Pirmasis puslapis
Lietuva
Ora et labora
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Susitikimai
Mums rašo
Aktualijos
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Adventas

Žodis adventas kilęs iš lotyniško adventum, kuris reiškia „atėjimą, atvykimą“. Adventas apima dvi krikščioniškojo tikėjimo prasmes ir tikroves.

Pirma, jis išreiškia antrojo Kristaus atėjimo į žemę pasaulio pabaigoje ir pasirengimo susitikimui su Kristumi – Teisėju laukimą. Tai gali atsitikti bet kurią akimirką: Viešpats yra arti.

Antra, Adventas taip pat suteikia galimybę dvasiškai pasirengti Kristaus Gimimo šventei – Kalėdoms. Dievas tapo žmogumi, atėjo pas mus, todėl ir žmogus turėtų pasitikti Dievą, atsukti Jam savo veidą ir kreipti savo žingsnius link Jo, kad galėtų susitikti su Juo.

Nenorime būti tais, kurie pražiopsojo Viešpaties atėjimą, kurie „nepažino meto ir laiko“, „malonės meto“.

Šis laukimas, budėjimas ir pasitikimas tikinčiam žmogui suteikia viltį ir džiaugsmą: „Atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“ (Lk 21,28).

Istoriškai Adventą formavo dvi skirtingos tradicijos.

Ispanijoje ir Galijoje IV a. pabaigoje Adventas įgavo atgailos ir askezės pobūdį. Advento metu buvo pasninkauta, laikytasi rimties ir susikaupimo, abstinencijos. Apie tai sužinome iš šv.Hilaro, mirusio 367 m., raštų. Adventas tęsėsi tris savaites prieš Epifanijos (Viešpaties Apreiškimo) šventę. V amžiuje šis laikotarpis pailgintas iki 40 dienų ir tęsėsi tiek pat kiek ir Gavėnia. Taigi Adventas prasidėdavo lapkričio 11 dieną, šv.Martyno Turiečio (+397) liturginio paminėjimo dieną, todėl šis laikotarpis vadintas quadragesima sancti Martini – šv.Martyno keturiasdešimdienis. Ši praktika iki šių dienų išliko Rytų Bažnyčioje.

Romėniškoji tradicija yra vėlesnė ir siekia VI amžių. Adventas Romoje buvo švenčiamas kitaip: liturgijoje išgyventas džiaugsmingas Viešpaties atėjimas giedant „Aleliuja“ ir kitus džiaugsmingus himnus. Nebuvo įvesta jokių atgailos formų. Nuo Grigaliaus Didžiojo (+604) laikų Advento trukmė nusistovėjo keturios savaitės. Ši praktika Katalikų Bažnyčioje galioja ir šiandien. Adventas trunka keturias sąlygines savaites, t.y. apima keturis sekmadienius.

Viduramžiais vyko šių abiejų tradicijų susiliejimas. Išliko „Aleliuja“, tačiau liturginė spalva tapo violetinė, be „Gloria“ ir „Te Deum“, su pasninku, rimtimi ir t.t. Šią Advento formą priėmė benediktinai ir cistersai. Ypatingai ją išplatino pranciškonai – jau XIII amžiuje visa Vakarų Bažnyčia laikėsi šios Advento formos.

Adventas prasideda nuo I Mišparų sekmadienio, kuris būna lapkričio 30 dieną, arba nuo tos dienos arčiausiai esančio, o baigiasi prieš I Kalėdų Mišparus.

Dvi Advento prasmės – Kristaus gimimo ir antrojo Jo atėjimo laukimas – padalijo Adventą į dvi dalis. Gruodžio 17 diena perskiria tas dvi Advento dalis. Pirmoji Advento dalis akcentuoja antrąjį Kristaus atėjimą pasaulio pabaigoje. Kita gi Advento dalis skirta betarpiškam pasirengimui Kalėdų, Kristaus Gimimo, šventei. Šis Advento padalijimas akivaizdžiai matyti liturginiuose tekstuose, maldose, Šventojo Rašto skaitiniuose.

Nuo IX amžiaus antrajai Advento daliai buvo būdingos „O“ antifonos, giedotos prieš ir po „Magnificat“ giesmę Valandų liturgijos metu: „O Sapientia, O Adonai, O Radix Jesse, O Clavis David, O Oriens, O Rex gentium, O Emmanuel“ (O Išmintie, O Viešpatie, O Jesės Palikuoni, O Dovydo Įpėdini, O Šviesa, O tautų Karaliau, O Emanueli). Šiandieninėje liturgijoje jos išlaikė tą pačią vietą, papildomai padarius jas „Aleliuja“ priegiesmiais prieš Evangeliją.

Abi Advento dalis susieja ir suteikia jam vientisumą pranašo Izaijo knygos skaitiniai, kurie išreiškia Mesijo atėjimo viltį ir ilgesį: „Rasokite, dangūs, iš aukštybių ir, debesys, išlykite teisumą. Žemė teprasiveria, tedygsta išganymas, drauge tegu išželdina teisumą“ (Iz 45,8).

Viešpaties Atėjimo gausiai malonei reikia atgaila parengti širdis. Pranašas Izaijas ir Jonas Krikštytojas, tiedu Viešpaties šaukliai, kviečia: Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! (Iz 40,3; Mk 1,3).

Sena tradicija Advento metu aukoti rarotines šv. Mišias, vadinamas Rarotomis. Lietuvoje jos aukojamos sekmadienį, anksti rytą, auštant. Taip pat daugelyje Lietuvos regionų sekmadieniais yra giedamos Marijos Valandos. Kitose šalyse Rarotos būna kiekvieną dieną: su žvakių procesija, giedant Marijos himnus, iškilmingai įeinama į tamsią bažnyčią, kurią apšviečia įneštų žvakių šviesa. Prie altoriaus aukštai iškelta šviečianti rarotinė žvakė simbolizuoja Aušrinę žvaigždę – Nekaltai Pradėtąją Mergelę Mariją, kuri atnešė pasauliui Kristų – Saulę. Advento vainikas, nupintas iš spygliuočių šakelių, ir keturios žvakės simbolizuoja laukimą ir viltį. Advento pirmųjų Mišparų metu arba per Rarotas šis vainikas pašventinamas ir uždegama pirma žvakė. Kiekvieną sekmadienį uždegama vis po vieną žvakę, kol galiausiai ketvirtą Advento sekmadienį uždegamos visos keturios. Kai kuriose šalyse Advento ženklas yra kopėčios, kurios, Biblijos aprašomu pavyzdžiu, simbolizuoja Mergelę Mariją, tapusią dangiškomis kopėčiomis, kuriomis Dievas nukopė į žemę.

Kiekvienas katalikas yra kviečiamas Adventą išgyventi rimtyje, darant atgailą, gerus darbus, atnaujinant ir sustiprinant dvasinį gyvenimą, todėl visiškai nepakeliui pasaulietinis prieškalėdinis triukšmas, kurį kelia komerciškai suinteresuota visuomenės dalis, triukšmingi pasilinksminimai dainuojant ir šokant, girtaujant ir t.t. Kalėdų džiaugsmas turi subręsti maldoje ir atgailoje, ir jis nepasiekiamas sielai, kuri išblaškyta malonumų, triukšmo, paskendusi pasaulietiniuose rūpesčiuose. Kuo nuoširdžiau išgyvensime Adventą, tuo ir džiaugsmingesnės bus Kalėdos.

Penktadieniais reikia laikytis pasninko – susilaikyti nuo mėsiškų valgių. Susilaikyti galėtume savo nuožiūra bei gera valia ir nuo kitų dalykų, pavyzdžiui, sumažinti televizoriui skiriamą laiką, susilaikyti nuo saldumynų, pramogų ir t.t.

Prie atgailos darbų galima priskirti ir gailestingumo, krikščioniškos meilės darbus, t.y. sušelpti stokojančiuosius, aplankyti ligonius, padėti parapijoje ir t.t.

Krikščioniškąjį budėjimą taip pat išreiškia tyra siela, taika ir vienybė su Dievu bei Bažnyčia, todėl reikėtų atlikti išpažintį, kad Kūdikėlio Jėzaus ramybė būtų ir mūsų širdyse, ir gyvenime.

„Kasmet švęsdami Advento liturgiją, Bažnyčia sudabartina šį Mesijo laukimą : dalyvaudami ilgame pasirengime pirmajam Išganytojo atėjimui, tikintieji karštai laukia ir antrojo atėjimo“ (KBK 524).

Kun. Oskaras P.VOLSKIS

© 2003 "XXI amžius"