Pirmasis puslapis
Lietuva
Ora et labora
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Susitikimai
Mums rašo
Aktualijos
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Popiežius siūlo „sąžinės patikrinimą“
dėl reformų liturgijoje

Mindaugas BUIKA

Tridento šv.Mišių liturgija tebeturi šalininkų

Kaip jau buvo pranešta, gruodžio pradžioje minint svarbiausio II Vatikano Susirinkimo dokumento – konstitucijos „Apie šventąją liturgiją“ („Sacrosanctum Concilium“) paskelbimo 40-ąsias metines, popiežius Jonas Paulius II ir kiti Bažnyčios hierarchai savo raštuose ir pasisakymuose plačiai aptarė posusirinkiminių liturgijos reformų reikšmę. Šias diskusijas suintensyvino pastaruoju metu sustiprėję nusiskundimai dėl nepagrįstų liturginių eksperimentų ir piktnaudžiavimų, taip pat kvietimas neužmiršti senųjų Bažnyčios tradicijų ir paveldo, įskaitant ir vadinamąsias Tridento šv.Mišias lotynų kalba. Popiežiaus nurodymu Liturgijos ir sakramentų kongregacija kartu su Tikėjimo mokslo kongregacija rengia naują dokumentą, kuriame bus pateiktos Eucharistijos šventimo apeigų ir sakralinės muzikos bei architektūros disciplininės normos.

Liturginis atsinaujinimas reikalauja katalikų ugdymo

Gruodžio 4 dieną, pažymėdamas konstitucijos „Sacrosanctum Concilium“ paskelbimo 40-metį, popiežius Jonas Paulius II išleido apaštalinį laišką, kuriame paragino imtis „sąžinės patikrinimo“ norint sužinoti, kaip Bažnyčioje ir jos vyskupijose bei parapijose buvo įgyvendintos liturginės reformos. Šis patikrinimas būtų „ištyrimas nueito kelio“ priimant II Vatikano Susirinkimo mokymą, ypač tai, kas susiję su „liturginiu ir sakramentiniu gyvenimu“ Bažnyčioje, rašė Šventasis Tėvas tik italų kalba paskelbtame apaštaliniame laiške. Jis pateikia keletą svarbių klausimų, į kuriuos reikėtų atsakyti įvertinant liturgijos reformų prasmingumą.

„Ar liturgija išgyvenama kaip „bažnytinio gyvenimo versmė“ pagal „Sacrosanctum Concilium“ mokymą?“ – toks yra pirmasis klausimas, iškeltas Popiežiaus apaštaliniame laiške. „Ar liturginės reformos sąlygotas Dievo Žodžio vertės atnaujintas iškėlimas buvo teigiamai priimtas mūsų apeigose? – toliau klausia Šventasis Tėvas. – Kiek liturgija yra tapusi konkretaus tikinčiųjų gyvenimo dalimi ir ar šv.Mišios iš tikrųjų ženklina kiekvienos katalikų bendruomenės ritmą? Ar liturgija yra suprasta kaip kelias į šventumą ir vidinė jėga, skatinanti apaštalavimą bei Bažnyčios misijinį pašaukimą?“

Liturginis atnaujinimas reikalauja „atitinkamo sielovadininkų ir visų tikinčiųjų ugdymo“, pažymi apaštaliniame laiške popiežius Jonas Paulius II. Kartu jame yra naujai nurodoma, kaip visi bendruomenės nariai gali „sąmoningai ir aktyviai dalyvauti liturgijos šventime“, koks ir buvo Susirinkimo tėvų pagrindinis troškimas. Kad to būtų ištikimai laikomasi bei iki galo įgyvendinti liturgijos reformą reglamentuojantys Šventojo Sosto dokumentai, reikalinga „liturginės pastoracijos programa“. Be to, liturgijos reforma, pasak Popiežiaus, skatina iš naujo atrasti Viešpaties dienos – sekmadienio prasmę, nes yra „krikščioniškojo gyvenimo sintezė ir sąlyga jį teisingai patirti“, reforma ragina vystyti „maldos meną“ „ne tik per liturgiją, bet ir kitomis maldingumo formomis“.

Nepaisant sekuliarizacijos, šiuolaikinių žmonių troškimas Dievo yra akivaizdus, ir jis gali būti patenkintas pirmiausia per glaudų kontaktą su Jėzumi Kristumi Eucharistijoje, pabrėžia Šventasis Tėvas. Todėl jis kviečia dar labiau tam pritaikyti apeigas, „kreipiant dėmesį į skirtingas žmonių kategorijas: vaikus, jaunimą, suaugusiuosius, pagyvenusius žmones, neįgaliuosius“. Svarbiausia, kad į pamaldas susirinkusių žmonių būryje „būtų galima pajusti pirmųjų tikinčiųjų bendruomenių atmosferą“. Popiežius taip pat atkreipė dėmesį į vieną svarbų aspektą, kuris dažnai prarandamas šiuolaikinėse šv.Mišiose, būtent į tylą.

Šv.Mišiose reikalingi tylos tarpai

„Bažnytinio gyvenimo aspektas, kuris turi būti mūsų bendruomenėse lavinamas su didesniu atsidėjimu, yra tylos patirtis, - rašo Šventasis Tėvas savo laiške. - Liturgija, be kitų įvairių jos bruožų ir ženklų, taip pat negali ignoruoti šios tylos“. Popiežius Jonas Paulius II pastebi, kad šiuolaikinės visuomenės gyvenimas yra chaotiškas, triukšmingas bei išblaškytas rūpinantis trumpalaikiais dalykais, todėl „yra gyvybiškai svarbu iš naujo atrasti tylos vertybę“. Poreikis tylėti, susikaupti bei atitinkamai dvasiškai nusiteikti yra pagrindinė priežastis taikyti naujas meditacijos formas, kurios tapo populiarios šių dienų visuomenėje. Todėl reikia paskirti tylos momentus šv.Mišių liturgijoje, tam parengti ir informuoti tikinčiuosius.

Apskritai popiežius Jonas Paulius II apaštaliniame laiške pripažįsta, kad II Vatikano Susirinkimo parengta liturgijos reforma buvo viena didžiausiųjų Dievo dovanų Bažnyčiai XX amžiuje. Nuo to laiko praėjus keliems dešimtmečiams ir vertinant jos rezultatus, „vis labiau tampa akivaizdi“ ir Susirinkimo konstitucijos „Sacrosanctum Concilium“ reikšmė. Vienas didžiųjų dalykų, kuriuos pateikė liturgijos reforma, yra tai, kad „buvo parodyta, kaip susieti normas, kurios užtikrina liturgijos tapatumą ir apipavidalinimą, su palikta erdve kūrybiškumui bei adaptavimui, kas liturgiją padaro artimesnę įvairių regionų, situacijų ir kultūrų poreikių išraiškai“.

Visgi Šventasis Tėvas nurodė, jog kartais pritrūksta pagarbos tradicinėms normoms ir dėl to būta „rimtų piktnaudžiavimų“ atvejų, o tai užtemdo Slėpinį, kuris yra celebruojamas šv. Mišiose, ir tampa nesutarimų bei įtampos tarp katalikų šaltiniu. „Šie piktnaudžiavimai neturi nieko bendra su tikrąja (II Vatikano) Susirinkimo dvasia ir privalo būti ganytojų ištaisyti pasiremiant išmintingu tvirtumu“. Popiežius laiške neminėjo, kokius konkrečius piktnaudžiavimus turi omenyje, tačiau dabar Vatikano dikasterijose rengiamame naujame dokumente turėtų būti paaiškinti dažniausiai pasitaikantys piktnaudžiavimų bruožai liturgijoje, sakralinėje architektūroje ir muzikoje.

Svarstyta reformos eiga ir pasekmės

Šie klausimai buvo plačiau aptarti tą pačią gruodžio 4 dieną Liturgijos ir sakramentų kongregacijos Vatikane surengtoje tarptautinėje konferencijoje, kurioje Bažnyčios hierarchai ir ekspertai analizavo liturginės reformos eigą ir pasekmes. Pagrindinį pranešimą susitikime skaitęs žymus Jungtinių Valstijų katalikų ganytojas Čikagos arkivyskupas kardinolas Frensis Džordžas pabrėžė poreikį atidžiau tirti ir stengtis geriau suprasti, ką reiškia dalyvavimas šv.Mišių liturgijoje. Nors žodžiai, gestai ir mąstymas yra svarbi dalyvavimo ir supratimo dalis, tačiau čia taip pat priklauso emocijos, jausmai ir viso liturgijos grožio pajauta. Posusirinkiminė patirtis ypatingą dėmesį sutelkia į „žodžio liturgiją“, tačiau šitaip dalyvavime mažai telieka erdvės tylai, vidiniam pamaldumui ir triasmenei liturgijos plotmei. Be gilesnės dalyvavimo pajautos „Eucharistija gali būti įsivaizduota tik kaip Paskutinės vakarienės atkūrimas“, tai yra kaip paprasčiausias valgis.

Kardinolas F.Džordžas sakė, kad jis nėra liturginės reformos priešininkas, bet nori gilesnio apmąstymo apie posusirinkiminį „Sacrosanctum Concilium“ įgyvendinimą. „Į liturgijos reformą pernelyg uoliai buvo žiūrima kaip į programą ir kaip epochos pasikeitimą, nepakankamai apsvarsčius, kas atsitiks bendruomenei, kai suardoma jo simbolių sistema“, - aiškino kardinolas. Kaip pavyzdį jis prisiminė liturginio kalendoriaus pakeitimus arba tokį klausimą, su kuriuo gali susidurti kiekvienas vyskupas: jeigu Bažnyčia daugiau nebepripažįsta tokių ilgą laiką tradiciniais laikytų šventųjų kaip šv.Kristoforo ir šv.Filomenos, tai kodėl ji negali pakeisti savo mokymo dėl moterų kunigystės negalimumo ir pan.

„Posusirinkiminiu laikotarpiu apribota „Dievo tautos“ samprata dažnai atvesdavo prie vienpusiškos, horizontalios koncepcijos apie patį liturgijos subjektą“, - kalbėjo kardinolas F.Džordžas. O juk iš tikrųjų po pirminių veikėjų – Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – eina Švenčiausioji Dievo Motina, Šventojo Rašto šventieji, kankiniai bei daugybė kitų išrinktųjų ir tik galiausiai „vietinė švenčianti bendruomenė, kuri yra hierarchiškai sutvarkyta ir kiekvienas asmuo atlieka jam skirtą vaidmenį“. Kardinolas taip pat pastebėjo, kad dažniausiai šiuolaikinėse diskusijose apie liturgiją vyrauja du priešiškai antropologiniai požiūriai. Švietimo epochos paveikta antropologija tvirtina, kad protas yra galutinis tiesos vertintojas, tuo tarpu Romantizmo antropologija pabrėžia vaizduotės, sentimentų ir jausminės patirties reikšmę.

„Realybė yra kompleksiška, kiekvienoje vietoje ji vis kitokia, tačiau liturginis suskirstymas į racionalistinį ir romantiškąjį požiūrį yra bendras, ir tik nedaugelis žmonių turi patirties, kuri padeda spręsti susidariusius keblumus“, - teigė kardinolas F.Džordžas. JAV katalikų laikraštyje „The National Catholic Reporter“ perduotoje Čikagos kardinolo kalbos apžvalgoje taip pat pateikiama jo pastaba, kad, be „išmintingo pastoracinio veikimo“, liturgijai šiandien taip pat reikia ir naujų teorinių studijų.

Įvairios kardinolų nuomonės

Tokį pat didelį tarptautinės žiniasklaidos susidomėjimą sukėlė spalio mėnesį Čikagos arkivyskupo kardinolo F.Džordžo pateiktas pareiškimas, kuriame jis pabrėžė remiąs Tridento liturgijos naudojimą, nes ji Katalikų Bažnyčioje galiojo prieš II Vatikano Susirinkimą. Įžangoje straipsnių rinkinio, kurį išleido Versalyje (Prancūzija) veikiantis Tarptautinis liturgijos studijų komitetas (CIEL), kardinolas F.Džordžas priminė šv.Pijaus Mišiolą, kaip „ brangų šaltinį, padedantį suprasti kitas liturgines apeigas“. Jis pabrėžė, kad ikisusirinkiminė liturgija turi būti „geriau priimta“ ir kad Bažnyčia pasiekė „ypatingos reikšmės momentą“, svarbų liturgijos ateičiai. Čikagos arkivyskupas priminė, kad ir popiežius Jonas Paulius II yra pastebėjęs tradicinių šv.Mišių liturgijos grožį ir gilią prasmę.

Todėl platesnis senosios liturgijos naudojimas, kardinolo F.Džordžo nuomone, turėtų būti daugiau nei tik „praeities nostalgijos atgimimas“. Su atitinkamomis sąlygomis leistas Tridento apeigų naudojimas gali būti palaikomas, nes senoji liturgija „priklauso visai Bažnyčiai“ kaip tikėjimo paveldo dalis. Kardinolas taip pat priminė dabar Vatikane rengiamą dokumentą dėl disciplininių normų, kad būtų išvengta pasitaikančių liturginių piktnaudžiavimų, ir išreiškė viltį, jog naujosios normos paskatins didesnį pamaldumą Eucharistijai. Jo įsitikinimu, dabar „mes esame priešakyje tikrai vaisingo Katalikų Bažnyčios liturgijos atsinaujinimo“.

Tuo tarpu liberalesnių pažiūrų Bažnyčios hierarchų sparnui priskiriamas Belgijos sostinės Briuselio arkivyskupas kardinolas Godfridas Danielsas gana skeptiškai vertina pastangas atgaivinti Tridento šv.Mišių liturgijos praktiką. Jo manymu, liturginių skaitinių lotynų kalba jau nebetinka adaptuoti šiais laikais, ypač parapijose. „Tai galbūt galima daryti intelektualesniems žmonėms, kurie yra atitinkamos kultūros, bet ir tai būtų išskirtinis atvejis“, – sakė kardinolas G.Danielsas lapkričio pabaigoje duotame interviu katalikų žinių agentūrai „Zenit“.

Šv.Mišių liturgiją reikia įtraukti į dabartinių laikų aplinką, kartu „išsaugant esminius dalykus ir vengiant piktnaudžiavimų“, kurie pakeistų pačią pamaldų struktūrą, aiškino Briuselio arkivyskupas. Jis nepritaria tvirtinimams, kad „tikrosios šv.Mišios yra Tridento šv.Mišios“, nes liturgija keitėsi ir prieš XVI amžiuje vykusį Tridento Susirinkimą: buvo VIII amžiui būdinga liturgija, XII amžiaus, XVI amžiaus liturgija, o po II Vatikano Susirinkimo reformos – pritaikyta naujiesiems laikams.

„Yra viena problema: idėja, kad šv. Mišių aukojimas yra labai aiškiai išreikštas Tridento liturgija, todėl žmonės taip prie jos pripratę, – sakė kardinolas G.Danielsas. – Tačiau jis taip pat išreikštas ir dabartinėje šv.Mišių liturgijoje“. Po Duonos ir Vyno konsekravimo, prisimenant Kristaus mirtį, prisikėlimą ir žengimą į dangų, per Perkeitimą ir Pakylėjimą sakomi tie patys aukos žodžiai: „Mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas“ ir „Mano Kraujas, kuris už jus visus išliejamas“. Todėl, kardinolo nuomone, diskusija dėl Tridento šv.Mišių apeigų ar lotynų kalbos vartojimo liturgijoje nėra esminiai dalykai.

„Svarbu ne šv.Mišių forma, bet turinys. Mes neturėtume diskutuoti apie tai, kaip šv.Mišias atliekame, bet kas yra šv.Mišios. Kas yra Eucharistijos auka? Juk galime žvelgti į išorinę šv.Miškų šventimo formą, bet užmiršti, kas ten įvyksta“, – svarstė kardinolas G.Danielsas, kuris iki vyskupo pareigų dirbo liturgikos profesoriumi Liuveno katalikų universitete. Tikroji šv.Mišių turinio gelmė negali būti išreikšta tik ritualais.

Senoji liturgija Romos Dievo Motinos šventovėje

Praėjusiais mėnesiais Tridento šv.Mišios buvo įvairiomis progomis aukojamos Romos bažnyčiose netgi dalyvaujant Vatikano atstovams. Didžiausio dėmesio susilaukė gegužės 25 dieną vykusios tokio pobūdžio pamaldos Švč.Mergelės Marijos didžiojoje bazilikoje, kurių aukojimui pagal iki II Vatikano Susirinkimo galiojusiai liturgijai vadovavo pats Kunigų kongregacijos prefektas kardinolas Darijus Kastriljonas Ojosas. Minėtų šv.Mišių pradžioje kardinolas D.Kastriljonas paaiškino, kad šiuo gestu buvo atsiliepta į Tridento liturgijos šalininkų pageidavimą tokiomis pamaldomis suteikti jiems galimybę paminėti popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato 25-ąsias metines.

Tarp Eucharistijos aukos pagal senąsias apeigas dalyvių buvo specialiai atvykusios tradicinių tikinčiųjų grupės iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Šveicarijos, Italijos ir Australijos. Koncelebrantais buvo dar penki kardinolai, jau atsistatydinę iš savo bažnytinių postų: Bostono (JAV) arkivyskupas emeritas kardinolas Bernardas Lou, Apaštalinės penitenciatūros prefektas emeritas kardinolas Viljamas Baumas, Liturgijos ir sakramentų kongregacijos prefektas emeritas kardinolas Chorchė Artūras Medina Estevesa. Vatikano vyriausiasis archyvaras emeritas kardinolas Alfonsas Marija Štikleris ir Antananarivo (Madagaskaras) arkivyskupas emeritas kardinolas Armandas Gaetanas Razafindratandra. Pamaldose taip pat dalyvavo Popiežiškosios juridinių tekstų interpretavimo tarybos pirmininkas arkivyskupas Chulianas Eransas.
Šv.Mišiose pasakytame pamoksle, – tai buvo vienintelė nelotyniška pamaldų dalis, – kardinolas D.Kastriljonas pabrėžė, kad senoji liturgija „neprarado pilietybės“ Katalikų Bažnyčioje ir kad Šventasis Tėvas savo autoritetu „šiltai priima tikinčiuosius, kurie prisirišę prie ankstesnių apeigų ir gauna iš jų reikiamą dvasinį pastiprinimą savo šventėjimo kelyje“, kartu pripažindami po II Vatikano Susirinkimo surengtos liturginės reformos teisėtumą. (Tuo jie skiriasi nuo vadinamųjų lefevbristų, tai yra ekskomunikuoto arkivyskupo Marselio Lefevbro sekėjų, kurie nepripažįsta II Vatikano Susirinkimo mokymo ir vėlesnių reformų.) Kardinolas D.Kastriljonas vadovauja popiežiaus Jono Pauliaus II įsteigtai Popiežiškajai „Ecclesia Dei“ komisijai, kuri palaiko dialogą su tradicinių pažiūrų katalikais, norinčiais išsaugoti visą bendrystę su Romos vyskupu.

Tridento šv.Mišių aukojime pagrindinėje Dievo Motinos šventovėje tikintiesiems buvo perskaitytas Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Andželo Sodano laiškas, kuriame jis perdavė Popiežiaus sveikinimą ir padėką už jų „nuoširdžią ištikimybę Petro įpėdiniui ir už maldas jo pontifikato 25-ųjų metinių proga“. Kardinolas D.Kastriljonas homilijoje atkreipė dėmesį į tai, kad Tridento šv.Mišios aukotos toje Romos šventovėje, kurioje ilsisi palaikai popiežiaus šv.Pijaus V ( 1566-1572), kuris vadovavo Tridento Susirinkimui ir paskelbė senąjį Romos Mišiolą. Kaip minėta, lotyniškosios šv.Mišios buvo aukotos gegužės 25 dieną, kai liturgijoje minima Švč.Mergelės Marijos Krikščionių pagalbos šventė. Būtent šv.Pijus V į Dievo Motinos litaniją įvedė invokaciją „Auxilium Christianorum“, kaip padėką už krikščionių pergalę prieš turkus prie Lepanto.

© 2003 "XXI amžius"