Jo turtai nesulyginami su mūsų
Kiekvienai protaujančiai būtybei turėtų rūpėti
vienas svarbiausių egzistencinių klausimų: Gerasis Mokytojau, ką
turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą? (Mk 10, 17). Tokį
klausimą uždavė vienas jaunuolis, prieš Jėzų parpuolęs ant kelių.
Tai buvo jaudinanti scena, nes atrodė, kad Mokytojo atsakymas, kurį
jaunuolis galės pritaikyti savo gyvenime, bus jam didžiausia dovana,
apie kurią jis nė svajoti nesvajojo
Kai tas jaunas žmogus patikino Jėzų, kad nuo pat
mažumės laikosi Dievo įsakymų, tuomet išgirdo tokius Išganytojo
žodžius, kurių išties nesitikėjo išgirsti: Vieno dalyko tau trūksta:
eik, parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje.
Tuomet ateik ir sek paskui mane (Mk 10, 21). Deja, toks Dievo Sūnaus
kvietimas tą jaunuolį privertė nukabinti nosį ir pėdinti savo
keliais, nes pasirodė, kad šis žmogus turėjo daug turto ir
grandinę,
kuri buvo privirinta prie jo širdies.
Kai prisimename mūsų laikų jaunimą, kuris be atvangos
veikiamas įvairiausių rafinuotų kūniškų malonumų dirgiklių, tada
gali pasirodyti, jog visiškai natūralu, kad palyginti tiek mažai
mūsų laikų jaunuolių stoja į kunigų seminarijas arba sukuria tvirtas
krikščioniškas šeimas. Taip, tai tam tikra prasme natūrali perdėm
sekuliarizuoto žmonių gyvenimo būdo pasekmė, bet, žvelgiant iš Evangelijos
pozicijų, tai nenormali ir pragaištinga jų egzistavimo būklė.
Tikrai dangus ir žemė praeina, bet Viešpaties žodžiai
nekinta ir jų galia nė per nago juodymą nepasilpsta tiems, kurie
ne vieną kartą asmeniškai patyrė, koks maloningas Visagalis visiems,
tvirtai ir ramiai besilaikantiems Jo tiesos, suteikiančios krikščioniškų
turtų gausumą.
Šio sekmadienio Evangelijoje aprašytas jaunuolis
tikrai turėjo puikių duomenų tapti ištikimu Kristaus mokiniu. Bet
kaip gali žmogus eiti paskui Jėzų, jei, iš tolo baidydamasis Jo
kryžiaus naštos, kuri, beje, yra nėra sunki (plg. Mt 11, 30), stenėdamas
velka savo nežabotų įnorių kryžių? Vienintelė galimybė ištaisyti
padėtį - vienaip ar kitaip atsitokėjus, pagaliau pradėti norėti
suprasti, jog daugybę kartų verta paklusti Viešpačiui ir pasiryžti:
savo egoistinėms nuostatoms tvirtai tarti ne, vadinasi, atsisakyti
to nelemto nuodėmių turto ir drąsiai įsikibti į mums Dievo duodamą
tikėjimo darbų ir pareigų kryžių, ant kurio ir toliau, Jam laiminant,
kryžiuosime savo ego, nes gerai žinome, kad jis kojas užvers beveik
tuo pat metu, kai mes atsidursime amžinybės prieangiuose.
Šio sekmadienio Evangelija liudija, jog vieniems
žmonėms patekti į dangų neįmanoma. Be jokios abejonės, tai pasiekiama
tik Aukščiausiojo pagalba, kurio palaimingas veikimas pasireiškia
tuo, jog, eidami per gyvenimą drauge su savo Mokytoju, mes savo
gyvenimo pavyzdžiu drąsiname paskui Atpirkėją drauge žengti ir kitus
žmones. Tai darome ne tik laikydamiesi Jo įsakymų, bet svarbiausia
visu gyvenimu stengiamės garbinti Jį už mums duotą supratimą,
tikėjimą, meilę ir užtikrinimą, kad jau dabar nuolat turtėjame gyvuoju
Dievu, nes įdėmiai ir nuoširdžiai klausome bei vykdome Jo Širdies
kvietimą atitinkančius žodžius: Mano mylimi sūnūs ir dukros, kasdien
vis ryžtingiau atsisakykite visų pasaulio tuštybių, menkaverčių
blizgučių ir panašių vilionių, nes tik mirdami sau atgimstate dvasia
ir, pasilikdami augančioje pašvenčiamoje malonėje, jau šią valandėlę
tampate visų nesuskaičiuojamų amžinojo gyvenimo turtų dalininkais.
Kun. Vytenis VAŠKELIS
© 2003 "XXI amžius"
|