|
|
Kur eini, Lietuva?
Mūsų kasdienybė
Visų rūšių žiniasklaidoje gausu informacijos, kurioje
vyrauja šokiruojančios žinios apie vagystes, plėšimus, kraupias
žudynes, prievartavimus ir kitas socialines nelaimes, kurios šiuo
metu tarsi Dievo rykštė plaka mūsų tautą už asmenines ir mūsų tėvų
nuodėmes, o tie socialiniai kataklizmai tarsi būtų tyčia nukreipti
į baigiamą nuskurdinti mirštantį Lietuvos kaimą - tą buvusį pirmapradžių
socialinių, ekonominių ir moralinių vertybių lopšį. Susidaro gana
slegianti ir niūrią ateitį pranašaujanti nuojauta, kurią dar labiau
liūdina progresuojantis moralinės degradacijos procesas. Šio nemalonaus
reiškinio realumą aiškiai rodo ir toks faktas, kada Vaikų teisių
apsaugos tarnybos (VTAT) pareigūnai labai dažnai turi kreiptis į
policiją, kad ši padėtų apginti mažamečius vaikus nuo girtavimo
ir ištvirkavimo, apkvaišusių tėvų siautėjimo bei smurto jų pačių
namuose. Mat tokie degradavę žmonės nebegali kontroliuoti savo veiksmų
ir dėl savo gyvenimiškų nesėkmių susikaupusį pyktį ir pagiežą jie
desperatiškai išlieja ant savo niekuo nekaltų vaikų: juos muša,
marina badu ir net sunkiai sužaloja.
|
|
|
Deficitas
Ko nors trūkumą, nepriteklių bei nuostolį, kai
išlaidos viršija pajamas, vadina deficitu. Šis žodis iš apyvartos
traukiasi, nebent jį kartą per metus pamini Seimo nariai, kai svarsto
biudžetą. O taip neseniai šiuo žodžiu buvo vadinama rūkyta dešra
ir mėsa, šiferis ir Zaporožiečio padangos, patalynė ir ganykla karvei,
žodžio ir sąžinės laisvė bei žmogaus saugumas nuo valstybės saugumo
(KGB) ir dar daugelis kitokių daiktų bei dalykų. Būta ir pertekliaus.
Tai komunistinis ir ateistinis auklėjimas, klasių kova, partijos
ir jos stabų liaupsės. Dėl šio pertekliaus, visuomenės gyvensena
atsidūrė už tikrųjų vertybių skalės ribų, jai buvo susukta, o
iškiliausiai jos daliai tiesiogine prasme nusukta galva, sumaitota
siela, ir radosi didžiausias dorovės deficitas. Apie šį deficitą
viešai kalbama vangiai, nors jo neigiamomis pasekmėmis užpildyta
visa mūsų kasdienybė. Taip jau būna, kad ir atskiras žmogus savo
trūkumų, ydų viešai rodyti nenori; skundžiasi, kad galvą skauda,
o kad joje proto ar išminties trūksta,
netenka girdėti.
|
|