Atnaujintas 2003 m. gruodžio 19 d.
Nr.97
(1201)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kur du pešasi…

Jei praėjusių metų pabaiga visiems siūlė Prezidento rinkimų intrigą, tai šiemet visi laukia nesulaukia Prezidento skandalo atomazgos. Pernai tokiu metu visi spėliojo apie rinkimų favoritą. Dabar visi laukia šio favorito politinės mirties, kurią pyktelėjęs dosniausias rinkimų rėmėjas pažadėjo dar pavasarį.

Kas paskatino tokius grubokus pažadus? Neįvykdyti pažadai ar nesulaukta finansinė sėkmė? Ir šiandien dar neaišku, kur išsiskyrė J.Borisovo ir R.Pakso keliai. Oficialiai jie jau senokai nebendrauja, tačiau tai netrukdo pirmajam šalies vyrui lankytis bičiulio šeimos šventėse. Keistokas atrodo ir laikraštiena pavadintas “Apginkime demokratiją” leidinys. Jame lyg ir aukštinamas J.Borisovas, lyg ir bandomas apginti R.Paksas. O iš tikrųjų ten pasakojamos Prezidento biografijos pasakos, įtartinai panašios į seniai girdėtus Volodios Uljanovo vaikystės žygdarbius. Tai kas šis laikraštis – Prezidento gynimas ar jo diskreditacija?

Mes ilgai stebėjomės ir netgi pradėjome džiaugtis, kad Lietuvai pavyko ištrūkti iš dusinančio Rusijos glėbio. Pakvietimas į NATO ir ES, įsimintinas JAV prezidento apsilankymas Vilniuje, triuškinanti eurointegracinio referendumo pergalė. Kartais net nesitikėjo – negi mūsų vyresnieji broliai iš Rytų paliks mus ramybėje?

Pasirodo, džiaugtasi buvo per anksti. Suveikė vadinamasi “paskutinio metimo” principas. Jo šiuo metu Lietuvai labiausiai trūksta. Pirmavusi tarp regiono šalių ekonominiu augimu, pasižymėjusi gana stabilia demokratija mūsų valstybė pastarosiomis savaitėmis pasidarė karčių pašaipų tarptautinėje arenoje taikiniu. O rimti politikai prabilo, kad gali būti ir kliūčių mūsų integracijai, ypač į NATO, nes valstybė, kur paslaptys nuteka iš aukčiausių valdžios pareigūnų aplinkos abejotiniems asmenims, neverta pasitikėjimo. Taigi triukšmas sukeltas, piliečiai pasidalijo į dvi nesutaikomas stovyklas. Užsispyręs Prezidentas tvirtina neatsistatydinsiąs. O kažkas iš pasitenkinimo trina rankas. Katastrofiškai smunka ne tik prezidentinės partijos populiarumas, nes jos oponentai irgi nėra populiarūs. Horizonte jau kyla naujo tautos “gelbėtojo” partijos saulė.

Dabar jau nesvarbu, kas iš tų dviejų rusų, V.Uspaskich ar J. Borisovas, nori Lietuvai gero, kaip jie patys sako. Vienas jų “gelbėja demokratiją”, kitas renka parašus Konstitucijos pakeitimo referendumui ir kuria naują populistinę partiją skambiu Darbo partijos pavadinimu. Vienas nesugeba paaiškinti savo partijos vietos politinėje sistemoje, sako, kad ji “nei dešinėje, nei kairėje”, ir tai suprantama, nes populistai (ir jais susižavėjusieji) neturi tvirtesnių įsitikinimų, o tik kalba tai, kas populiaru šiuo momentu. Kitas gelbėtojas užtvindo šalį savo agitaciniu laikraščiu, iš kurio taip ir nepaaiškėja, kaip tą demokratiją jis išgelbės. Gavęs penkis ordinus ar Lietuvos generolo laipsnį?

* * *

Pasižiūrėkime į Lietuvą iš šono. Kaip atrodome kitų šalių gyventojams? Vaizdelis susidaro tikrai nekoks. Šalis, labai norinti į karines ir ekonomines vakarietiškas struktūras, išsirenka sau Prezidentą, žadantį tvarkos atstatymą. Geri norai, sakysite. Bet vien jų maža. Po kelių mėnesių paaiškėja, kad šalies vadovui artimoje aplinkoje susirinko margaspalvis avantiūristų būrys, ne tik planuojantis pakeisti daugelį pagrindinių skiriamų (tarp jų ir vadinamųjų jėgos struktūrų) pareigūnų, bet veikiamas tarptautinės mafijos vadeivų ir netgi užsienio žvalgybų įtakos. Kaip jums atrodo, ką turėtų apie mūsų šalį pagalvoti ES ar NATO vadovai? Ar jie patikėtų mūsų vadovų norų nuoširdumu? Ir ar jiems reikia tokios naujokės? Kam toks naujas nereikalingas galvos skausmas?

Ir nereikia toli ieškoti tų, kuriems šis sąmyšis gali būti naudingas. Viena moteris, dalyvavusi isteriškuose “Koridos” pasiskėryčiojimuose, atvirai pasakė, kad laukia rusų tankų sugrįžimo. Ir tai turėtų padaryti Prezidentas. Nežinia, kur žiūri mūsų prokuratūra, bet jau tokio atviro nesantaikos kurstymo TV ekranuose tikrai neturėtų būti. O gal mūsų demokratija ir yra tokia unikali, kad negali apsiginti? Juk kitoje TV laidoje rusų žurnalistas, paklaustas, ar Rusijoje įmanomas toks atvejis, kai kitos šalies psichologinio karo specialistai rengia ir diriguoja agitacinių lapelių rašymą, tik nusišypsojo ir pasakė, kad to iš principo negalėtų būti, o kas atsitiktų tokiems “drąsuoliams”, jis net nesiimąs spėlioti...

Tauta supriešinta. Sunku pasakyti, kas galėtų ją sutaikyti, nes šalies vadovo jau neveikia ir Bažnyčios hierachų raginimai. Aiškėja, kad ir tas parodomasis Prezidento šeimos religingumas tebuvo reklaminės kampanijos dalis, o tikrovėje turbūt nepakilta aukščiau įtartinų žiniuonių užkalbėjimų. Kartais kyla net baisus įtarimas, neseniai perskaitytas vienoje interneto pokalbių svetainėje, kad šalies vadovas atsistatydins tik po to, kai sužinos, kad Lietuvos nepakvietė nei į ES, nei į NATO. O tokio pobūdžio pranašystėmis taip nesinori tikėti.

* * *

Suskaldyta tauta pasmerkta nesekmėms. Dažnai jos virsta katastrofomis. Lietuvos istorijoje būta net keletas atsitikimų, kai vidaus suirute sėkmingai pasinaudojo galingesni bloga linkintys kaimynai. Lietuva ne tik sėkmingai gynėsi nuo kryžiuočių, bet ir plėtė savo valdas į Rytus. Bet kai dėl valdžios susivaidijo pusbroliai Gediminaičiai, į pagalbą buvo pasikviesti vakarykščiai pikčiausi priešai. Teko užrašyti kryžiuočiams Žemaitiją. Vėliau jungtinėje Lietuvos-Lenkijos valstybėje bajoriškoji demokratija pamažu išvirto į anarchiją. Bet net per XVII a. viduryje vykusį karą Rusija mus užpuolė tik po to, kai šalį nusiaubė ir susilpnino tų pačių maskvėnų inspiruotas jau šešerius metus vykęs vidaus karas su kazokais. Dar po keliasdešimt metų prasidėjo pražūtingas Šiaurės karas su Švedija, o tuo pačiu metu mūsų bajorai aiškinosi santykius brolžudiškame mūšyje prie Valkininkų. Ką ten XVIII amžius – juk tie patys lietuvių politikai 1940 metais džiaugėsi A.Smetonos diktatūros žlugimu, “nepastebėję”, kad išsivadavimas atriedėjo ant sovietinių tankų. Tomis dienomis smetoninio režimo oponentai tikėjosi Lietuvai išsaugoti nors Mongolijos “liaudies demokratijos” pseudovalstybėlės statusą. Naivuoliai!

Toks naivumas nėra vien juokingas. Dažnai jis būna ir pavojingas. Tą turėtų prisiminti visi, patikėję saldumynais, barstomais iš malūnsparnio, ar tvirtos rankos pasakomis. Ir pagalvoti, kas galų gale laimės, jei susikibs du lietuviai. Juk kur du pešasi, dažniausiai nugali trečias...

Darius VILIMAS

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija