Atnaujintas 2003 m. gruodžio 19 d.
Nr.97
(1201)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Pašventinta kapinių žemė ir kryžius

Kun. Povilas Stankevičius ir parapijiečiai
meldžiasi prie pašventinto kryžiaus
Gelvonų kapinėse

Kasmet gražėja Gelvonų kapinės. Prieš trejus metus išpjauta daug senų sutrešusių medžių, 2001-ųjų vasarą rajono paminklotvarkininko Antano Jusčiaus dėka gražiai sutvarkytos Lietuvos savanorių kapinaitės, kurias prižiūri neabejingi Lietuvos istorijai žmonės ir jaunieji Gelvonų vidurinės mokyklos šauliai. Naujas žemės plotas, skirtas kapinėms praplėsti, aptvertas metaline tvora, įrengti antri kapinių vartai. Praėjusią vasarą išgrįstas pagrindinis takas, vedantis į koplytėlę. Nebeliko apleistų kapelių – juos tvarko, puošia mokiniai, mirusiųjų kaimynai, kiti žmonės. Kasmet pavasarį ir rudenį prieš Vėlines kapinės skendi gėlių ir žvakelių liepsnų jūroje.


Vietoje Kalėdų laukimo – sodybų pelenai

Skaudžiai gyvi 1944 metų kalėdinio laikotarpio prisiminimai. Mūsų šeimai, kaip ir daugeliui Lietuvos šeimų, Kalėdos buvo skausmo ir netekčių dienos. Ne Betliejaus žvaigždė švietė padangėje, bet gaisrų pašvaistės. Ne Kalėdų senelis vežiojo dovanas, bet NKVD kariuomenė su vietiniais „gynėjais“ vežė ir miestų bei miestelių aikštėse guldė pusnuogius jaunuolius, bandžiusius apginti Lietuvos laisvę. Vietoje Kūčių šventės vakarienės – smilkstantys sodybų pelenai, vietoje kalėdinių dovanų – tėvų, brolių, sūnų netektys…


Liūdnos pokario Kūčios

Kūčių visuomet laukdavome visi: seni, jauni ir maži. Tą dieną mama visai šeimynai sakydavo: „Ši diena yra susitaikymo diena, jei kas su kuo pykosi, privalo vienas kitam atleisti ir susitaikyti, jei kuris kam nors ką skolingas, privalo skolas grąžinti ir tik tuomet sėsti prie Kūčių stalo be jokių skolų“.

Menu, kai mes dar buvome maži, mama nuo ankstyvo ryto ruošdavo valgius. Visą dieną tekdavo jai dirbti, nes tų valgių turėjo būti dvylika. Tėvelis, pašėręs gyvulius, vakare su glėbeliu šieno ateidavo į trobą ir dėdavo šieną ant stalo. Mama užtiesdavo stalą balta staltiese ir dėdavo kalėdaičius, obuolius, avižų kisielių ir kitus valgius. Kartu pasimeldę visa šeima sėsdavome prie Kūčių stalo. Po vakarienės tėvelis šieną nunešęs padalydavo gyvuliams.


Ar ne per anksti puošiamos eglutės?

Prisimenu, vaikystėje eglutes statydavo ir jas puošdavo mokykla dieną prieš Kūčias, kai mokinius paleisdavo atostogų. Mokiniai prie eglutės rinkdavosi Kalėdų antrąją dieną. Ateidavo Kalėdų senelis su dovanomis, vaikai deklamuodavo, dainuodavo, žaisdavo, džiaugdavosi kartu su atėjusiais tėvais gautomis dovanėlėmis, eglute. Mokykloje eglutė išbūdavo iki Trijų Karalių. Tą dieną mokiniai ateidavo mokyklon, pažaidę, pasidžiaugę eglute, ją nurengdavo, išsidalydavo ant jos kabėjusius saldainius, obuolius ir kitus gardumynus. Žaisliukus, papuošalus sudėdavo į dėžutę – bus kitiems metams. Kitą dieną vėl prasidės pamokos, nes baigiasi atostogos. Žodžiu, eglutė buvo tik priedas prie Kalėdų švenčių. Svarbiausia – Kalėdos, o po to tik eglutė. Šiandien dar prieš mėnesį daug kur stato eglutę, reklamuoja prekes, kad jas pirktų. Prie eglutės renkasi vaikai, nors dar ne atostogos, taip pat net suaugusieji. Ateina Kalėdų senelis, dalija dovanas, vaikai džiaugiasi eglute, žaidžia, šoka. Atrodo, svarbiausia eglutė, o ne Kalėdos, kurios padaromos tik kaip priedas prie puošnios eglutės. Šv.Kalėdos gal tik tiek svarbios, nes jei nebūtų jų, gal nebūtų ir eglutės. Todėl, atėjus Kalėdoms, tas džiaugsmas, šurmulys, šventinė nuotaika lyg ir išblėsta. Vaikai kalba ne apie atėjusias Kalėdas, o apie eglutę, buvusią linksmybę, dovanas.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija