|
Pašventinta kapinių žemė
ir kryžius
|
Kun. Povilas Stankevičius ir parapijiečiai
meldžiasi prie pašventinto kryžiaus
Gelvonų kapinėse
|
Kasmet gražėja Gelvonų kapinės. Prieš trejus metus
išpjauta daug senų sutrešusių medžių, 2001-ųjų vasarą rajono paminklotvarkininko
Antano Jusčiaus dėka gražiai sutvarkytos Lietuvos savanorių kapinaitės,
kurias prižiūri neabejingi Lietuvos istorijai žmonės ir jaunieji
Gelvonų vidurinės mokyklos šauliai. Naujas žemės plotas, skirtas
kapinėms praplėsti, aptvertas metaline tvora, įrengti antri kapinių
vartai. Praėjusią vasarą išgrįstas pagrindinis takas, vedantis į
koplytėlę. Nebeliko apleistų kapelių juos tvarko, puošia mokiniai,
mirusiųjų kaimynai, kiti žmonės. Kasmet pavasarį ir rudenį prieš
Vėlines kapinės skendi gėlių
ir žvakelių liepsnų jūroje.
|
|
Vietoje Kalėdų laukimo
sodybų pelenai
Skaudžiai gyvi 1944 metų kalėdinio laikotarpio
prisiminimai. Mūsų šeimai, kaip ir daugeliui Lietuvos šeimų, Kalėdos
buvo skausmo ir netekčių dienos. Ne Betliejaus žvaigždė švietė padangėje,
bet gaisrų pašvaistės. Ne Kalėdų senelis vežiojo dovanas, bet NKVD
kariuomenė su vietiniais gynėjais vežė ir miestų bei miestelių
aikštėse guldė pusnuogius jaunuolius, bandžiusius apginti Lietuvos
laisvę. Vietoje Kūčių šventės vakarienės smilkstantys sodybų pelenai,
vietoje kalėdinių dovanų tėvų,
brolių, sūnų netektys
|
|
Liūdnos pokario Kūčios
Kūčių visuomet laukdavome visi: seni, jauni ir
maži. Tą dieną mama visai šeimynai sakydavo: Ši diena yra susitaikymo
diena, jei kas su kuo pykosi, privalo vienas kitam atleisti ir susitaikyti,
jei kuris kam nors ką skolingas, privalo skolas grąžinti ir tik
tuomet sėsti prie Kūčių stalo be jokių skolų.
Menu, kai mes dar buvome maži, mama nuo ankstyvo
ryto ruošdavo valgius. Visą dieną tekdavo jai dirbti, nes tų valgių
turėjo būti dvylika. Tėvelis, pašėręs gyvulius, vakare su glėbeliu
šieno ateidavo į trobą ir dėdavo šieną ant stalo. Mama užtiesdavo
stalą balta staltiese ir dėdavo kalėdaičius, obuolius, avižų kisielių
ir kitus valgius. Kartu pasimeldę visa šeima sėsdavome prie Kūčių
stalo. Po vakarienės tėvelis šieną nunešęs
padalydavo gyvuliams.
|
|
Ar ne per anksti puošiamos
eglutės?
Prisimenu, vaikystėje eglutes statydavo ir jas
puošdavo mokykla dieną prieš Kūčias, kai mokinius paleisdavo atostogų.
Mokiniai prie eglutės rinkdavosi Kalėdų antrąją dieną. Ateidavo
Kalėdų senelis su dovanomis, vaikai deklamuodavo, dainuodavo, žaisdavo,
džiaugdavosi kartu su atėjusiais tėvais gautomis dovanėlėmis, eglute.
Mokykloje eglutė išbūdavo iki Trijų Karalių. Tą dieną mokiniai ateidavo
mokyklon, pažaidę, pasidžiaugę eglute, ją nurengdavo, išsidalydavo
ant jos kabėjusius saldainius, obuolius ir kitus gardumynus. Žaisliukus,
papuošalus sudėdavo į dėžutę bus kitiems metams. Kitą dieną vėl
prasidės pamokos, nes baigiasi atostogos. Žodžiu, eglutė buvo tik
priedas prie Kalėdų švenčių. Svarbiausia Kalėdos, o po to tik
eglutė. Šiandien dar prieš mėnesį daug kur stato eglutę, reklamuoja
prekes, kad jas pirktų. Prie eglutės renkasi vaikai, nors dar ne
atostogos, taip pat net suaugusieji. Ateina Kalėdų senelis, dalija
dovanas, vaikai džiaugiasi eglute, žaidžia, šoka. Atrodo, svarbiausia
eglutė, o ne Kalėdos, kurios padaromos tik kaip priedas prie puošnios
eglutės. Šv.Kalėdos gal tik tiek svarbios, nes jei nebūtų jų, gal
nebūtų ir eglutės. Todėl, atėjus Kalėdoms, tas džiaugsmas, šurmulys,
šventinė nuotaika lyg ir išblėsta. Vaikai kalba ne apie atėjusias
Kalėdas, o apie eglutę, buvusią
linksmybę, dovanas.
|
|