Pirmasis puslapis
Lietuva
Ora et labora
Krikščionybė
     ir pasaulis
Krikščionybė
    šiandien
Katalikų
   bendruomenėse
Laikas ir žmonės
Mums rašo
Gimtas kraštas
Žvilgsnis
Aktualijos
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Nenuilstančios dvasios misionierė

Lina KLUSAITĖ

Sesuo Gema

Seserys Gema, Benigna ir Gerarda Livijos Šiugždienės nuotraukos

Gema Stanelytė, akademikas Andrejus Sacharovas ir kiti atvykusieji į Vilnių, į akademiko Sergejaus Kovaliovo teismą. 1976 m.

Gema Stanelytė vadovauja procesijai iš Šiluvos į Tytuvėnus apie 1980 metus Asmeninio archyvo nuotraukos

Kiekvieną kartą, kai sutinku gilios dvasios žmones, mane užvaldo keistas jausmas, kuris pakylėja iki tų žmonių paprastumo. Kad ir kas būtum, šalia jų jautiesi savaime vertingas. Tokie žmonės nereikalauja įvertinimo nei sau, nei kitiems, jie tiesiog gyvena būties kupiną gyvenimą ir yra laimingi, matydami sunokusius savo tylios veiklos vaisius.

Tokia man pasirodė sesuo Gema – Jadvyga Stanelytė, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos (EJSK) vienuolė, savo dvasine veikla pritraukusi krikščioniško gyvenimo šviesos išsiilgusių žmonių grupes visoje Lietuvoje, kurios ilgainiui peraugo į vadinamąjį Eucharistijos bičiulių sąjūdį (EBS).
Vienuolės kelią Jadvyga pasirinko baigusi vidurinę mokyklą, ir šis kelias atvedė ją iki įvykių, kuriuos aprašo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, nagrinėja mokslininkai, studentai šiandien rašo savo diplominius darbus.

Baigusi filologijos fakultetą Vilniaus universitete, J.Stanelytė dirbo įvairiose įstaigose, bet, kaip ji pati sako, tikrasis gyvenimas prasidėdavo po darbo: šeimų lankymas, vaikų ir jaunimo katechizacija, adoracijos, Šventojo Rašto studijos bei kitos vienuolinio gyvenimo priedermės darė jos gyvenimą prasmingą ir veiklų.

Tokią vienuolių veiklą nuolat žadino EJSK įkūrėjas tėvas Prančiškus Masilionis, SJ, kuris skatino seseris ne užsidaryti siaurose savo išgyvenimų celėse, bet apaštalauti ir būti atviroms pasauliui, naudotis visomis civilizacijos teikiamomis galimybėmis, siekti išsilavinimo, mokytis užsienio kalbų, kad jų skleidžiamo Dieviškojo žodžio šviesa pasiektų mokyklas, ligonines, kitas socialines įstaigas, o svarbiausia – kad rastų atgarsį kiekvieno žmogaus širdyje.

Daugiausia seserys dirbo su jaunimu, bet netrukus prasidėjo kitas, naujas Eucharistijos bičiulių etapas, prasidėjęs 1969 metais, seserims įtraukus pasauliečius į savo velykinę tridienio adoraciją, kurią iki tol tylomis švęsdavo tik pačios vienuolės.

Pati patyrusi dieviškos meilės džiaugsmą, sesuo Gema troško, kad tą džiaugsmą patirtų kuo daugiau žmonių, kad jie įsijungtų į gyvenimą Dievo akivaizdoje, kad, nusimetę kasdienos rūpesčių naštą, bent dalį dienos skirtų maldai ir pabuvimui su Jėzumi – tokia pirminė Eucharistijos bičiulių idėja. Gavusi EJSK įkūrėjo sutikimą bei vyskupo V.Sladkevičiaus palaiminimą, sesuo Gema, Julija Kuodytė ir kitos seserys pradėjo veikti Kaune, Vilijampolėje, Šančiuose, Žaliakalnyje, kur rinkdavosi įvairiuose butuose.

Eucharistinis pusvalandis, t.y. bendravimo su Jėzumi metas, tapo skiriamuoju Eucharistijos bičiulių bruožu. Tie, kurie apsispręsdavo kasdien bent pusvalandį, neatsitraukdami nuo savo pareigų, artimiau išgyventi Eucharistinio Jėzaus akivaizdą, sesers Gemos pageidavimu be savo asmeninių maldų sukalbėti bent vieną „Sveika Marija“ visų Eucharistijos bičiulių intencija, kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį šv. Mišias ir šv. Komuniją paaukoti Eucharistijos bičiulių mėnesio intencija, buvo laikomi Eucharistijos bičiuliais ir kartkartėmis rinkdavosi pasidalyti savo patirtimi.

Ilgainiui poreikiai didėjo. Seserys ėmė aiškinti tikintiesiems tikėjimo tiesas, kvietėsi kunigus, platino katalikišką literatūrą, rengė rekolekcijas. Sesuo Gema, skleisdama dievišką žodį, ėmė važinėti po visą Lietuvą. Eucharistijos bičiulių idėjos greitai pasklido Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Biržuose, Tauragėje, Kupiškyje, Utenoje, Švenčionyse ir kituose miesteliuose.

Paskaitoms seseriai Gemai niekada nepavykdavo specialiai pasirengti, atsiduodavusi Šventosios Dvasios veikimui. Gal todėl jos kalbos, plaukiančios iš pačių sielos gelmių, buvo tokios įtaigios ir kažkokiu stebuklingu būdu pritraukdavo klausytojų dėmesį. Ne vienam tikinčiajam ji tapo dvasiniu autoritetu ir siektinu pavyzdžiu.

Apdovanota kalbos charizma, sesuo Gema niekada nestokojo iniciatyvos ir sumanymų. 1975 metais jai kilo mintis rengti eisenas į Šiluvą, o 1978 metais ji pasiūlė atgaivinti Gyvojo Rožinio praktiką ir apjuosti Lietuvą rožinio malda.

Bičiuliai labiausiai pamėgo eisenas į Šiluvą, vadinamas permaldavimo ir atsiteisimo už tautos nuodėmes eisenomis, kurios buvo rengiamos kiekvienais metais ir jose dalyvaudavo vis gausesnis tikinčiųjų būrys (nuo pirmųjų 300 dalyvių iki 1500 tikinčiųjų): pagyvenę žmonės, jaunimas, vaikai, ligoti ir sveiki – visi pasiryžę atnešti savo auką prie Dievo kojų. Tokios akcijos, žinoma, negalėjo patikti tuometinei sovietinei valdžiai ir konfrontacija su KGB pareigūnais nuolat augo.

Reikšmingiausia Eucharistijos bičiuliams akcija, įėjusi į Lietuvos Bažnyčios istoriją ir aprašyta „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“, buvo 1973 metais Šiaulių Eucharistijos bičiulių vado M.Jurevičiaus ir S. Čilinsko sumanymas pastatyti kryžių netoli Šiaulių esančiame, sovietų nuniokotame Kryžių kalne ir skirti jį už tautą, dorą, šeimų tvirtumą ir kt. KGB pareigūnai, iš patikimų šaltinių sužinoję apie tokios akcijos rengimą ir intencijas, rengėsi slaptai atakai. Tačiau akcijos dalyviai, žinodami apie KGB ketinimus, aplinkiniais keliais pasiekė Kryžių kalną ir trečią valandą nakties kryžių pastatė. Sesuo Gema pasakojo, kad tą naktį Eucharistijos bičiulių grupelės rinkosi visoje Lietuvoje ir meldėsi už akcijos sėkmę. Tai buvo pirmoji akcija, labiausiai suvienijusi Eucharistijos bičiulius visoje Lietuvoje. Seseriai Gemai Kryžių kalnas ir dabar yra ypatinga dvasios vieta.

