|
Dėl padėties Čečėnijoje
Čečėnijoje, kurią jau ketvirti metai siaubia antrasis
antinepriklausomybinis, tai yra, pajungimo karas, įvyko dar vienas
gyventojų bei Rusijos kareivių balsavimas. Neįmanomomis ir pasaulio
nepripažįstamomis valstybinio teroro sąlygomis žmonės tariamai laisvai
balsavo už Rusijos vietininką A. Kadyrovą, kad nuo šiol jis būtų
vadinamas Čečėnijos prezidentu. Nors per paskutinę nepriklausomą
apklausą 61proc. čečėnų pasisakė prieš jį kaip galimą prezidentą
(Newsweek, 2003, nr. 14), Rusijos valdžia taip įgyvendina savo
planą: atimti teisėtumą iš 1997 metais demokratiškai rinktų vadovų,
pademonstruoti tarptautinei bendruomenei neva taikos procesas
eina pirmyn, neva nuo šiol patys čečėnai tvarkysis respublikoje
arba kausis tarpusavyje, o Rusija liks visiškai nekalta taikos ir
tvarkos garantė, ir nieko daugiau. Ji tiktai galva linguos kokie
baisūs tie čečėnai, juk niekas nenorėjo mirti.
Tačiau šis antrasis balsavimas po tariamo referendumo,
kuriuo čečėnai atsisakė nepriklausomybės, - išsemia Kremliaus
politikos resursus. Kas toliau? Kaip pastebėjo teisėtas Čečėnijos
Respublikos prezidentas A.Maschadovas (Polityka, 2003, nr. 40),
ir anas balsavimas niekuo nepakeitė realaus kovojančių jėgų santykio.
Karas tęsiasi, planingi civilių gyventojų žudymai ir nebaudžiami
plėšikavimai taip pat. A. Kadyrovo naujoji stribų armija veikia
dar baisiau (anot žurnalisto A. Babickio) negu Rusijos baudėjai.
Tad klausimas vienas kiek dar turi tęstis genocidas,
kiek dar Čečėnijos gyventojų turi būti nukankinta ir nužudyta, kad
vadinamasis demokratinis pasaulis pareikalautų paliaubų, visų dalinių
nusiginklavimo arba išvedimo ir Jungtinių Tautų buvimo Čečėnijoje
tikriems laisviems balsavimams surengti. Kol to nereikalaujama,
reiškia, tolimų svetimų žmonių gyvybėmis mokama už Rusijos dujas
ir naftą.
Vytautas Landsbergis,
Seimo narys
© 2003 "XXI amžius"
|