|
Verta ir reikalinga
Eucharistinio Jėzaus seserų
kongregacijos 56-osioms metinėms
Tikrai verta, teisinga ir reikalinga buvo, kad
prieš 56 metus buvo įkurta Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacija.
Mintis įsteigti šią kongregaciją kilo tėvui kun. Pranciškui Masilioniui,
SJ, ypatingam Eucharistijos mylėtojui. Tačiau, kaip parodė vėliau
mūsų tautą užklupę įvykiai, tai nebuvo vien tik tėvo P.Masilionio
mintis. Ši idėja, matyt, buvo užprogramuota Dievo planuose. Juk
iš tiesų Kristus kalbėjo savo mokiniams: Ne jūs mane pasirinkote,
bet aš jus išsirinkau.
Kongregacija įkurta pačiais nuožmiausiais pokario
bolševikinės okupacijos metais 1947 m. spalio 11 d., kada paties
pragaro tarnų aptarnaujama giljotina kraujo, ašarų, skausmo ir kančios
okeane skandino mūsų tautą. Tada nebuvo nei mūsų tėvynėje, nei pasaulyje
tokios jėgos, kuri būtų pajėgusi sustabdyti tą paklaikusį mirties
troškulį.
Ir kaip tik tada tėvas P.Masilionis parašo kongregacijai
konstituciją Meilės testamentą, kuriame nurodė pagrindinius tikslus:
didesnę Dievui garbę, asmeninį savęs tobulinimą, per meilę Kristui
ir Marijai teikti pagalbą artimui, jaunimui, jaunoms šeimoms, saugant
jų sielas nuo įvairių negandų. Šis seserų dvasinių pajėgų grūdinimas
buvo tarsi pasirengimas įtvirtinti tokią gynybinę liniją, į kurią
sudužtų bet kokios tamsos jėgų ofenzyvos.
Okupantas, gerokai pasisotinęs mūsų kankinių krauju
bei ašaromis, pajuto, kad visiškos pergalės vis dar nepasiekė. Jį
glumino tai, kad mūsų žmonės ir mirtį, ir kančią, ir pavojus pasitikdavo
su daina, giesme, malda. Kaip tie trys Senojo Testamento jaunikaičiai
laužo liepsnose giedojo šlovės giesmę Viešpačiui, taip ir mūsų žmonės
maldavo: Marija, palengvink vergiją, išgelbėk nuo priešo baisaus.
Priešas suprato, kad tautos dvasia gyva ir fiziškai
nesunaikinama, kad reikia rengtis žmogaus sielos šturmui. Reikėjo
žmogų padaryti paklusnų svetimos valios vykdytoju, be tikėjimo,
be vilties, be savo vertės pajautimo. Todėl ne veltui pačiais grėsmingiausiais
tautai ir Bažnyčiai momentais tuomet dar kunigas Sigitas Tamkevičius
nuolat vis kartojo Šventojo Rašto žodžius: Bijokite ne tų, kurie
žudo kūną, bet labiausiai reikia bijoti tų, kurie gali pražudyti
žmogaus sielą.
Naujoms priešų užmačioms galingiausiu pasipriešinimo
ginklu tapo Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika. Kartu su Kronikos
era prasidėjo ir dieviškojo plano realizavimas, įtraukiant į šį
atsakingą bei kilnų darbą ir Eucharistinio Jėzaus kongregacijos
seseris bei nemažą būrį kunigų ir pasauliečių. Kongregacijos seserys,
skatinamos ir laiminamos tremtinių vyskupų Julijono Steponavičiaus
ir Vincento Sladkevičiaus, remiamos tėvų jėzuitų, šiai veiklai buvo
tvirtai pasirengusios. Namelis Kaune, K.Donelaičio g. 36, tapo vos
ne generaliniu štabu, kuriame rinkdavosi tautos tikėjimo puoselėtojai,
kunigai, jaunimas ir seserys (Dievui ir Bažnyčiai, p.157). Iš
čia driekėsi pagrindinės Kronikos ir kitų pogrindžio leidinių
ryšių gijos. Čia galėjai aptarti svarbiausias strategines situacijas,
sulaukti išmintingo patarimo, pasisemti pasitikėjimo ir tvirtumo.
O šių namų gyvoji siela ir geroji dvasia buvo ilgametė kongregacijos
vyresnioji sesuo Ksavera-Julija Kuodytė. Tačiau visiems ji buvo
ir liko iki šiol tik Julytė. Ji sugebėjo ir patarti, ir perspėti,
ir paguosti, ir pabarti, kartais net ir kietesniu žodžiu. Bet viskas
plaukė tik iš didelės meilės tiesai ir žmogui. O meilės ir išminties
ji sėmėsi iš šiuose namuose nuolat gyvenančio Eucharistinio Kristaus.
Todėl šie namai okupantų tarnams kėlė ir baimę, ir nuožmią neapykantą.
Ir pavadinimą jiems sugalvojo Gyvačių lizdas. Visokeriopa Viešpaties
malonė saugojo nuo visų piktosios dvasios pinklių, nuo netikėtumų
bei lemtingų išdavysčių. Tikėdamas ta malone, P.Masilionis rašė:
Tikiu Tave šiame altoriuj, Eucharistijoj.
Nemato akys, neapčiuopia rankos,
bet aš tikiu.
Tikiu labiau, tikiu gyviau,
negu tave matyčiau ar apčiuopčiau.
Ir šiandien, nors ir slegiama negalios, s.Julytė
tebegyvena tuo pačiu tikėjimu, kaip gera motina pasidalydama su
kiekvienu meile ir dvasine šiluma.
LKB kronikos, jos leidėjų, bendradarbių bei aktyviausių
Kronikos talkininkių - kongregacijos seserų pastangomis ryžtingai
buvo pasipriešinta Bažnyčios puolimui, jaunimo sąmonės žalojimui,
pagrindinių žmogiškų ir krikščioniškų vertybių niekinimui ir visai
pragaištingai buldozerinio ateizmo propagandai. Šiandien niekas,
išskyrus Dievą, negali tinkamai įvertinti, kiek reikėjo triūso,
pasiaukojimo, rizikos, savęs atsižadėjimo, mirtinų pavojų (argi
maža iki šiol neišaiškintų mirčių ir nelaimingų atsitikimų?),
bemiegių naktų, kol pasaulis sužinojo apie didvyrišką pavergtos
tautos kovą už Dievą, Bažnyčią, tėvynę ir žmogų.
Kongregacijos seserys nepriekaištingai įvykdė šį
patį sunkiausią jų veiklos uždavinį. Sielų gelbėjimo, pagalbos šeimoms,
krikščioniškų vertybių skiepijimo jaunimui darbą jos tęsė ir Eucharistijos
bičiulių sąjūdyje bei misijose Sibire, Kazachstane, Moldovoje, Latvijoje
ir kitur. Gaila, kad apie įvairiapusę kongregacijos seserų veiklą
per mažai rašoma ar kalbama. To reikia ne dėl pasipuikavimo, ne
dėl garbės, ne dėl to, kad užmokestis būtų atsiimtas jau čia, žemėje,
bet vardan tiesos, vardan istorinio teisingumo, idant būsimųjų kartų
kongregacijos seserys pažintų garbingą savo vienuolijos praeitį,
kad pirmasis kūrimosi laikotarpis buvo glaudžiausiais ryšiais susietas
ir su mūsų tautos kankinystės bei kovos istorija.
Per 56-erių metų laikotarpį įvyko daug įvairių
pertvarkymų vienuolyno vidiniame ir išoriniame gyvenime. Tačiau
pagrindiniai tėvo P.Masilionio suformuluoti principai tebelieka
ta varomąja jėga, kuri neleidžia sustoti pusiaukelėje, bet skatina
aktyvesnei veiklai ir pasiaukojimui. Daug pasikeitė ir vienuolyno
vadovių bei vyresniųjų, kurios paliko savo pėdsakus kongregacijos
gyvenime. Nors, galima sakyti, kiekviena dirbo savitais metodais,
bet tai negalėjo pakeisti įtvirtintų nuostatų. Keitėsi tik veiklos
kryptys nuo kronikinio laikotarpio pereita į legalų ir laisvą
veikimą, skirtą daugiau sielovadai, jaunimo religinio švietimo reikalams,
pašaukimams ir misijoms.
Šiuo metu kongregacijai sėkmingai vadovauja sesuo
Belarmina-Saulė Marija Lapėnaitė. Linkime, kad ji ir toliau ištvermingai
ir su atsidavimu darbuotųsi Viešpaties arimuose, kad savo seserims
būtų ir guodėja, ir patarėja, ir motina.
Kongregacijos reguloje primenama, kad seserys
tebūnie ostijomis, kad, degdamos meile Kristui, tą pačią meilę
skleistų ir jos ieškantiems. Kiekviena seserų malda skiriama kaip
padėka už ištikimybę ir ištvermę, kaip atsiprašymas už laikinas
silpnybes ir suklupimus, kaip tikėjimas nepaliaujama Dievo pagalba.
Keletą dešimtmečių kartu su tauta keliavusios kruvinais ir erškėčiuotais
keliais, seserys įteikia dangaus įvertinimui savo veiklos vaisius,
tarsi klausdamos, ar iki galo įvykdė savo pašaukimo priedermę melskis
ir dirbk, kad ir toliau maldos žodžiais aukotųsi ir darbuotųsi
didesnei Dievo garbei, artimo sielų išganymui, Tėvynės ir jos vaikų
labui.
Kazimieras KRYŽEVIČIUS
Kaunas
© 2003 "XXI amžius"
|