Sugrįžtant prie ištakų
|
Kun. Robertas Pukenis
Ričardo ŠAKNIO nuotrauka
|
Tai atsiliepimas į Tėvynės šauksmą. Aš jį
visada savy nešiojau ir buvau neramus. Aš norėjau, kad būtų giedras
tėviškės dangus ir augtų kryžiaus medis, o lietuvaitė jį papuoštų
rūtų vainiku.
Kartais mano žodžiai virsdavo strėlėmis, kurias taikiau į slibino
nasrus. O kartais tokie skurdūs ir prislėgti jie būdavo. Mane traukė
politika, aš žaidžiau su ugnim, bet man buvo malonu vyti velnią
šalin.
Tai kun. Roberto Pukenio knygos Teesie,
išleistos 1993 metais Kaune, Aušros spaustuvėje, eilutės. Su juo,
dviem doktoratais grįžusiu iš Romos ir vadovaujančiu Kauno Vytauto
Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto Teisės katedrai, skaitytoją
supažindinome pavasarį (žr. Istorinė krikščionio atsakomybė, XXI
amžius, Nr. 22). Paskutiniais to rašinio žodžiais pažadėję pratęsti
pokalbį apie širdžiai mielas kūrybines versmes ilgokai tylėjome,
nes kun. R.Pukenis vasarą praleido Italijoje, o grįžęs Panevėžio
vyskupo buvo paskirtas Panevėžio vyskupijos generalvikaru. Darbas
VDU ir pirmieji žingsniai Panevėžio kurijoje atima daug laiko, todėl
mūsų pokalbis epizodinis. Atsiprašome skaitytoją, jei ne viską čia
ras, ko tikėtųsi, tačiau drįstame pateikti autentišką pokalbį. Tai
kiek neįprastas kunigo pokalbis apie rašymą, tautos
ir asmenybės kūrybos ištakas.
|