Po šios akcijos KGB sekė kiekvieną rimtesnį Eucharistijos bičiulių susirinkimą, darė kratas, persekiojo ir visaip kitaip blokavo Eucharistijos bičiulių veiklą. Tačiau, nepaisant to, eisenos sėkmingai vykdavo ir pritraukdavo vis daugiau žmonių.

Aktyvi veikla seserį Gemą dažnai nublokšdavo į Maskvą, kur ji susitikdavo su vietiniais katalikais bei Rusijos disidentais. „Besidalijant vieni kitų patirtimi, sužinojau, kad Sovietų Sąjungos kraštų katalikų padėtis yra dar sunkesnė nei pas mus, kad dvasinis gyvenimas ten yra visiškai apmiręs, visai nėra kunigų ar kitų žmonių, kurie rūpintųsi dvasiniais žmogaus poreikiais“, – sakė sesuo Gema. Nė kiek nedvejodama ji sutiko pasiaukoti misijoms ir ėmė važinėti į Gruziją, Armėniją, Moldaviją, kur užtrukdavo po kelis ar daugiau mėnesių.

Sesers Gemos ryšys su Maskvos disidentais, išvykos į misijas ir veikla su Eucharistijos bičiuliais negalėjo likti KGB nepastebėta. Kratos metu jos bute rasta Rusijos disidentų leidžiama „Einamųjų įvykių kronika“ galbūt buvo paskutinis lašas KGB kantrybės taurėje, ir seseriai Gemai buvo užvesta operatyvinės įskaitos byla, kurioje ji gavo slapyvardį „Stella“. Ji buvo nuolat sekama ir galiausiai 1980 metų vasarą areštuota, o žiemą, Kelmėje įvykus teismui, nuteista už eisenų organizavimą. Aukščiausiasis teismas jai skyrė trejus metus bendrojo režimo lagerio, ir J.Stanelytė buvo ištremta į Uralą, Nižnij Tagilo lagerį. Visos bausmės sesuo Gema neatliko. Tam labai pasitarnavo vokiečių katalikai, kurie sukėlė pasipiktinimą ir net tarptautinį protestą. Po pusantrų metų ji grįžo į Lietuvą.

Grįžusi iš lagerio, sesuo Gema neatsisakė savo principų, ji ir toliau skleidė Dievo žodį ir dar aktyviau įsitraukė į kovą už tikinčiųjų teises. Atgimimo metais jos darbo kryptis pasikeitė – ji dirbo „Caritas“ valdyboje. Tačiau ją vėl paviliojo misijos – šį kartą Kazachstanas ir darbavosi ten iki 2001 metų. Už tikinčiųjų teisių gynimą ir darbą misijose 1999 metais ji buvo apdovanota Vyčio kryžiaus trečiojo laipsnio ordinu.

Misijose praleistas laikas nenutolino jos nuo senųjų Eucharistijos bičiulių, tačiau per tą laiką išaugo naujoji karta, kuri, kaip dažnai būna tokiais atvejais, ne visada įvertina savo pirmtakų darbus. Tačiau sesuo Gema ne iš tokių, kurie reikalautų sau dėmesio ar nuopelnų pripažinimo. Kai vyko paskutinis mūsų pokalbis, sesers Gemos lagaminai vėl buvo sukrauti.

Tai tokia ta J.Stanelytė – nenuilstančios dvasios misionierė, vis dar kupina jėgų ir atsidavimo, niekada nežinanti, kur Šventoji Dvasia ją vėl pakvies.

Kaune, Šv.Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčioje, spalio 14 dieną 17 val. šv. Mišiose bus paminėtas seserų Gemos Jadvygos Stanelytės ir Teresės Vlados Čepaitės vienuolinių įžadų 50-metis. Kviečiame dalyvauti.

© 2003 "XXI amžius"