi, jog Adomo Jakšto
spaustuvė Kaišiadoryse atliks darbus veltui, o dabar tenka mokėti.
Tokių priekaištų yra tekę girdėti net ir iš katalikų žurnalistų.
Nemokamo spausdinimo pažadų Lietuvos Vyskupų Konferencija (LVK),
steigusi spaustuvę Vokietijos bažnytinių fondų aukomis, niekuomet
niekam nėra dalijusi. Žemė bei spaustuvės pastatas yra LVK personalinės
įmonės nuosavybė, o įrengimai priklauso UAB, kurios 51 proc. akcijų
taip pat yra LVK rankose. Likusios akcijos parduotos Italijos spaustuvininkams,
siekiant, kad įmonė būtų tinkamai tvarkoma profesionalų. Jų investicijų
dėka pereita prie spalvotos spaudos, sukurta nemažai darbo vietų.
Visi pinigai, Bažnyčios gauti už akcijas, dividendai ir pajamos
už pastatų nuomą buvo arba reinvestuoti, arba skirti Katalikų pasaulio
leidinių spausdinimo išlaidoms padengti. Visuomet gali kilti abejonių,
ar lėšos panaudotos efektyviausiai, tačiau spaustuvė dirbo katalikiškos
spaudos labui. Kiekvienam mąstančiam žmogui akivaizdu, kad ir bažnytinių
institucijų darbuotojai turi gauti algas, kad jiems būtina ne už
dyka parūpinama šiluma bei šviesa, kad kiekvieno leidinio spausdinimas
yra nepigus dalykas, nes vyskupijos nėra popieriaus, dažų ar elektros
gamintojos.
Šiandienė Bažnyčia laikosi nuostatos, kad dėl bendro
gėrio, dėl Lietuvos žmonių ateities reikia ieškoti dialogo su visais
žmonėmis, net ir su tais, kurie kažkada kovojo prieš Bažnyčią, kurie
ir šiandien yra nuo jos toli, kuriems stinga geranoriškumo. Dabartiniame
pasaulyje tik bendradarbiavimas gali užtikrinti sėkmę. Bažnyčia
siekia dialogo ir su žiniasklaida, nes suvokia, kad tik bendromis
pastangomis galima padėti Lietuvos žmonėms, dažnai kamuojamiems
negatyvių praeities prisiminimų bei išgyvenimų. Tačiau Bažnyčia
negali tylėti, kai yra rengiami ir priiminėjami prieš žmogaus orumą
ar gyvybę nukreipti įstatymai, kai įteisinami grupiniai interesai.
Tikintiesiems tenka ištverti sunkumus, kurie kyla dėl to, kad tiesiai
apie blogybes kalbanti Bažnyčia tampa neparankiu partneriu, kurį
bandoma nutildyti. Tuomet kiekvienas turime pagalvoti, ką remiame,
pirkdami vieną ar kitą laikraštį.
Norime padrąsinti visus kunigus ir visus tikinčiuosius:
būkite ištvermingi šiuolaikinių iššūkių akivaizdoje. Neteisingi
Bažnyčios užsipuolimai žiniasklaidoje tepaskatina mus visus vyskupus,
kunigus ir pasauliečius dar nuoširdžiau tarnauti, dar uoliau ginti
silpniausių, labiausiai pažeidžiamų žmonių interesus, dar labiau
padėti vieni kitiems, idant visi Lietuvos gyventojai susiprastų
šių dienų nuomonių raizgalynėse ir sąmoningai stotų į tiesos bei
gėrio pusę. O tais atvejais, kai žiniasklaida praneša tiesą apie
mūsų brolių klaidas, turėkime drąsos tai priimti atgailos dvasia
ir, kaip ragino mūsų palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis,
bandykime blogį nugalėti gerumu.
Lietuvos vyskupai
© 2003 "XXI amžius"
|