|
Pažadų pinklėse
Išmintinga niekada nežadėti daugiau nei pusę to,
ką esi nusiteikęs ir gali padaryti. Iš tikrųjų, jei buvai pažadėjęs
pusę reikalo sutvarkyti, o sutvarkai viską, pažado gavėjas manys,
kad padarai dvigubai daugiau nei žadėjai, o jei padarysi nors truputį
mažiau nei žadėjai, manys, kad pažado neištesėjai. Deja, mūsų politiniuose
arimuose daug pažadų sėjama, o pjūtis menka.
Bolševikai, įvesdami proletariato diktatūrą, mulkino
liaudį, žadėjo šviesų komunizmo rytojų, visko kiekvienam pagal poreikius,
žadėjo išlaisvinti iš tikėjimo Dievu varžtų, o tereikalavo nusilenkti
šėtonui. Tie, kas nusilenkė, turėjo visko pagal poreikius, jau gyveno
komunistiniame rojuje ir tame bolševikiniame aptvare gyveno laisvai,
nevaržomi religijos, tenkino visus savo hedonistinius poreikius.
Nusilenkusieji šėtonui turėjo kažkaip atsilyginti juos maitinančiai
liaudžiai. Tas atlygis buvo pažadai. Daugelis pažadais tikėjo, nes
matė realiai egzistuojančią nusilenkimo šėtonui naudą, todėl taip
pat lankstėsi. Komunizmo adeptai žadėdami melavo liaudžiai, liaudis
melavo adeptams, melo klane plakėsi visi. Netiesos sakymas tapo
įpročiu, užvaldė sąmonę ir pasąmonę, todėl meluodami dažnai įtikėdavo
tiesą saką, o tiesos, pusės tiesos ir gryno melo mišinys tapo elgesio
norma. Antai pasakymas minutėlę palaukite jau nereiškia, kad reikės
laukti minutę; laukimas gali užtrukti ne vieną ir ne dešimtį minučių,
o baigtis amžinu laukimu. Įsiklausykime, ką sako ir ką daro artimos
aplinkos žmonės ir net šeimos nariai, kaip laikosi duoto žodžio.
Ką žada ir ką daro valstybės pareigūnai ir net vadovai! Apie tai
verta ir reikia kalbėti viešai tam, kad į valdžią rinktume ne politikuotojus,
o politikus, ne melagius, sukčius bei politinius verteivas, o dorus
valstybės reikalų tvarkytojus.
Politika yra valstybės įstaigų, visuomeninių organizacijų
bei atskirų asmenų veiksmai, siekiai, nukreipti į valstybės reikalų
tvarkymą, o perkeltine prasme išsisukinėjimas, maskuotas veikimas.
Pirmosios žodžio politika reikšmės veikėjai vadinami politikais,
antrosios politikuotojais, politikantais ar politiniais verteivomis,
nes veikla yra nukreipta ne į valstybės, o į partinių ar asmeninių
reikalų tvarkymą: jiems politika verslo objektas. Antrąją žodžio
politika reikšmę, t.y. maskuoto veikimo, išsisukinėjimo reiškinį
visiškai atitinka dabartinė Lietuvos socialdemokratų partija; jau
vien partijos virsmas iš VKP(b), KPSS, LKP, LDDP ir LSDP rodo gryniausią
maskuotę, išsisukinėjimą. Tikras politikas ne žada, o veikia. Politikuotojas
ne veikia valstybės labui, o žada veikti, tačiau veikia sau, gina
asmeninius, klano ar partinius interesus (kartais kitos valstybės).
Jau esame patyrę, kad pažadus politikuotojai itin
vertina, nes tik per juos pelno rinkėjų balsus, ateina į valdžią,
kurioje randa terpę maskuotam veikimui, politiniam verslui. Rinkėjo
ausiai gražūs pažadai yra mielesni nei skatinimai geriau dirbti,
doriau gyventi, todėl jis savo balsą atiduoda politiniam verteivai,
kuris, pirkęs pažadais mandatą, net nemano jų laikytis, nes pažadai
savaime pamirštami, gėda storžieviui greitai praeina, o jo postas
valdžioje ilgam išlieka. Ar kam teko girdėti, kad bent vienas politikas,
valstybės veikėjas (Seimo narys, ministras) už pažadų netesėjimą
netektų darbo, būtų patrauktas atsakomybėn ar bent svarstomas kokioje
etikos komisijoje? Priesaika taip pat pažadas, ypatingas, pasakytas
tautos akivaizdoje, padėjus ranką ant Konstitucijos, su parašu,
dažniausiai su Dievo vardu lūpose. Ar ji nelaužoma? Laužoma labai
dažnai, o prisiekusysis net nesugėdinamas, nes tas formalus aktas
prilygintas gurkšniui šampano, pasirašius pelningą sandorį.
Kad politikuotojai iš pažadų sau naudą semia, liudija
šių dienų pavyzdys. Vyriausybės vadovas A.Brazauskas pažadėjo padidinti
žemės mokestį jau šiais metais. Liaudis patikėjo ir pasišiaušė.
Tuomet geradaris Premjeras pažadėjo mokesčių mokėjimą atidėti
iki Naujųjų metų (netenka abejoti, kad geras Premjeras prieš rinkimus
mokesčių mokėjimą atidės dar kartą). Taigi, kad mokesčiai padidinti,
čia pat pamirštama, o kad atidedami tikras džiaugsmas (kad ir
ką sakytum, geras Premjeras). Situacija panaši į smurtautojo ir
aukos elgesį: smurtautojas smaugia, auka šaukia, smurtautojas truputį
atleidžia, auka jau šypsosi smurtautojui, nors žino, kad vien vien
ją pasmaugs.
A.Brazausko, kaip Socialdemokratų partijos pirmininko,
elgesys ženklas, kad prasideda rinkimų kampanija, tikras pažadų
antplūdis. Jie bus rašomi į programas, projektus, skalambijami iš
tribūnų, per radiją, televiziją. Politinių verteivių šutvės pažadų
orkestras drebins orą, o užhipnotizuotas žmogelis, ko gero, kaip
tas zuikis eis smaugliui į nasrus; pažadų vertė dar nesmunka, galia
neabejotina. O pažadais grįstas rūpestis liaudimi prilygsta renkamųjų
trumpalaikei santuokai su ja patvoryje, kurią kiti dabar vadina
išdūrimu pažadais išdurta visa Lietuva.
Metas žmogeliui atsikvošėti, palyginti savo varganą
ir išrinktųjų milijonais pertekusią padėtį, nebeklausyti, ką sako,
o matyti, ką daro, ir, atėjus rinkimų metui, politikuotojus iš visų
lygių valdžių šalinti.
Algimantas ZOLUBAS
Vilnius
© 2003 "XXI amžius"
|