Skyrimai ir įvilktuvės
![](foto/5-1.jpg) |
Vyskupas Jonas Kauneckas
šventina įvilktuvių sutanas |
![](foto/5-2.jpg) |
Klieriko Justo Jasėno (viduryje) įviktuvių
tėvas
kun. Pavlo Jachimecas, OSBM, (dešinėje) kalba
apie kunigystės prasmę. Kairėje -
br. Severinas Sudja, OSBM,
įteikia stebuklingą Hošivo Madonos paveikslą
|
Vilnius. Gruodžio 8 dieną, švenčiant Švč. Mergelės
Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventę, Vilniaus šv.Juozapo kunigų
seminarijoje vyko III kurso klierikų įvilktuvės bei diakonato ir
kunigystės kandidatūros skyrimai. Šiais metais kunigo drabužius
užsivilko šešiolika Vilniaus, Kaišiadorių ir Panevėžio vyskupijų
seminaristų: Algirdas Akelaitis, Marek Butkevič, Saulius Bužauskas,
Edvard Dukel, Egidijus Eigėlis, Edvardas Gecevičius, Justas Jasėnas,
Dainius Kaunietis, Aivaras Kecorius, Vitalij Kisel, Mantas Masiokas,
Zbignev Mickevič, Mindaugas Mizaras, Povilas Narijauskas, Algirdas
Toliatas (IV kurso klierikas, studijavęs filosofiją ir teologiją
Prancūzijoje) bei Marius Žitkauskas.
Šventė prasidėjo šv. Mišiomis, kurias aukojo Panevėžio
vyskupas Jonas Kauneckas, koncelebravo seminarijos rektorius kun.
lic. Robertas Šalaševičius, Lietuvos Vyskupų Konferencijos sekretorius
mons. dr. Gintaras Grušas, studijų prefektas kun. dr. Hansas Friedrichas
Fišeris, parengiamojo kurso direktorius kun. Vaclavas Volodkovičius
ir kiti Vilniaus, Panevėžio, Kaišiadorių vyskupijų kunigai, klierikų
auklėtojai bei dvasios vadovai.
Šventės dalyvius pradžiugino iš Vilniaus graikų (Rytų) apeigų katalikų
Švč. Trejybės parapijos atvykę trys vienuoliai bazilijonai: t. kun.
Pavlo Jachimecas, OSBM, br. Severinas Sudja, OSBM, br. Natanailas
Šturmakas, OSBM (jis studijuoja Vilniaus kunigų seminarijos trečiajame
kurse). T. P. Jachimecas buvo seminaristo Justo Jasėno įvilktuvių
tėvu. Neseniai iš Ukrainos į Vilniaus bazilijonų vienuolyną atvykęs
br. S. Sudja pirmą kartą dalyvavo Romos apeigų šv. Mišiose.
Šv. Mišių aukoje dalyvavo ir už būsimuosius kunigus
meldėsi seminarijos dėstytojai, Kristaus Karaliaus kongregacijos
vienuolės (tarnaujančios ir prisidedančios prie įvairių seminarijos
darbų, puoselėjančios pašaukimus), gausiai susirinkę klierikų namiškiai,
giminaičiai, draugai. Prasmingą šventę giesmėmis papuošė Vilniaus
Arkikatedros Bazilikos Jaunimo choras, vadovaujamas Violetos Savickaitės-Paciūnienės,
vargonavo Arkikatedros vargonininkas Bernardas Vasiliauskas.
Pamokantį žodį vyskupas J. Kauneckas pradėjo prieštaraudamas
mąstytojo Albero Kamiu mintims, jog žmogaus gyvenimas yra absurdas.
Ganytojas susirinkusiesiems priminė filosofo pateiktą Sizifo mitą,
pasakojantį apie žmogų milžiną, per amžius vargstantį ir negalintį
užritinti akmens į kalną. Tą pasakojimą vyskupas sugretino su skaitinio
iš Pradžios knygos siužetu: amžinas žmogaus vargas, amžina nesantaika
bei įtampa tarp vyro ir moters. Pirmieji tėvai nusidėjo paragaudami
obuolį nuo Pažinimo medžio ir nė vienas nenorėjo pripažinti kaltės.
Tačiau, pasak ganytojo, neviltis ir absurdas atsiranda tuomet, kai
žmogus nusigręžia nuo Dievo. Juk ir Kristus pasakė, kad, gyvendami
be Jo ir nesimaitindami gyvuoju žodžiu, būsime bejėgiai, nieko nenuveiksime
ir būsime lyg nudžiūvusio vynmedžio šakelės.
Vyskupas atkreipė dėmesį ir į šių dienų realijas,
kad dažnai girdime žmones dejuojant, esant nelaimingus, pirmaujame
savižudybių skaičiumi pasaulyje. Jis prisiminė pokario metais patirtas
žmonių kančias, papasakojo keletą įsimintinesnių vaizdų iš tremtį
iškentusių žmonių ir teigė, kad jokiuose tremtinių prisiminimuose
neradęs užuominos apie savižudybę. Nors ištremtieji kentė alkį,
skurdą, vargą, patyčias, bet jų širdyse buvo tikėjimas ir viltis.
Todėl akivaizdu, kad toji neviltis ir nenoras gyventi atsiranda
nusisukus nuo Dievo veido. Ganytojas prisiminė vienos parapijos
įvykį, kai teko laidoti nusižudžiusį žmogų. Prieš tai jis nugręžė
į sieną Švč. Trejybės paveikslą manydamas, kad Dievas šitaip jo
nebematys.
Seminarijos auklėtiniams vyskupas palinkėjo ne
tik atsigręžti į Dievą, bet atsigręžti ir į žmogų, nes atsisukdami
į šalia esantį atrandame tikrąjį brolį ir seserį. Jis išreiškė viltį,
kad tokį žingsnį žengę seminaristai nebeturės teisės nusisukti nuo
žmogaus, privalės bet kuriuo metu aukotis, dirbti, tarnauti, o galbūt
dėl tikėjimo atiduoti ir savo gyvastį. Homiliją vyskupas baigė pasakojimu
apie sergantį kunigą, kuris iki paskutinės gyvenimo minutės rūpinosi
jo parapijoje gyvenančio ir taip pat sergančio bedievio sielos išganymu.
Po homilijos buvo pašventintos sutanos, kurias
vyskupas įteikė kiekvienam asmeniškai. Skambant religinei muzikai,
jauni seminarijos vyrai, apsivilkę šiuo tarnystės drabužiu, atėjo
prie altoriaus. Vyskupas kandidatų klausė, ar jie tikrai ryžtingai,
atsakingai rengiasi tarnauti Bažnyčios gerovei, ar nori padėti sieloms
pasiekti išganymą? Seminaristai atsiklaupė priešais altorių, o ganytojas
kalbėjo palaiminimo maldą. Šv. Mišių pabaigoje vyskupas padėkojo
visiems, ypač klierikų šeimoms, artimiesiems už dalyvavimą, pašaukimų
brandinimą bei ugdymą, maldas. Ganytojas dėkojo ir chorui už maldingos
aplinkos sukūrimą, kuri padeda klierikams siekti ugningos kunigystės
ir pasiaukojančios meilės.
Prie vaišių stalo klierikus sveikino, dovanojo
gėles, išsakė linkėjimus artimieji, draugai, bendramoksliai. Įvilktųjų
vardu kalbėjo kurso seniūnas Marek Butkevič. Jis pirmiausia padėkojo
Viešpačiui už pašaukimą į kunigystę. Dėkojo vyskupui už padrąsinimo
žodį, rektoriui ir seminarijos vadovybei už šlifavimą, kad kunigiškas
drabužis tikrai tiktų, už palydėjimą tuo keliu, nuolatinę pagalbą
ir dėmesį. Seminarijos rektorius kun. R.Šalaševičius džiaugėsi trečiojo
kurso seminaristais ir palinkėjo, kad tą darbą, kurį Dievas pradėjo,
jį ir užbaigtų.
Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ
© 2003 "XXI amžius"
|