|
RUBRIKOS
|
| ARCHYVAI |
|
Skyrimai ir įvilktuvės
Vilnius. Gruodžio 8 dieną, švenčiant Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventę, Vilniaus šv.Juozapo kunigų seminarijoje vyko III kurso klierikų įvilktuvės bei diakonato ir kunigystės kandidatūros skyrimai. Šiais metais kunigo drabužius užsivilko šešiolika Vilniaus, Kaišiadorių ir Panevėžio vyskupijų seminaristų: Algirdas Akelaitis, Marek Butkevič, Saulius Bužauskas, Edvard Dukel, Egidijus Eigėlis, Edvardas Gecevičius, Justas Jasėnas, Dainius Kaunietis, Aivaras Kecorius, Vitalij Kisel, Mantas Masiokas, Zbignev Mickevič, Mindaugas Mizaras, Povilas Narijauskas, Algirdas Toliatas (IV kurso klierikas, studijavęs filosofiją ir teologiją Prancūzijoje) bei Marius Žitkauskas. Šventė prasidėjo šv. Mišiomis, kurias aukojo Panevėžio
vyskupas Jonas Kauneckas, koncelebravo seminarijos rektorius kun.
lic. Robertas Šalaševičius, Lietuvos Vyskupų Konferencijos sekretorius
mons. dr. Gintaras Grušas, studijų prefektas kun. dr. Hansas Friedrichas
Fišeris, parengiamojo kurso direktorius kun. Vaclavas Volodkovičius
ir kiti Vilniaus, Panevėžio, Kaišiadorių vyskupijų kunigai, klierikų
auklėtojai bei dvasios vadovai. Šv. Mišių aukoje dalyvavo ir už būsimuosius kunigus meldėsi seminarijos dėstytojai, Kristaus Karaliaus kongregacijos vienuolės (tarnaujančios ir prisidedančios prie įvairių seminarijos darbų, puoselėjančios pašaukimus), gausiai susirinkę klierikų namiškiai, giminaičiai, draugai. Prasmingą šventę giesmėmis papuošė Vilniaus Arkikatedros Bazilikos Jaunimo choras, vadovaujamas Violetos Savickaitės-Paciūnienės, vargonavo Arkikatedros vargonininkas Bernardas Vasiliauskas. Pamokantį žodį vyskupas J. Kauneckas pradėjo prieštaraudamas mąstytojo Albero Kamiu mintims, jog žmogaus gyvenimas yra absurdas. Ganytojas susirinkusiesiems priminė filosofo pateiktą Sizifo mitą, pasakojantį apie žmogų milžiną, per amžius vargstantį ir negalintį užritinti akmens į kalną. Tą pasakojimą vyskupas sugretino su skaitinio iš Pradžios knygos siužetu: amžinas žmogaus vargas, amžina nesantaika bei įtampa tarp vyro ir moters. Pirmieji tėvai nusidėjo paragaudami obuolį nuo Pažinimo medžio ir nė vienas nenorėjo pripažinti kaltės. Tačiau, pasak ganytojo, neviltis ir absurdas atsiranda tuomet, kai žmogus nusigręžia nuo Dievo. Juk ir Kristus pasakė, kad, gyvendami be Jo ir nesimaitindami gyvuoju žodžiu, būsime bejėgiai, nieko nenuveiksime ir būsime lyg nudžiūvusio vynmedžio šakelės. Vyskupas atkreipė dėmesį ir į šių dienų realijas, kad dažnai girdime žmones dejuojant, esant nelaimingus, pirmaujame savižudybių skaičiumi pasaulyje. Jis prisiminė pokario metais patirtas žmonių kančias, papasakojo keletą įsimintinesnių vaizdų iš tremtį iškentusių žmonių ir teigė, kad jokiuose tremtinių prisiminimuose neradęs užuominos apie savižudybę. Nors ištremtieji kentė alkį, skurdą, vargą, patyčias, bet jų širdyse buvo tikėjimas ir viltis. Todėl akivaizdu, kad toji neviltis ir nenoras gyventi atsiranda nusisukus nuo Dievo veido. Ganytojas prisiminė vienos parapijos įvykį, kai teko laidoti nusižudžiusį žmogų. Prieš tai jis nugręžė į sieną Švč. Trejybės paveikslą manydamas, kad Dievas šitaip jo nebematys. Seminarijos auklėtiniams vyskupas palinkėjo ne tik atsigręžti į Dievą, bet atsigręžti ir į žmogų, nes atsisukdami į šalia esantį atrandame tikrąjį brolį ir seserį. Jis išreiškė viltį, kad tokį žingsnį žengę seminaristai nebeturės teisės nusisukti nuo žmogaus, privalės bet kuriuo metu aukotis, dirbti, tarnauti, o galbūt dėl tikėjimo atiduoti ir savo gyvastį. Homiliją vyskupas baigė pasakojimu apie sergantį kunigą, kuris iki paskutinės gyvenimo minutės rūpinosi jo parapijoje gyvenančio ir taip pat sergančio bedievio sielos išganymu. Po homilijos buvo pašventintos sutanos, kurias vyskupas įteikė kiekvienam asmeniškai. Skambant religinei muzikai, jauni seminarijos vyrai, apsivilkę šiuo tarnystės drabužiu, atėjo prie altoriaus. Vyskupas kandidatų klausė, ar jie tikrai ryžtingai, atsakingai rengiasi tarnauti Bažnyčios gerovei, ar nori padėti sieloms pasiekti išganymą? Seminaristai atsiklaupė priešais altorių, o ganytojas kalbėjo palaiminimo maldą. Šv. Mišių pabaigoje vyskupas padėkojo visiems, ypač klierikų šeimoms, artimiesiems už dalyvavimą, pašaukimų brandinimą bei ugdymą, maldas. Ganytojas dėkojo ir chorui už maldingos aplinkos sukūrimą, kuri padeda klierikams siekti ugningos kunigystės ir pasiaukojančios meilės. Prie vaišių stalo klierikus sveikino, dovanojo gėles, išsakė linkėjimus artimieji, draugai, bendramoksliai. Įvilktųjų vardu kalbėjo kurso seniūnas Marek Butkevič. Jis pirmiausia padėkojo Viešpačiui už pašaukimą į kunigystę. Dėkojo vyskupui už padrąsinimo žodį, rektoriui ir seminarijos vadovybei už šlifavimą, kad kunigiškas drabužis tikrai tiktų, už palydėjimą tuo keliu, nuolatinę pagalbą ir dėmesį. Seminarijos rektorius kun. R.Šalaševičius džiaugėsi trečiojo kurso seminaristais ir palinkėjo, kad tą darbą, kurį Dievas pradėjo, jį ir užbaigtų. Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ
© 2003 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |