Atnaujintas 2003 m. spalio 10 d.
Nr.78
(1182)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kur eini, Lietuva?

Mūsų kasdienybė

Visų rūšių žiniasklaidoje gausu informacijos, kurioje vyrauja šokiruojančios žinios apie vagystes, plėšimus, kraupias žudynes, prievartavimus ir kitas socialines nelaimes, kurios šiuo metu tarsi Dievo rykštė plaka mūsų tautą už asmenines ir mūsų tėvų nuodėmes, o tie socialiniai kataklizmai tarsi būtų tyčia nukreipti į baigiamą nuskurdinti mirštantį Lietuvos kaimą - tą buvusį pirmapradžių socialinių, ekonominių ir moralinių vertybių lopšį. Susidaro gana slegianti ir niūrią ateitį pranašaujanti nuojauta, kurią dar labiau liūdina progresuojantis moralinės degradacijos procesas. Šio nemalonaus reiškinio realumą aiškiai rodo ir toks faktas, kada Vaikų teisių apsaugos tarnybos (VTAT) pareigūnai labai dažnai turi kreiptis į policiją, kad ši padėtų apginti mažamečius vaikus nuo girtavimo ir ištvirkavimo, apkvaišusių tėvų siautėjimo bei smurto jų pačių namuose. Mat tokie degradavę žmonės nebegali kontroliuoti savo veiksmų ir dėl savo gyvenimiškų nesėkmių susikaupusį pyktį ir pagiežą jie desperatiškai išlieja ant savo niekuo nekaltų vaikų: juos muša, marina badu ir net sunkiai sužaloja.

Į tokius normalaus žmogaus protą šokiruojančius psichopatologinius reiškinius atkreipia dėmesį labdaros fondas „Kaimo vaikai“, kuriam sumaniai ir pasiaukojančiai vadovauja dr. Regina Švobienė. Tų pačių tikslų siekia „Caritas“, Raudonasis Kryžius, kovotojai su alkoholizmu, narkomanija, prostitucija, AIDS ir kitomis socialinėmis blogybėmis. Visos šios filantropinės visuomeninės organizacijos, dirbdamos labai sunkų, bet reikalingą darbą, tiesiogiai susiduria, mato ir objektyviai gali informuoti visuomenę apie tokius netoleruotinus dalykus. Rūsti gyvenimo realybė pateikia daugybę nemalonių faktų. Šį kartą paminėsime tik vieną kitą.

Socialinė degradacija

Pernai Šiaulių apylinkės teismas nagrinėjo vienos motinos bylą, kuri vieną iš trijų savo vaikų ilgą laiką sistemingai ir sąmoningai marino badu, kurį atsitiktinai VTAT pareigūnai leisgyvį aptiko jos pačios namuose. Iškvietė policiją ir nelaimingą vaikelį perdavė medikų globai. O ką toliau daryti su tokia motina, tai ir teismas nežino, nes ji savo veiksmų baisumo suprasti negali. Tad gal psichiatrinė ekspertizė pateiks kokių konkrečių žinių?

Kitas faktas: į Šiaulių ligoninės Traumatologijos skyrių atvežtas kūdikis, kurį motina sunkiai sužalojo „švęsdama“ savo gimtadienį. Mušimo faktą ji pripažino, bet komentuoja absurdiškai.

Ko vertos tokios jaunos moterys, kurios, gavusios iš valstybės vaikų maitinimui skirtą pašalpą, su savo girtuokliu vyru ar su svetimu sugulovu viską prageria, o iš bado ar baimės verkiančius vaikus tokie „tėvai“ muša ar net sužaloja. Kada į šeimyninę dramą įsikiša VTAT pareigūnai ar policija, tai tokia motina, begėdiškai meluodama, teisina savo sugulovą - jos vaikų skriaudėją, nes ji žino, kad, įkišus jį kalėjiman, ši niekinga moteris netektų savo seksualinio partnerio. Tokių humanitarinių tarnybų pareigūnai, kurių paskirtis yra ginti nelaimingų ir skriaudžiamų vaikų teises ir likimus, turi ilgus sąrašus šeimų, kurios yra probleminės, neprognozuojamos ir t.t.

Šiaip ar taip, Lietuva, kaip ir visos kitos buvusios sovietinio bloko šalys, išgyvena vakarietiškos, o gal, tiksliau sakant, amerikietiškos pseudodemokratinės propagandos invaziją, kuri iš pagrindų sujaukė visas tradicines bendražmogiškas dorovės vertybes, kuriomis vadovaudamasi europinė, taip pat ir Lietuvos visuomenė, buvo patikimai saugoma nuo galimos permanentinės moralinės degradacijos.

Neišbalansuotos švietimo sistemos pasekmės

Mūsų švietimo vadovai neturi tikslių žinių, kiek yra skurstančių, valkataujančių ir mokyklos nelankančių vaikų, o jei tokių dalis ateina į mokyklą, kad gautų nemokamai nors kartą per dieną pavalgyti. Kitu paros metu badauja, tad iš tokio mokyklos lankymo tiems skurdą kenčiantiems vaikams mažai tėra naudos. O tokių vaikų apytikriai esama apie 20 tūkstančių. Dar dėl vieno dalyko neramu ir keista, kad mūsų veterinarai, zootechnikai ir buhalteriai yra suskaičiavę, sunumeravę ir suženklinę, kiek Lietuvoje yra galvijų, kiaulių, avių ir ožkų, o švietimo vadovai nežino, kiek pas mus yra nesimokančių vaikų. Šitokia neatsakinga pažiūra į jaunosios kartos mokymo ir ugdymo procesą jau ima rodyti savo pragaištingas pasekmes. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: narkomanija jau seniai pasiekė miesto mokyklas ir ima brautis į dar nesuluošintas kaimo mokyklėles.

Medikai pasiūlė, o mokytojai vieningai pritarė, kad pedagoginės prevencijos ir efektyvios kontrolės tikslais mokyklose reikia pradėti privalomą - atrankinį antinarkotinį testavimą. Bet šis protingas siūlymas buvo ir su priekaištais atmestas kaip „pažeidžiantis“ vaiko teises ir žmogiškąjį „orumą“, demokratiją ir t.t.

Per diskotekas, įvairias alaus gėrimo šventes, šokių „maratonus“ iki paryčių, čia pat, už mokyklos tvoros ar kieme, platinami narkotikai, o tėvai apie tai sužino pavėluotai. Mokykla yra nustumta į šalikelę, ji turi to „nematyti“, tylėti, kad kartais „nepažeistų“ tų jaunų piliečių „orumo“, asmeninių laisvių ir garbės.

Vis dažniau tokių „demokratiškų“ pramogų metu mokyklos, bijodamos galimų skandalų, priverstos prašyti policijos, kad ši padėtų mokytojams palaikyti tvarką ir ramybę.

Dorinis ugdymas yra specifinė pedagoginė problema, tad visu savo svoriu gula ant mokyklos pečių. Lietuvoje taip atsitiko, kad tautinė mokykla su visomis specifinėmis problemomis atsidūrė audringo šių dienų gyvenimo šalikelėje…

Elektronika mokykloje

Į mūsų ramų, lėtą, archajišką gyvenimą XX a. pabaigoje audringai įsiveržė didieji elektroninės technikos stebuklai: kompiuteris, internetas, mobiliojo ryšio telefonas ir kt. Pramogų verslo organizatoriams rūpi bet kokia kaina pritraukti į renginius žiūrovus, trokštančius pramogų, įspūdžių. Bręstantis jaunimas audrinamas tokiomis programomis kaip „Akvariumas“, „Nomeda“, „Frontas“, alaus gėrimo, bučiavimosi bei šokių „maratonais“, kurie tęsiasi per naktis iki ryto, o tokių specialiai surežisuotų erotinių ir gundančių pasilinksminimų rezultatas - jau daugelis vidurinių mokyklų paauglių rengiasi tapti mamomis. Žinoma, ne visos jos gimdys „po tiltu“, kaip viena vargdienė iš Ukmergės, bet jau aišku, kad daugelio jų gyvenimas ir jaunystė yra pražudyti. Šių dienų didysis žmogaus minties stebuklas - elektronika tampa jaunimo didelių nelaimių priežastimi. Nerūpestingas jaunuolis, sėdėdamas jaukiame kambaryje, spaudydamas kompiuterio ar televizoriaus mygtukus, ieško nervus dirginančių pikantiškų programų arba, naršydamas po internetą, ieško ten dykinėjančių draugų bei bando savo „išmintį“ parodyti brutalias nešvankybes siųsdamas internetui. Be to, tapo labai madinga, nors nieko bendro neturinti su mūsų liaudies kultūros tradicijomis, dirbtinai iš Vakarų pasaulio introdukuota „Valentino diena“, kuri baigia nustumti į kultūrinio gyvenimo šalikelę Vasario 16-ąją - Valstybės atgimimo dieną. Protingo, gyvenimiškos patirties turinčio mokytojo patarimai ar pamokymai mūsų paaugliams atrodo nebereikalingi, nusenę, net juokingi.

Kompiuteris yra labai „protinga“ ir labai naudinga mašina, bet ne daugiau! Jei mūsų bendrojo lavinimo mokykla visomis jėgomis savo pedagoginę veiklą orientuos tik bedvasės technizacijos keliu, mes išsiugdysime ne kultūringus ir dorus piliečius, o techniškai raštingus barbarus, kurie galbūt meistriškai sugebės įsibrauti į interneto džiungles, išsišifruoti komercinius kodus ir elektroniniu būdu klastoti banknotus ar net vieną kitą provincijos banką apvogti (jau tokių pavyzdžių turime). Pasinėrę į kompiuterinius žaidimus ir jais susižavėję, nenutolkime nuo klasikinės pedagogikos postulatų, nes ten yra sukaupta gili, daugelį amžių kaupta patirtis ir išmintis. Pasikėlę į puikybę, neatsukime nugaros mūsų kukliems ir kantriems mokytojams, kurie kadaise nubraukdavo vaikui ašarą, išmokė parašyti brangų žodį „Mama“. Deja, ir tobuliausias kompiuteris ne viską sugebės padaryti.

Bažnyčia su didelį autoritetą visuomenėje turinčiomis vienuolijų bendrijomis Lietuvoje dalyvauja ukdant visuomenę dorovingumo ir dvasingumo principais. Šiuo sunkiu Lietuvai dvasinio kataklizmo metu, po visų okupacijų ir dvasinio genocido dešimtmečių, vėl atsigaunantys vienuolynai gali padėti valstybei tobulinant dorovinio ugdymo darbą Lietuvos mokyklose. Reikia tikėtis, kad Lietuva, turėdama tokia gilias švietimo tradicijas, kūrybingą ir geranoriškų filantropinių organizacijų tinklą, kritiškai apmąstys visus išsvajoto, bet duobėto nepriklausomybės gyvenimo klystkelius ir suras savąjį racionalų kelią, kuriuo eidama atgims ir suklestės.

Stanislovas BUTKEVIČIUS
Baisogala, Radviliškio rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija