|
Perspektyvoje - Jedinaja Litva
Demonstratyviai nekalbantis lietuviškai rusiškojo
kapitalo Lietuvoje atstovas, pagrindinis dabartinio Prezidento rinkimų
kampanijos rėmėjas, oficialiai skyręs tam reikalui milijoną litų,
išimties tvarka pamalonintas Lietuvos pilietybe, Jurijus Borisovas
rengiasi atstovauti Lietuvai Europos Parlamente. Kam jis iš tiesų
atstovaus, aišku ir be didinamojo stiklo. Bent jau tik ne Lietuvai.
Geriausiu atveju, būdamas Europos Parlamente, pirmiausia stengsis
prastumti rusiškus sraigtasparnius ir dar ką nors daugiau į karštuosius
pasaulio taškus. O jeigu ir paaiškėtų kokie nors nešvarūs to biznio
dalykai, kas jau buvo atsitikę, bus galima suversti kaltę Lietuvos
valstybei.
Šiaip ar taip, finansinė ir organizacinė bazė šuoliui
į valdžią jau sukurta - Liberalų demokratų partija. Apie tos partijos
ketinimus tapti valdžios partija aiškiai pasakė savo dideliame interviu
rusų kalba išeinančiame savaitraštyje Obzor Liberalų demokratų
partijos pirmininkas Valentinas Mazuronis. Įdomiausia tai, kad šią
partiją V.Mazuronis įvertino kaip esančią į dešinę nuo centro.
Tarsi kokį naują žemyną atradęs, partijos vadas net kelis kartus
akcentavo, kad Lietuvoje, pradedant Seimu, Vyriausybe, baigiant
savivaldybėmis, niekas už nieką neatsako. Konkrečiai, nei Premjeras,
nei Seimo Pirmininkas, nei rajono meras. Kaip jau tapo ritualu,
pirmiausia tokio neatsakingumo pavyzdžiu nurodoma Williams istorija.
Nekokie popieriai šioje grupuotėje, pasivadinusioje partija, jeigu
šias blogybes verčia Williams ir niekaip negali išsivaduoti iš
šio nuvalkioto stereotipo. Be to, aiškiai pasakyta, jog tai yra
Prezidento partija, ir vienintelė jos ideologija bei programa -
Prezidento kažkada paskelbtas šūkis: Tvarka bus.
Perskaičius V.Mazuronio samprotavimus, jau visiškai
aišku, kad ši grupuotė sukurta pagal Rusijos partijos, tiksliau,
prezidento V.Putino asmeninės dirbtinai sulipdytos valdžios partijos
Jedinaja Rosija modelį. Nuostatos stebėtinai panašios ir sutampa
beveik žodis žodin. Tiesa, lyg ir atsiribojama nuo kur kas anksčiau
susikūrusios Rusijos liberalų demokratų partijos, vadovaujamos V.Žirinovskio.
Tačiau tik žodžiais. Metodai tie patys. Visa valdžia tiek vidaus,
tiek ir užsienio politikoje turi priklausyti Prezidentui, o parlamentas,
kaip jau padaryta Baltarusijoje, - tik dekoracija. Apie centro
dešinę neverta net kalbėti. Pakanka pažiūrėti, kaip balsuoja iš
visų pasviečių ir partinių perbėgėlių surinkti liberalų demokratų
parlamentarai.
Na, o nuolatinės Prezidentūros iniciatyvos visais,
o ypač populistiniais klausimais, pavyzdžiui, dėl narkotikų vartojimo,
nusikalstamumo arba finansavimo krepšiniui didinimą, kaip du vandens
lašai panašios į V.Žirinovskio kliedesius. Prezidentūros reikalavimai
skirti daugiau pinigų krepšiniui, kovai su narkomanija, žemdirbiams,
užsimojimas statyti naują branduolinį reaktorių Ignalinos AE ir
dar daugybė racionalizacijų skiriami pačiam pigiausiam populizmui.
Aišku, nepamirštant ir savęs. Metams baigiantis Prezidentūra dar
kartą, jau net ketvirtąjį, paprašė pinigų. Pasirodo, jų nepakanka
reprezentacijai ir išaugusio patarėjų, jų padėjėjų ir visokių kitokių
prielipų atlyginimams. Mat kone visas partijų korpusas, įskaitant
rūmų fotografę ir pseudopatriotinių kalbų rašytoją, vyksta į užsienio
keliones kartu su Prezidentu. Ypač tai išryškėjo vizito į Vatikaną
metu. Kai kuriems oficialios delegacijos nariams, prieš ten vykstant,
pirmiausia būtų neprošal nors poterėlį kokį išmokti. Beje, ir buvęs
prezidentas A.Brazauskas vieną tokį panašų į Vatikaną buvo nusitempęs
- tai sukčių ir aferistą, koncerno prezidentą G.Petriką, dabar ieškomą
visame pasaulyje. Tiesa, dabartinio Prezidento patarėjų korpuso
dar negalima lyginti su G.Petrikiu. Kol kas jų tikslas - užsitikrinti
daugumą kitame Seime. Jeigu nepakaks savų, satelitų visada atsiras.
Ir išvis juokingai skamba Prezidento partijos vado
pasiūlymas lyginti savo partiją su dešimtmečių tradicijas turinčia
Japonijos liberalų demokratų partija. Juk sunku net įsivaizduoti,
kad Japonijos liberalus demokratus finansuotų koks nors atklydęs
iš svetur, nekalbantis japoniškai kitos valstybės biznierius, glaudžiai
susijęs su tos valstybės kariniu ir pramoniniu kompleksu.
T ačiau J.Borisovui reikės gerokai pakrapštyti
savo piniginę prieš artėjančius rinkimus į Europarlamentą ir į Seimą.
Mat dar nežinia, kokią valdžios partiją a la jedinaja Litva pasirinks
Maskva. Pakankamai aišku, kad socialdemokratai jau atliko savo darbą
atidavė Rusijos kompanijoms viską, ko jie užsimanė. Be to, jų
vienintelis lyderis Premjeras juk ne amžinas, o jam pasitraukus,
nepaisant prityrusių CK agitatorių ir šiaip propagandos specialistų
pastangų, socialdemokratams pakeisti šią charizmatinę figūrą nėra
kuo. Netgi tie, kas dabar šlovina Minsko tėtušį, neturi jokių
šansų. O Lukoil ir Gazprom kišti pinigus į jau pakankamai nuvarytus
arklius nebėra prasmės. Tuo labiau kad ir tradiciniam elektoratui
gerokai pabodo ne tik visokie ubagų karaliai, bet ir gelbėtojai
socialdemokratai. Todėl ir liberalams demokratams bei kitiems absoliučios
valdžios ištroškusiems belieka tiktai vienas kelias: pasinaudoti
Jedinaja Rosija pavyzdžiu. Argi atsitiktinai partijos vadovas
viešai pareiškė, jog Lietuvai ir lietuviams nereikia ieškoti jokių
istorinių, kultūrinių, religinių skirtumų ir priešų? Paprasčiausiai
- paminėti istoriją, o ypač okupacijos metus, ką visai neseniai
ir siūlė vienas labai aukštas Rusijos pareigūnas. Todėl nereikia
dangstytis didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Gediminu, kuris esą buvo
labai tolerantiškas. Buvo tai buvo, bet Gediminas niekada nebuvo
tolerantiškas Lietuvos priešams. Greičiau lygiuotis reikėtų ne į
Gediminą, o į legendinį Čičinską. Be to, kaipgi tada su visiems
žinoma tiesa, jog, nežinant praeities, nesigilinant į ją, negalima
projektuoti ir valstybės ateities? O apskritai gaires liberalams
demokratams aiškiai nubrėžė Prezidento patarėja vidaus politikos
klausimais D.Kutraitė-Giedraitienė: Laimingiausi yra piliečiai
tos valstybės, kurios interesai sutampa su valstybės vadovo interesais.
Iš tiesų tai išgirdus, verta pažvelgti, kokie laimingi Uzbekijos,
Turkmėnijos, pagaliau kaimyninės Baltarusijos žmonės, turėdami savo
nacijos tėvus. Iki jų gyvos galvos.
Bet dar visai nežinia, kaip gali pakrypti reikalai.
Nes jau netrukus dar vienas tikras Lietuvos patriotas Viktoras
Uspaskich praneš tautai džiugią žinią - apie savo asmeninės partijos
įkūrimą. Kol kas jos pavadinimas nežinomas, bet kuluaruose jau kalbama,
kad naujoji partija vadinsis Lietuvos darbo partija. Kažkodėl
išbraukta iš pavadinimo dar viena d, kaip buvo pasivadinę dabartinių
socialdemokratų pirmtakai. Tai jau ne juokas, o labai rimtas iššūkis
ne tik liberalams demokratams, bet ir dabartiniams valdantiesiems
- A.Brazausko socialdemokratams ir A.Paulausko socialliberalams.
Ypač pastariesiems, nes jau dabar irgi asmeninės Seimo Pirmininko
partijos kadrai dairosi, kur prisiglausti, kad nepraloštų valdžios
lovio ar bent mažo lovelio.
Aišku, motininė partija, išauklėta ir išdresuota
leninine demokratinio centralizmo dvasia, nuo to nesubyrės. Nesvarbu,
kad nuėjo nebūtin jų dešimtmečiais skelbta komunistinė ideologija,
kuria, kaip kartą pripažino partijos vadas ir dabartinis Premjeras,
jie niekada netikėjo. Svarbiausia, kad nuo seno juos siejo ne ideologija
ir iki šiol neišblėsusi meilė bei keliaklupsčiavimas Maskvai, o
tamprūs klano ryšiai, turto troškulys, kuris juos dar labiau sujungė
prichvatizuojant ir išvagiant Lietuvos turtą po nepriklausomybės
atkūrimo.
Tiesa, nesnaudė ir kiti, tačiau turėjo pasitenkinti
tuo, kas liko. Kai kuriems net pavyko pasiglemžti to turto ne mažiau
už kokį buvusį partinį ar komjaunimo nomenklatūrininką. Ryškiausias
to pavyzdys - buvęs tautos pažangietis, vėliau konservatorius, dabar
perbėgęs ten, kur ir priklauso, pas socialdemokratus, ilgametis
Neringos meras. Aišku, pradžia buvo nuo garsiosios SSKP. Tiesa,
kalbama, jog prieš perbėgdamas pas socialdemokratus Neringos meras
ilgai svarstė, ką pasirinkti: liberalus demokratus ar socialdemokratus.
Kol kas pasirinko, kaip ir priklauso, pastaruosius. Tačiau, ko gero,
iki kito karto. Šiuo atveju keistai atrodo, kai solidžiausia save
skelbianti partija išskėstomis rankomis priima po savo sparnu panašius
kailio keitėjus.
Oligarcho V.Uspaskich užmojai gerokai išgąsdino
netgi valdančiosios partijos viršūnes. Štai Socialdemokratų partijos
ideologas G.Kirkilas pažymėjo, jog V.Uspaskich kuriama partija yra
vieno asmens partija. Keista, jog toks patyręs politinių intrigų
meistras tai pasakė. Juk ir jo partija tėra vieno asmens, kuriam
pasitraukus, vargu ar ją sugebėtų išgelbėti net marksizmo-leninizmo
aukštąsias mokyklas baigę protų drumstėjai. Tiesa, G.Kirkilas guodėsi,
jog dėl V.Uspaskich partijos sukūrimo daugiausia nuostolių patirs
A.Paulausko Naujoji sąjunga (socialliberalai), iš kurios oligarchas
atims nemažą dalį rinkėjų. Tiesą sakant, ir dabar valdančioji partija
nelabai skaitosi su savo koalicijos partneriais, o toks vieno socialdemokratų
lyderio pareiškimas dar labiau išgąsdino socialliberalus. Neatsitiktinai
praėjusį savaitgalį į šios partijos skyrius atskubėjo žygeiviai
iš centro, ragindami nepasiduoti V.Uspaskich vilionėms ir nestoti
į jo partiją. Seimo Socialliberalų frakcijos seniūno pavaduotojas
G.Šivickas pripažino, jog partijos vadovybė svarstė, kaip užkirsti
kelią migracijai į V.Uspaskich partiją. Pasak Naujosios sąjungos
(socialliberalų) vadovų, nuspręsta užbėgti įvykiams už akių ir įspėti
partijos skyrius, kad šie kartais nepagalvotų, jog V.Uspaskich partija
kuriama su socialliberalų vadovų pritarimu. Dabar socialliberalai
aiškina saviškiams, jog V.Uspaskich, nors ir būdamas Socialliberalų
frakcijos Seime nariu, kuria savo visai atskirą partiją, nieko bendra
neturinčią su Naująja sąjunga. Nors, tiksliau pasakius, turi ir
dar kaip. Juk kaip tik V.Uspaskich pinigų dėka socialliberalai ir
iškovojo nemažai vietų Seime per praėjusius rinkimus. Dabar gi oligarcho
milijonai nebešviečia. Tai ir kelia didžiausią rūpestį socialliberalams.
Be to, sunku suprasti, kodėl tik dabar subruzdo
socialdemokratai ir socialliberalai. Jau pernai buvo aišku, jog
V.Uspaskich kuria savo partiją, o jo vadovaujamos Lietuvos verslo
ir darbdavių konfederacijos skyriai jau seniai tapo dar nepaskelbtos
partijos skyriais.
Yra ko jaudintis. Juk tradicinis kairiaisiais pasiskelbusių
elektoratas ypač liumpenizuota ir jau įpratusi gyventi iš visokiausių
pašalpų visuomenės dalis, dabar dairosi į naujuosius gelbėtojus,
besiskelbiančius, jog įves tokią tvarką, kokios dar pasaulis nematė,
o žmonėms atneš nepaprastą gerovę ir klestėjimą. Patirtis rodo,
jog tą elektoratą nupirkti visai nesunku. Todėl gali atsitikti
taip, jog būsimuosiuose rinkimuose špagas surems patrioty Litvy
- J.Borisovas ir V.Uspaskich. Pastarasis deklaravo turįs turto už
162 milijonus litų. Tad nei vienam, nei kitam netrūks pinigų dalyti
rinkėjams butelių alaus ar ko nors stipresnio, pamėtyti ledų iš
sraigtasparnių, nupirkti iš Rusijos popso grupes žmonėms palinksminti.
Tada liumpenai balsuos taip kaip reikia. Kitas dalykas ir bene pats
svarbiausias, kurį iš dviejų bičiulių oligarchų pasirinks Maskva.
© 2003 "XXI amžius"
|