Atnaujintas 2003 m. spalio 10 d.
Nr.78
(1182)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Aš Tavo laivą irkluoju...

Irena BRAŽĖNAITĖ

Kun. Juozapas Minderis
suteikia Krikšto sakramentą

Aš Tavo laivą irkluoju
Sielų žvejo keliu neramiuoju,
Užmetęs tinklą tiesos gilybėn
.

Tau paskirtos mano šios rankos
Ir uolumas niekuomet neišsenkąs,
Ir vienišumo gili kantrybė.

„Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. (…) Aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane. (…) Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas“(Jn 10,11-18).

„Buvo kalbama, kad mano senelis Juozapas atvyko iš Lietuvos Brazilijon, nes norėjo gyventi šiltam krašte. Ir pats senelis taip juokaudavo“, – šypsosi prisimindamas juodaplaukis kunigas Juozapas Minderis.

Ak, ne nuo Lietuvos šalčių plaukė per jūres marias žmoneliai iš tėvynės ton auksu žvangančion Amerikon. Kur dėtis, kaip lopyt gyvenimą, jei tėvo žemelės – akėčiom užklotinai, o sūnai bent keli suka kepurių „kazyrkas“, o jeigu dar seseris reikia išpasogyt, neužlaikant ir rūtelių nevytinant? Ir tekdavo jauniem vyram ryžtis plaukti per jūres, motinėlių peržegnotiem, mylimųjų, kartais ir žmonų apraudotiem – ne ką linksmiau, kaip į rekrūtus palydėtiem…

Ir suvirpėjo mintis priekaištingoji: bėgo lietuvis nuo caro rekrūtų, bėgo nuo vieno karo, dviem plėšrūnam jo tėviškę dalijantis, bėgo nuo nedalios, bėgo nuo kito karo, tiem patiem ėdrūnam jo gimtinę draskant. Nuo ko, nuo ko gi šiandien bėga mūsų tėvynainiai vėl ton pačion, dabar jau „žaliaisiais“ šlamančion Amerikon? Ir vėl lūžta likimai, vėl tik retkarčiais senelius teatlanko vaikaičiai iš tolimos šalies, jau užmiršę žalčio pasaką ir ievų kvapą… Ak, Lietuva! Kada gi liausies barsčiusi savo vaikus po platųjį pasaulį, kada gi juos apglėbsi, nepaleisdama iš savo akių, po savo žalių pušynų sparnu – sočius, džiugius, ramius?

Taigi ne nuo tėviškės šalčio iš gimtojo Čiobiškio tolimojon Brazilijon išplaukė kunigo Juozapo senelis. Daug jaunų vyrų trečiajam dešimtmety išvyko būtent Brazilijon, bet daug liūdnų ir suvargusių grįžo atgalios, tą kraštą užklupus didžiajai krizei: kai kuriems žmonos, išsipardavusios gyvulius ir mantą, siuntė pinigus iš Lietuvos „šipkartei“ išsipirkti grįžti namopi…

Juozapo senelis, nuvykęs svetimon šalin, be pinigų, be kalbos savo lietuvišku darbštumu prakuto, San Paulo priemiesty įsitaisė ūkį, įveisė sodą ir tik tuomet siuntė „šipkartę“ Lietuvoj paliktai žmonai ir vaikams, ir atlakdino visą šeimyną šičion, svečion šalin…

Kai Bonifratrų bažnytėlėn vėl grįžo kryžius ir kai jos altorius vėl tapo Didžiosios Aukos stalu, o nebe staleliu muzikantų natoms pasidėti (ačiū Dievui, sovietai bažnytėlėn ne kokį trąšų sandėlį ar šaltkalvių dirbtuvę buvo įtaisę – mažoka gal tam reikalui pasirodė besanti, nes va, Katedroj ketinta įsteigt… traktorių gamyklą – ruimo (erdvės) būt užtekę, – paveikslai išgelbėjo; tik dėl savo mažumo bažnytėlė tapo muzikos sale), taigi, vos ją tikintiesiems atgavus ir atšventinus, čia buvo aukojamos gedulinės šv.Mišios už mūsų bendražygę, mums kartu sunkiai brendant Lietuvos link… Čia ir išgirdau Mišias aukojusį, atsargiai lietuviškus žodžius dėliojantį, juodais kaip varno sparnas plaukais kunigą Juozapą. Pamaniau, gal būsiąs prancūziukas – tuomet pas mus darbavosi vienuoliai iš Prancūzijos. Mišios buvo aukojamos neskubriai, kiekvienai liturgijai nešykštint laiko – jautei, kad juodukas kunigėlis, šv.Mišias aukodamas, visu savim jas ir išgyvena, o mums, klausantiems ir kartais jau girdėjusiems sparčiai ir skubotai aukotų Mišių, buvo gera ir šventiška, nors bažnytėlėj buvo drėgna ir šalta…

Būna kunigų, ir yra kunigas. Viena mano draugė aukštaitė sakydavo: „Jeigu neišklausau sekmadienio Mišių, aukojamų kunigo Juozapo Tunaičio Šv.Mikalojaus bažnyčioj, tai nesijaučiu jas išklausius, nors ir būnu jas girdėjus kitoj bažnyčioj, tad prausiuos burną ir skubinuos senamiestin nors vakarinių pasigautų…“ Ir ne jai vienai buvo taip nutikę. Kunigas (dabar jau vyskupas) J.Tunaitis negražbyliauja, bet šv.Mišias aukoja ir pamokslą sako nenusakomu, tik juntamu dvasingumu, einančiu stačiai širdin – ir didelio mokslinčiaus, ir bemokslės močiutės.

Panašiai yra ir kitam kunigui Juozapui. Jam dar trūksta lietuviškų žodžių („ak, ta lietuvių kalba“, – šypteli rinkdamas žodžius), bet užtat su kaupu dvasios, uždegtos pašaukimo, darbo, savo „amato“ liepsnele. Žmonėms nebereikia gražbylysčių – reikia, kad „girdintys girdėtų“…

Teko matyti ir girdėti kunigą Juozapą krikštu apdovanojant vaikus ir suaugusius: tai buvo suteikimas sakramento, kurį gavęs (ypač suaugęs), niekados nesuabejos jį tikrai gavęs – kiekvienas žodis įprasminamas, įspaudžiamas atmintin, o nepakimba kažkur po bažnyčios pilioriais…

Iš vaikystės menam ilgas sekmadienio pamaldas – nuo Votyvos ligi Mišparų (ak, kada gi tie Mišparai grįš po bažnyčių skliautais?), speiguotos Rarotos, dar beaušriam gruodžio rytmety nubridus per pusnis septynetą kilometrų miestelio bažnyčion (vaje, už kokias dovanas prikalbintum nūdienį vaikelį taip nubristi pas Dievulį?), menam, kaip kilnojosi bažnyčių paskliautės nuo „grynų, tikrų, ilgų, iš visos kriautinės, visų žmonių giedamų“ giesmių. Gražu choristai, gražu solistai (sulėkę iš operų ir nebebijantys valdžios ne tik pro šventorių praeit, bet ir ant „viškų“ užlipt), bet gražiausia – giedantis visas šventovės ruimas, nes lyg Pilypas iš kanapių iššokęs „solo“ suardo Mišių vienovę ir susikaupimą. Taip ir daroma Bonifratruose: prieš šv.Mišias visų „prasigiedama“, o per šv.Mišias gieda visi.

Taigi „iš kur tas juodukas kunigėlis?“ – smalsauja ne vienas, nors jau niekuo nebenustebinsi mūsų, šuoliuojančių Europos link, – nei svetimšaliais kunigais, nei svetimkalbiais užrašais ant sienų ir stogų.

Kunigas Juozapas (kai kas jį vadina malonybiškai – Juozapėliu) turi seseris Mariją ir Soniją, brolį Marceliną. Moka šnekėt portugališkai, ispaniškai, itališkai, prancūziškai, angliškai, vokiškai, žinoma, lotyniškai ir … lietuviškai. Žmogus juk šaudo, o dangus kulkas gaudo. Taip, taip, šitas varno sparno plaukų Juozapėlis – lietuvis. Na, perpus…

Juozapo tėvas Albinas ir teta Elena gimė jau Brazilijoj. Iš Lietuvos buvo atsigabenti tik kunigo dėdės Pranas ir Edvardas. Dabar gyva bėra tik teta Elena, likusi netekėjusi ir nuo mažumės kaip tikra motina lepinusi mažąjį Juozapėlį, paskiau karšinusi tėvus – buvusi be galo, be krašto švelni, atlaidi, gera ir jautri. (Kunigo svajonė – atsivežti nors paviešėti Lietuvon tetą ir motulę, kuriai tikrai magėtų išvysti kraštą, pagriebusį ir uždariusį jos sūnų. Abidvi jos jau gražaus amžiaus, bet turėtų pamatyti Lietuvą, tą „šaltą“ žemę. Turėtų…)

Lietuvių bendruomenė San Paule gyvavo, nes lietuvaičių, tuomet sulėkusių laimės ieškot Brazilijon, buvo daug. Albinas buvo įsižiūrėjęs lietuvaitę, bet kasdienių takų kryžkelėj pramirguliavo Emilija, emigrantų iš Portugalijos duktė… Užaugusi tarp savo dešimties brolių ir seserų, žavi ir linksma pietietė surišo rykštelėn lėtapėdžio, svajingo, ramaus lietuvaičio širdį… „Aš turiu 33 pusbrolius ir pusseseres. Augau tarsi dviejuose tos pačios upės, bet labai skirtinguose krantuose. Senelio Juozapo ir senelės Anastazijos namai – tai ramus užutekis, tylos uostas, o mamytės giminėj, senelio (lietuviškai) Pranciškaus ir senelės Marijos namuose – garsi šnekta, juokas, linksmumas iš visos širdies“, – prisimena kunigas.

Lietuvis senelis, įsikūręs savo gražius namus lietuviška dvasia – tiek rakandais, tiek gyvensena bei šeimynykščių bendravimu („senelis buvo lyg lietuviškas ąžuolas – tvirtas išore ir dvasia, išlaikęs savo įsitikinimus, lietuvybę ir tikėjimą“), sūnui Albertui vedus, pastato namus ir marčiai su sūnum, ir savo naujiesiem svotam…

Šventa ir neginčijama tiesa : „dvejopoj“, maišytoj šeimoj kalbą ir tikybą dažniausiai nulemia motina. Jinai juk su vaikeliais nuo lopšio ligi jiems išlakstant iš gimto lizdo. „Kol buvo gyvas senelis Juozapas, eidavom pas jį kaip bažnyčion: kasdien kalbamas rožinys, rytas vakaras pasitinkami ir palydimi malda, jokių nešvankių kalbų ir dainuškų, ir – lietuviška šneka“…

Seneliui mirus, subyra ir šeimos tvirtai surištas pėdas: brolija išsisklaido, lietuvių bendruomenė taip pat tolokai išsibarsčiusi, todėl ir namų kalba lieka tik mamos kalba. „Iš senelių namų dvelkė kažkokia mistika, sklindanti iš santūrios namų tylos. Senelė glaudė visus po sparnu, būdama gerumo, meilės dalytoja, darbštumo, pasiaukojimo šeimai bitelė. Jinai, rodos, plėšė savo širdį po gabalėlį ir dalijo visiem. Mirė dar visai nesena; suirus senelių namams, sudužo ir lietuviškumas“.

Tėvas dirbo techniškus darbus, motina šiek tiek tekstilės fabrike, vėliau rūpinosi namais.

Juozapas susidomi tiksliaisiais mokslais – koledže išmoksta elektrotechniko amato (štai iš kur tikslumas visame kame – nuo raidės ligi taško). Atitarnauja kariuomenėj, pradeda dirbti JAV tvarkomoj gamykloj. Bet senelių namuose gauta „dievotumo“ dvasia 19-mečio jaunuolio širdy krusteli kažkaip reikliai ir įsakmiai. Apsilankęs kunigų seminarijoj, Juozas, pats nesuvokdamas kodėl, nusprendžia „eiti į kunigus“. Pasiryžimą pareiškia šeimai. Senelis nedvejodamas pritaria, mama ir tėtis pataria rimtai apgalvoti. Įstojęs į universitetą, Juozas visu rimtumu pradeda gilintis į Šventąjį Raštą. Pasiryžęs įstoja seminarijon, sėkmingai, be jokių abejonių baigia, 1987 metais įšventinamas kunigu. Siunčiamas Romon gilinti studijų.

Apsilankius Brazilijoj kunigams ir kitiems tautiečiams iš Lietuvos, su jais pabendravus, J.Minderiui tarsi žaltvykstė blyksteli: taigi iš tikrųjų yra ta Lietuva, apie kurią šnekėta senelių namuose, dabar ji vyniojasi iš priespaudos gniaužtų. „Mane lyg žaibu perliejo – kaip ir stojant seminarijon: juk ir aš lietuvis“. Ir prasideda vijimasis iš atminties besprunkančios lietuvių kalbos. Primicijų metu nežinia kokiu pavidalu iškyla mintis: aukotis Lietuvai. Primicijos gražios, savotiškos: nuo namų procesija lydi būsimą kunigą, kaip nuotaką, ligi bažnyčios, kad atiduotų į jos glėbį. Ir Juozas viešai visiems paskelbia: savo kunigystę aukoju Lietuvai.

„Kaip atrodė ta Lietuva, apie kurią buvo girdėta tik tiek, kad senelis iš jos bėgo… nuo šalčio“?

„Kai kojos atsistojo ant šitos žemės, troškau ją pabučiuoti: čia mano šaknys, čia mano dirva, ją turiu arti ir išdirbti. Atvykau namo lyg iš kelionės, lyg iš niekur“. Kunigas iškart patenka… Žemaitijon. Senelio namuose girdėjęs kalbant aukštaitiškai, mokęsis bendrinės kalbos, čia panardinamas į visiškai negirdėtą šneką… Broliai vienuoliai maloniai padeda apsiprasti, vėliau net nebenori paleisti iš savo rankų mielo kunigo…

Kunigas dėsto seminaristams, jo svajonė – įkurti Švenčiausiosios Trejybės Oblatų Koinoniją (Pasišventusiųjų bendrystę). Jo kunigystės tikslas – Gerąją Naujieną žmonėms dovanoti kaip valgį ir gėrimą, kad ji nenulašėtų šiaip sau, paviršutiniškai, kaip vėjo nupūstas aidas, bet kad būtų išgirsta, kad įsisunktų sielosna. „Aš to labai trokštu“.

„Mamytės tikėjimas buvo ne išoriškas, ne vien žvakę uždegti – pietietiškai tikslus, vidujinis“. Baltiškas, santūrus dvasingumas, pietietiškas (matematiškas) tikslumas kun. J.Minderiui suteikia mylinčio, pasiaukojančio ganytojo būdą. Dažnai iš vakaro kunigas šypsodamasis paskelbia: „Rytoj šv.Mišios bus, na, pusantros valandos, gal ir ilgiau…“ Nepabūgstam, nepabėgam ten, kur šv.Mišios kartais sutrumpėjo ligi 20 minučių… („Nespėjam nei poterėlio sumest, o kunigėlis jau žegnoja“, – bėdoja dažnokai bobulytės, pripratusios prie ilgų lotyniškų šv.Mišių. Jei jau atėjai šv.Mišių, tai neturėtum galvoti, kaip čia greičiau pasprukus meškeriot ar daržo laistyt…) Kunigo Juozapo šv.Mišios – „ne pralėktinai“, o išpažinčių klausymas – tai ne nuodėmių surokavimas ant pirštų: tai sielų pašnekesys… Nuoširdžiai visus palaiminęs („tai darau iš visos širdies“), kunigas „nepaskavoja zakristijon“: prie laukujų atlapų durų stovėdamas žiemą vasarą visus išlydi ir atsisveikina. Kasdien bažnyčioj adoruojamas Švč.Sakramentas, kunigas netingi Evangelijos perskaityti sakykloje, nors kai kuriose bažnyčiose jos jau… „nuraikytos“.

Aukštoji tiara vyskupo J.Tunaičio „neišdidino“. Kunigystė kun. J.Minderio – taip pat vienas romumas, kuklumas ir neturtas.

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija