Man menasi kančių keliai
Birželio 14-ąją buvo surengtas minėjimas prie
paminklinio akmens, skirto žuvusiems partizanams, šalia Ukmergės
turgaus, kur sovietų okupacijos metais buvo mėtomi išniekinti žuvusiųjų
partizanų kūnai. Tačiau čia gulėjo tik dalis nublokštų, išniekintų
mūsų partizanų palaikų. Prie Švč. Trejybės bažnyčios, šalia buvusio
KGB pastato (dabar čia įsikūrusi policija), kieme buvo gilus šulinys,
kuriame laidojo partizanų palaikus. Čia buvo užkasami ir saugume
čekistų nukankinti žmonės. Šiandien šulinio nebėra, jis jau seniai
užkastas ir sulygintas su žeme. Maždaug prieš septynerius metus
mūsų namo vyrai pareikalavo kiemo plano, deja, jiems buvo pasakyta,
kad jis dingęs.
Mano vyras Benediktas Narkevičius-Algis, partizanų
būrio vadas, priklausė Vyčio apygardai, kuriai vadovavo vyr. leitenantas
Danielius Vaitelis-Briedis. Benediktas ir su juo ėjęs partizanas
Adolfas Bareika-Hitleris 1947 m. liepos 23 d. žuvo Viliukų miške
(Deltuvos vls. Ukmergės aps.). Žmonės matė ir kalbėjo, kad jųdviejų
žiauriai nukankinti kūnai gulėjo nublokšti tuometiniame saugumo
kieme ir ten išgulėjo keturias paras. Apie visa tai man pranešė
liepos 31 dieną. Iki tol nuo manęs slėpė, nenorėdami suteikti skausmo.
Po daugelio metų, grįžus iš Kolymos lagerių, 2000-aisiais,
sutikau partizaną Joną Krikštaponį-Baublį, kuris buvo mano vyro
B.Narkevičiaus būryje. Jis man papasakojo, kad 1947 metais kagėbistų
buvo paimtas gyvas. Tardomas Ukmergės saugume, šalia to paslaptingo
kiemo. Vieną dieną saugumiečiai jį išsivedė į kiemą, kur gulėjo
išniekinti mano vyro Benedikto ir Adolfo Bareikos lavonai. J.Krikštaponis
man pasakojo: Vaizdas buvo baisus: į akis prikišta degtukų, į nosis
nuorūkų
Jonas juos atpažino, bet išsigynė nepažįstąs jų.
Trumpai papasakosiu apie J.Krikštaponį-Baublį.
Gimė jis 1917 metais. Buvo B.Narkevičiaus-Algio būryje. Po žiaurių
tardymų (bolševikiniais metodais), fiziškai suluošintas, nuteistas
25-eriems metams. Kalėjo Sverdlovsko, Vorkutos lageriuose. Išleistas
į laisvę 1964 metais be teisės grįžti į Lietuvą. Apsigyveno Latvijoje.
Į Lietuvą sugrįžo 1994 metais, netekęs sveikatos, tačiau dvasiškai
stiprus. Po sunkios ligos mirė 2001 metais Ukmergėje.
Beje, grįžusi iš lagerių Ukmergėje sutikau seną
pažįstamą - statybininką, kuris dirbo Ukmergės viešbučio statyboje,
šalia buvusio saugumo. Jis sakė, kad statybos plote mėtėsi daug
žmonių kaukolių, kaulų
O aš gerai prisimenu, kad nuo buvusio saugumo iki
dabar esančio viešbučio pastato pabaigos, šalia šaligatvio, buvo
aukšta medinė tvora, už kurios matėsi didelis plotas sąvartyno
Marija KINERTAITĖ-LAUGALIENĖ,
buvusi politinė kalinė, Laisvės kovų dalyvė
Ukmergė
© 2003 "XXI amžius"
|