Atnaujintas 2003 m. spalio 10 d.
Nr.78
(1182)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Man menasi kančių keliai

Birželio 14-ąją buvo surengtas minėjimas prie paminklinio akmens, skirto žuvusiems partizanams, šalia Ukmergės turgaus, kur sovietų okupacijos metais buvo mėtomi išniekinti žuvusiųjų partizanų kūnai. Tačiau čia gulėjo tik dalis nublokštų, išniekintų mūsų partizanų palaikų. Prie Švč. Trejybės bažnyčios, šalia buvusio KGB pastato (dabar čia įsikūrusi policija), kieme buvo gilus šulinys, kuriame „laidojo“ partizanų palaikus. Čia buvo užkasami ir saugume čekistų nukankinti žmonės. Šiandien šulinio nebėra, jis jau seniai užkastas ir sulygintas su žeme. Maždaug prieš septynerius metus mūsų namo vyrai pareikalavo kiemo plano, deja, jiems buvo pasakyta, kad jis „dingęs“.

Mano vyras Benediktas Narkevičius-Algis, partizanų būrio vadas, priklausė Vyčio apygardai, kuriai vadovavo vyr. leitenantas Danielius Vaitelis-Briedis. Benediktas ir su juo ėjęs partizanas Adolfas Bareika-Hitleris 1947 m. liepos 23 d. žuvo Viliukų miške (Deltuvos vls. Ukmergės aps.). Žmonės matė ir kalbėjo, kad jųdviejų žiauriai nukankinti kūnai gulėjo nublokšti tuometiniame saugumo kieme ir ten išgulėjo keturias paras. Apie visa tai man pranešė liepos 31 dieną. Iki tol nuo manęs slėpė, nenorėdami suteikti skausmo.

Po daugelio metų, grįžus iš Kolymos lagerių, 2000-aisiais, sutikau partizaną Joną Krikštaponį-Baublį, kuris buvo mano vyro B.Narkevičiaus būryje. Jis man papasakojo, kad 1947 metais kagėbistų buvo paimtas gyvas. Tardomas Ukmergės saugume, šalia to „paslaptingo“ kiemo. Vieną dieną saugumiečiai jį išsivedė į kiemą, kur gulėjo išniekinti mano vyro Benedikto ir Adolfo Bareikos lavonai. J.Krikštaponis man pasakojo: „Vaizdas buvo baisus: į akis prikišta degtukų, į nosis nuorūkų…“ Jonas juos atpažino, bet išsigynė nepažįstąs jų.

Trumpai papasakosiu apie J.Krikštaponį-Baublį. Gimė jis 1917 metais. Buvo B.Narkevičiaus-Algio būryje. Po žiaurių tardymų (bolševikiniais metodais), fiziškai suluošintas, nuteistas 25-eriems metams. Kalėjo Sverdlovsko, Vorkutos lageriuose. Išleistas į laisvę 1964 metais be teisės grįžti į Lietuvą. Apsigyveno Latvijoje. Į Lietuvą sugrįžo 1994 metais, netekęs sveikatos, tačiau dvasiškai stiprus. Po sunkios ligos mirė 2001 metais Ukmergėje.

Beje, grįžusi iš lagerių Ukmergėje sutikau seną pažįstamą - statybininką, kuris dirbo Ukmergės viešbučio statyboje, šalia buvusio saugumo. Jis sakė, kad statybos plote mėtėsi daug žmonių kaukolių, kaulų…

O aš gerai prisimenu, kad nuo buvusio saugumo iki dabar esančio viešbučio pastato pabaigos, šalia šaligatvio, buvo aukšta medinė tvora, už kurios matėsi didelis plotas sąvartyno…

Marija KINERTAITĖ-LAUGALIENĖ,
buvusi politinė kalinė, Laisvės kovų dalyvė

Ukmergė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija