Atnaujintas 2003 m. spalio 10 d.
Nr.78
(1182)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Burbiškio parapijos jubiliejus

Raimondas GUOBIS

Burbiškio parapija gyvuoja 70 metų,
nors ši bažnyčia gerokai jaunesnė

Burbiškio dvaro rūmams - jau 150 metų

Legendos byloja, kad toje vietoje, kur dabar banguoja Rubikių ežeras, žaliame slėnyje stovėjo bažnyčia. Kartą Velykų rytmetį, besirengiant procesijai, ties didžiuoju altoriumi staiga išdygo nendrė, kuri akimirksniu išaugo iki lubų. Sudundėjo griaustiniai, pasigirdo šniokštimas, iš dangaus ir požeminių versmių plūstelėjo vanduo. Žmonės, važiuoti ir pėsti, skubėdami pasipylė į visas puses, tik kunigas vietoje stovėti pasiliko…

Sako, ir dabar tyros sielos žmogus Velykų rytą ežero gelmėje aidinčius varpus išgirsta, o Šventavartės gelmė, sauganti paskendusią bažnyčią, kartais tamsų mėlį praveria ir besiiriančiam valtele ar pirmuoju ledu einančiam šventovės bokštus akimirką parodo. Bažnyčią primena ir paslaptingo ežero pakrančių vietovardžiai: Koplytėlė, Kunigiškis, Kunigo pieva.

Istoriniai šaltiniai teigia, kad kalvotoje vietovėje netoli Rubikių ežero, Anykštos upelio pakrantėse, XVII-XVIII amžiuose įkurtas dvaras priklausė Vilniaus universitetui, o nuo XIX a. vidurio - ponams Venslovavičiams. Dabartiniai klasicistiniai rūmai pastatyti 1853 metais. XIX amžiuje bei XX a. pradžioje juose veikė koplyčia, priklausiusi Anykščių bažnyčiai. Apylinkės gyventojai sumanė statyti bažnyčią, kurti parapiją. Dar apie 1930-1931 metus tuo klausimu į Panevėžio vyskupą Kazimierą Paltaroką kreipėsi I.Vitkūnas, S.Kisielius, A.Tyla, K.Skrebūnas ir Šaltenis.
Patarlė sakė: žmonės šaudo, o Dievas kulkas gaudo! Tuo metu Burbiškio dvarą - 81,77 ha žemės su mūriniais pastatais - iš Venslovavičių nupirko neseniai iš Amerikos sugrįžęs Petras Kriaučionis. Taip pat iš Amerikos į savo tėviškę, Debeikių parapijos Aniūnų kaimą, parvyko jėzuitų kunigas Pranas Zabiela.

Šis Burbiškio parapijos pagrindiniu kūrėju tapęs žmogus buvo gimęs 1876 m. liepos 12 d. Paaugęs išvyko į Rusiją, gimnaziją baigė Odesoje, tarnavo caro kariuomenėje, nukeliavęs į Ameriką studijavo Sirakūzų universitete, Šv.Kirilo metodistų seminarijoje Mičigane. Teologijos studijas baigė Romoje, o įšventintas kunigu greitai vėl išvyko į JAV. Pasak parapijiečių, į tėvynę sugrįžo pajutęs silpstant sveikatą ir pildydamas pažadą turtingai našlei, kuri jam paliko daug pinigų su sąlyga, kad už juos bus pastatyta bažnyčia.

Statyba būtų užsitęsusi daug laiko, netrūkę rūpesčių, tad sumanė pastatą nupirkti.O P.Kraučionis prasitarė, kad parduosiąs dvaro rūmus. Panevėžio vyskupijos kurijai leidus, 1932 m. liepos 9 d. pas Anykščių notarą Joną Maželį buvo sudaryta sutartis, kad kun. P. Zabiela nupirko iš P.Kriaučiono 8 ha žemės su rūmais ir oficina už 14 tūkst. litų. Kunigo užrašuose nurodoma, kad jis sumokėjęs 31 tūkst. Lt (?).

Atlikus svarbiausią remontą, jau 1932 m. lapkričio 15 d. buvo aukotos pirmosios šv. Mišios. Tačiau patalpa buvo labai aukšta, ir jau kitą šventadienį pamaldos vyko salėje pirmame aukšte, kur tilpo nemažai žmonių. Buvo įrengtas kuklus altorius, papuoštas dideliu Švč. Jėzaus Širdies paveikslu, virš centrinių rūmų skliauto iškeltas neaukštas medinis bokštelis su kryžiumi. Įrengtą bažnyčią 1933 m. sausio 8 d. Švč.Jėzaus Širdies titulu pašventino Leliūnų klebonas kanauninkas Antanas Masaitis. Besidžiaugiantis nauja katalikiška bendruomene vyskupas K.Paltarokas atsiuntė sveikinimo raštą, kuris buvo iškilmių metu perskaitytas. Priminė patriarcho Jokūbo sapną, galimybę Dievą garbinti ir laukuose, ir savo namuose. Bet visuomet žmonės nori turėti Dievo namus žemėje. Nes tai tarsi kaip laiptai tarp dangaus ir žemės, kuriais angelai neša Dievui žmonių maldas, parnešdami iš aukštybių malonių. Linkėjo, kad aplink bažnyčią išaugtų dvasinės kultūros centras, ragino stengtis, kad neišsipildytų priežodis: „Arti bažnyčia, toli - Dievas“.

Taip 1933 m. spalio 23 d. buvo įkurta 1929 sielas vienijanti parapija.

Kun. P.Zabiela pastatė ir ūkinius trobesius, nupirko liturginių reikmenų, fisharmoniją, pianiną, varpą. Iš viso jis parapijai paaukojo daugiau kaip 100 tūkst. litų. Žmonės prisimena, kad jis buvo geraširdis, linksmas, noriai bendraudavo, šnekėdamas nuolat įterpdavo kokį anglišką žodį, daugiausia „All right“. Jei parapijiečiui krisdavo karvė, duodavo pinigų, kad nusipirktų kitą, padėdavo ir kitose nelaimėse, sušelpdavo vargšus. Kartais išlenkdavo taurelę, rūkydavo pypkę, nebuvo tvirtos sveikatos, bet, pasitikėdamas Dievo valia, tarsi sodietis pas gydytojus nesilankydavo. Mirė staiga 1936 m. lapkričio 9 d. ir buvo palaidotas parapijos kapinėse.

Į jo vietą atvyko kun. Antanas Riauba. Jo rūpesčiu maldos namai buvo atnaujinti, pastatyta presbiterija, iš Jono Vilkūno malūno atvesta elektra, išdekoruotos sienos. Kunigaujant šiam dvasininkui, ypač išaugo ir aktyviai veikė katalikiškos organizacijos, buvo skaitomi laikraščiai ir žurnalai. Mokytojo Povilo Jasiuliono ir Antano Grigo rūpesčiu buvo įkurtas Jaunųjų ūkininkų ratelis. Šaulių būrys turėjęs net savo pučiamųjų instrumentų orkestrą.

Kun. Ignas Šiaučiūnas, atvykęs 1940 metų lapkričio pabaigoje, pasirūpino nauju altoriumi - jį padarė meistras Vladas Čižanauskas, nupirko Švč. Jėzaus Širdies skulptūrą, sutvarkė šventorių - įrengė takus, pasodino medelių. Minint parapijos dešimtmetį, šventoriuje buvo pastatyta didinga laiminančio Kristaus statula su užrašė postamente: „Kristau, grąžink pasauliui tvarką. Tavo globai pavedame save ir Tėvynę Lietuvą“. Mat tais metais Antrojo pasaulinio karo frontuose liejosi kraujas, žuvo ne tik kariai, bet ir civiliai gyventojai, tvyrojo nežinia: kas laukia mūsų tėvynės...

1945 metais po kelis mėnesius Burbiškyje darbavosi kunigai Matas Nakas, Antanas Vaškevičius, Leonardas Tamašauskas, Antanas Misevičius. Šis, išbuvęs trejus metus, valdžios persekiojamas, turėjo išvykti. Kelis mėnesius bažnyčia buvo be kunigo, parapijiečiai bažnyčios komiteto vardu parašė pirmąjį laišką į Maskvą, pačiam SSRS vadovui Josifui Stalinui. Ne ką tepadėjo, nes valdžia leido kelis sykius atvykti kaimyninių parapijų kunigams, bet ėmė varyti iš rūmų. Mat pagal sovietinius įstatymus mokykla ir bažnyčia po vienu stogu negalėjo būti. Visai nesvarbu buvo valdininkams, kad rūmai yra tikinčiųjų bendruomenės nuosavybė ir kad juose gera valia buvo suteiktos patalpos mokyklai. Dar kelerius metus tęsėsi diplomatinė kova, parapijiečiai rašė laiškus ir į Vilnių, ir į Maskvą. Į Burbiškį 1952 metų birželio viduryje atvyko kun. Albertas Uleckas. Anykščių rajono valdžia rugsėjo 6 dienos sprendimu, suderintu su LSSR Ministrų taryba, remdamiesi SSRS Konstitucijos 124 str., neleidžiančiu būti mokyklai ir bažnyčiai vienose patalpose, įsako per septynias dienas bažnyčią perkelti į A.Tylos gyvenamąjį namą Bičionių kaime. Parapijiečiai nesutiko ir teisybės ieškoti pasiuntė delegaciją į Maskvą. Juozas Misiūnas, Vytautas Balaišis ir Gečiauskienė traukiniu išvyko į sostinę. Ten tarsi apgailestaudami rusai pasakė padėti negalintys, nes toks yra įstatymas. Viltys dėl teisingumo sudužo.

1954 m. gruodžio 17 d. Anykščių rajono komisija Burbiškio bažnyčią „kaip avarinę“ uždarė. Surašė aktą, o parapijos atstovai Sriubienė ir Guobis protestuodami jį pasirašyti atsisakė. Paskutinį sykį švęsti Eucharistiją šioje bažnyčioje dar buvo leista šv. Kalėdų rytą. Nebuvo įprastinio džiaugsmo, po pamaldų niekas nesiskirstė, meldėsi, o jautresni net ašaras braukė. Atvykę uždaryti, užplombuoti durų, valdžios pareigūnai nieko negalėjo daryti, savo užduotį atliko tik vakare, kai visi žmonės išsiskirstė.

Naujieji 1955 metai. Burbiškėnai įskaudinti, bet nepalūžę. Komitetas nusprendžia prašyti valdžią įrengti bažnyčią nusipirkus Povilo Meškausko klojimą Pagraužų kaime, labai patogioje vietoje - kelių sankryžoje, šalia kapinių. Deja, valdžia, kaskart pažadėdama, bažnyčios įrengimo darbams trukdė. Pagaliau dar sykį parašius į Vilnių, leidimas buvo duotas ir vos per kelis mėnesius įrengta nedidelė bažnytėlė, kurią tų pačių metų rudenį pašventino Anykščių klebonas kan. Jurgis Žitkevičius. Apie šiuos darbus kun. A.Ulickas vėliau sakė: „Visi burbiškėnai tuo laiku buvo geri katalikai ir tikri lietuviai, labai nuoširdūs, dosnūs ir rūpestingi. Manau, kad tai, ką mes drauge nuveikėme, - tikriausias Dievo stebuklas ir Jo valios apsireiškimas“.

Naujasis klebonas, iš Sibiro lagerių sugrįžęs kun. Jurgis Šimonėlis, pagyvenęs vos du mėnesius, 1957 m. lapkričio 25 d. mirė. Į jo vietą atvykęs kun. Povilas Svirskis dirbo šešerius metus. Jis padidino bažnyčią. Valdžia neleido statyti namuko, tai butą įsirengė tiesiog tvartelyje. Tą jo prieglobstį praminė „Betliejumi“. Darbavosi nuoširdžiai, drąsiai, todėl ateistinei valdžiai buvo kaip krislas akyje. Apkaltino jį neteisėtu vaikų mokymu katekizmo ir kunigas buvo nuteistas metams priverčiamųjų darbų.

Kun. Petrui Adomoniui darbuotis buvo gal kiek lengviau, nors valdžia kaskart ieškojo priekabių. Vėl kaltinta neteisėta statyba, neleista įvesti elektros, tai padaryti pavyko jau kun. Feliksui Zenkevičiui. Porą metų darbavosi ir čia mirė troškūnietis kun. Kazimieras Žeimys, o po jo čia dirbo kun. Antanas Zulonas.

Tuomet burbiškėnų dvasiniais reikalais rūpinosi iš Anykščių atvykstantys dvasininkai Juozas Janulis, Petras Gubčakevičius, monsinjoras Albertas Talačka. Ne pirmi metai čia darbuojasi Debeikių klebonas kun. Vincentas Stankevičius.

Per tuos septyniasdešimt metų burbiškiečiai ne sykį parodė, kad myli savo bažnyčia, brangina Kristaus tikėjimą, kovoja už savo teises. Pasak kun. I.Šiaučiūno, buvusi tai viena mažesnių, bet ir gražesnių parapijėlių, čia jautėsi darni dvasia, sutarimas. XX a. pabaigoje kaip visoje Lietuvoje, taip ir Burbiškyje, išryškėjo visuomenę kamuojančios negerovės, įsismelkė į bendruomenę abejingumas ir girtuoklystė, atvėso meilė savajai bažnyčiai. Senieji mirė, jaunesni išvyko į miestus, daugelis nebesuvokia, kokiai parapijai priklauso, o kelią į šventovę suranda tik per didžiąsias šventes. O juk parapijos teritorijoje gyvena apie tūkstantį žmonių. Kalnus susitelkę gali nuversti. Galbūt jubiliejaus varpai atbudins prisnūdusią dvasią.

Rugpjūčio 16-17 dienomis burbiškėnai minėjo dvaro, bažnyčios ir mokyklos jubiliejų. Gausiai susirinkę svečiai ir vietiniai gyventojai prisiminė mokyklos istoriją, buvo pristatyta spaudai rengiama knyga apie Burbiškį. Iš Bičionių kaimo kilęs hab. dr. Antanas Tyla apžvelgė svarbiausius krašto istorijos bruožus, paragino jaunesnes šeimas pasistengti, kad bendruomenės atjaunėtų, kad pavyktų išsaugoti mokyklą. Ypač pagerbta buvo šventėje dalyvavusi buvusi prieškario metų mokytoja, 1941-ųjų tremtinė devyniasdešimtmetė Teklė Grigienė.

Rugpjūčio 17-ąją Burbiškio bažnyčioje švęsti parapijos atlaidai, tą dieną atvykęs vyskupas Jonas Kauneckas pasveikino su švente, linkėjo neapleisti savo bažnyčios, teikė Sutvirtinimo sakramentą.

Burbiškis, Anykščių rajonas
Vytauto BAGDONO nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija