Atnaujintas 2003 m. spalio 10 d.
Nr.78
(1182)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Ir taip galima tingėti

Mūsų santykis su Dievu mums yra labai svarbus. Nuo to, kaip suvokiame Dievo buvimą ir save, Jo buvimo apspręstus, be galo daug kas priklauso. Ne Dievui svarbu, arba – Jam ir svarbu, ir nesvarbu. Jis netaps nelaimingas dėl kokio nors mūsų nevykusio buvimo. Dievas yra amžinai laiminga nesikeičianti Būtis. Mes net tada, kai Jo valią paniekiname, negalime tapti Jo nelaimės priežastimi, nes Jam nėra nelaimių. Vaizdžiai sakome, kad Jį nuliūdinome, bet tai tik mūsų netobula kalba, nes liūdesio Jam nėra. Mes galime tapti tik savo nelaimės priežastimi. Todėl nepaliaujame apie Dievą mąstyti.

Gerai, jeigu mąstytume pagal Apreiškimą, kurį juk turime, bet imame ir užsimanome mąstyti kitaip. Ir mintimi, ir gyvenimu sugebame kitaip mąstyti, taigi pasakome arba padarome, o paskata kitokiems mąstymams, ko gero, yra tingumas. Tingime gyventi pagal Apreiškimą – per daug tenai reikalavimų.

Radau „Naujajame židinyje – Aiduose“ (Nr.3) Algirdo Jurevičiaus rašinį „Bažnyčia tarp globalizacijos ir neokolonializmo“. Rašinio tema – ne apie tingumą, bet, kalbėdamas apie Europos krikščionybę po II Vatikano Susirinkimo, jos vystymąsi autorius aptarė labai taikliai. Buvo etapas „Jėzui – taip, Bažnyčiai – ne“, nes Bažnyčia per daug reikalaujanti. Apsižiūrėjus, kad ir Jėzus nemažai reikalauja, buvo nutarta: „Dievui – taip, Jėzui – ne“, o galiausiai: „religijai – taip, Dievui – ne“, ir tada jau europiečiai pasidarė religingi.

Toks buvo tingumas, o jo vieną formą galima aptikti tame pačiame „Naujajame židinyje“, Elenos Būgaitės rašinyje „Artimas anapus“. Taip pat ne pagrindinė rašinio tema, bet būdinga iliustracija ano „Dievui – ne“. Atrodo, net nepastebint, labai puikiai kalbėjus apie svetimumą ir draugus, viename sakinyje atsirado galimas įžvelgti prieštaravimas. Štai tas sakinys: Priimti kitą – tai savo širdyje duoti jam erdvės būti ir augti, erdvės jaustis, kad esi priimamas toks, koks esi, ar sužeistas, ar savaip apdovanotas.

Būti ir augti – tai puiku, bet priimti tokį, koks yra – įtartina. Ar ir pasilikti tokiam, koks yra, ir kur tada augimas? Faktas ar idealas, pagal Antaną Maceiną – kas priimama? Jeigu faktas, jeigu su paraginimu nesikeisti (arba be tylaus atvirkščio paraginimo), jeigu net pavadinant tai gera naujiena – labai panašu į antikristo elgesį.

Erdvė augti yra ėjimas prie idealo. Ne šiaip sau plėstis, nes bet koks plėtimasis gali būti ir mažėjimas, ne tik augimas. Paskata ir troškimas, kad abi – priimtojo ir priėmusiojo – širdys augtų idealo link, o ne priiminėtų viena kitą koks esi.

Priėmimas vien faktiškumo yra netgi didelis įžeidimas. Neleistinas ir nepriėmimas, o tik priėmimas, palikus erdvės.

Kitaip nebus taiki ir tyli vieta, ir niekas joje neras atgaivos.

Neras atgaivos, nes kiekviena širdis, ir priimtoji, pati prašosi savo idealo. Jeigu priėmusysis nori jos faktiškumo, širdis blaškysis.

Taip, kaip tebesiblaško Europa ar gal ir pasaulis, savo tinginystei patenkinti evoliucionavęs iki religijos be Dievo. Susidūrė su nuoga savo prigimtimi, kuri prašosi grįžti iš kur atėjusi, ir vėl pradėti sakyti „taip“ Dievui, Jėzui, Bažnyčiai… Atmesti tinginystę, tik nekartoti jau darytos klaidos: nemanyti, kad yra Apreiškimas, tai ir visiškas aiškumas, ir nėra ieškojimui erdvės. Ir esantis Apreiškimas yra paslaptis, tik reikia ją kiekvienam atradinėti jam skirtu būdu.

Rašome, mąstome, kalbame apie Dievą – jau netingime. Daug ką parašė Antanas Maceina – bet ne viską. Minėti autoriai parašė „Naujajame židinyje“, ir šitas mano rašinys yra toks bandymas, ir dar daug bandymų turi būti ateityje. Erdvė visiems mąstyti ir rašyti, ir niekada nebus per daug, nes rūpinamės kuo teisingiau viską pasakyti. Tai labai svarbu, nes mūsų buvimas priklauso nuo to, kaip pasiseks ir suprasti, ir pasakyti.

Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė

 

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija