Sugrįžtant prie ištakų
|
Kun. Robertas Pukenis
Ričardo ŠAKNIO nuotrauka
|
Tai atsiliepimas į Tėvynės šauksmą. Aš jį
visada savy nešiojau ir buvau neramus. Aš norėjau, kad būtų giedras
tėviškės dangus ir augtų kryžiaus medis, o lietuvaitė jį papuoštų
rūtų vainiku.
Kartais mano žodžiai virsdavo strėlėmis, kurias taikiau į slibino
nasrus. O kartais tokie skurdūs ir prislėgti jie būdavo. Mane traukė
politika, aš žaidžiau su ugnim, bet man buvo malonu vyti velnią
šalin.
Tai kun. Roberto Pukenio knygos Teesie,
išleistos 1993 metais Kaune, Aušros spaustuvėje, eilutės. Su juo,
dviem doktoratais grįžusiu iš Romos ir vadovaujančiu Kauno Vytauto
Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto Teisės katedrai, skaitytoją
supažindinome pavasarį (žr. Istorinė krikščionio atsakomybė, XXI
amžius, Nr. 22). Paskutiniais to rašinio žodžiais pažadėję pratęsti
pokalbį apie širdžiai mielas kūrybines versmes ilgokai tylėjome,
nes kun. R.Pukenis vasarą praleido Italijoje, o grįžęs Panevėžio
vyskupo buvo paskirtas Panevėžio vyskupijos generalvikaru. Darbas
VDU ir pirmieji žingsniai Panevėžio kurijoje atima daug laiko, todėl
mūsų pokalbis epizodinis. Atsiprašome skaitytoją, jei ne viską čia
ras, ko tikėtųsi, tačiau drįstame pateikti autentišką pokalbį. Tai
kiek neįprastas kunigo pokalbis apie rašymą, tautos ir asmenybės
kūrybos ištakas.
Ar verta domėtis mano kūryba, jos ištakom, kai
šiandien tiek daug rašančiųjų, tiek daug yra talentingų rašytojų,
begalės išleista gerų knygų, o mano tos kelios knygelės labai kuklios
tiek meniniu požiūriu, tiek leidybine kokybe.
Idėjiškai, be abejo, yra minčių. Bręstant pašaukimui,
brendo ir tas paslaptingas sielos kuždesys, noras skaityti literatūrą,
pagaliau pačiam išbandyti jėgas. Kunigystė ir kūryba derinasi, netgi
skatina viena kitą. Kai sakydavau pirmuosius pamokslus Panevėžyje,
tada lyg girdėdavau širdyje muziką... Paskui, aišku, rūpesčiai,
begalinis darbo krūvis slopino tą sielos melodiją. Visada vadovavausi
dėsniu, kad svarbiau yra konkrečiai kažką padaryti, ko reikalauja
kunigo pareigos, negu tik studijuoti ir sėdėti kambaryje. Berods
Augustinas sakė: Mes gyvename ne tam, kad žinotume, o kad gyventume.
Taigi kiekvieno rašančiojo pareiga savo kūryba gerinti žmogų ir
pasaulį.
O dabar, tikiuosi, ateis kažkada tas laikas, kai,
sumažinęs darbo krūvį, turėsiu tylos valandą ir lauksiu, kada mūza
pabels į langą... Ne taip yra, kaip kažkas rašinėja, kad klebonijose
vyrauja rutina, monotonija, atotrūkis nuo gyvenimo. Surasti savo
pašaukimą tai būti laimingam.
Malonus jūsų kuklumas, tačiau drįstu pacituoti
knygos Po žvaigždėtu dangum eilutes: Kristaus meilė pažadino
manyje poezijos ilgesį. Kažkada, Viešpatie, aš, žvelgdamas į Tavo
žvaigždėtą dangų, pažadėjau Tau jaunystę ir meldžiau Tavo lyros.
Ir dabar tebeprašau, kad sužavėjęs laikytum
mano širdį Evangelijos žodžiu, kuris yra mūsų gyvenimo dvasia ir
šviesa, gražiausias žmonijos Žodis.
Poezija, aš be tavęs negalėjau gyventi. Tavim
išsiliejo mano skausmas ir džiaugsmas, laimės ilgesys ir laisvės
nerimas, Tėvynės meilė.
O žodi, neteisk manęs, atleisk man, jeigu per
mažai aš tave krauju suvilgiau.
Taip rašantis žmogus ar gali nurimti, pamiršti,
kai žodis ne tik patenkina asmeninius sielos gelmių troškulius savo
versmėmis, bet ir tarnauja žmonijos idealams dievogarbos, sielovados
keliui. Juk yra skirtumas tarp rašytojų, poetų pasauliečių ir kunigų?
Apie tą patį vienaip rašo pasaulietis, o kitaip
kunigas, nors ir neturintis tokio talento kaip profesionalas rašytojas
ar žurnalistas. Skaitytojui dar įdomiau susipažinti, palyginti,
suvokti dalykų esmę iš dviejų šaltinių. Dvasininkai rašo kitaip.
Bent jau tos, klasikinės kartos kunigų literatų kūryba alsavo meile
tėvynei, sielvartu dėl vargšo žmogaus likimo, tikėjimo, vilties
ir meilės motyvais. Ir didžiuojantis galima pasakyti, kad patys
gražiausi literatūros puslapiai priklauso Bažnyčiai: vyskupams A.Baranauskui,
M.Valančiui, kunigams A.Vienažindžiui, A.Strazdui, prelatui J.Mačiuliui-Maironiui,
kanauninkui J.Tumui-Vaižgantui ir kitiems. Tai jie formavo lietuvių
tautos dvasią ir literatūrą. Ir aš norėčiau parašyti nors vieną
tikrą eilėraštį, novelę ar romaną.
Gerbiamas generalvikare, kas jums nepatinka pasaulietinėje
Lietuvos literatūroje, mene, žiniasklaidoje?
Gal man per sunkus klausimas: kas man nepatinka
dabartinėje literatūroje, mene? Aš dar neturėjau laiko skaityti
romanus arba vaikščioti po paveikslų galerijas. Aš dar nespėjau
pajusti Lietuvos gyvenimo pulso visose srityse, todėl galiu būti
neobjektyvus arba tiesiog nekompetentingas. Na, gal visada bus taikliausias
pastebėjimas, kad literatūra ir menas privalo tarnauti tautai, išskleidžiant
jos būties apraiškas, atspindėti gyvenimo tikrovę. Tikrasis menas
yra amžinas. Kiekvienas tikras literatas ugdo lietuvių tautos literatūros
ąžuolą.
Deja, jau tenka pastebėti pagoniškų tradicijų garbinimą
ateistine forma. Juk kai pagonys lietuviai garbino ąžuolą, perkūną
jie jautė dievybės slėpinį, jos jėgą savyje. Čia buvo prigimtinės
religijos įvairios išraiškos. Ir tas tikėjimas, gyvenimas pagal
savo sąžinę, dorovinius papročius ir padėjo išlaikyti tokią galingą
senovės lietuvių valstybę. O dabar yra atvirkščiai kada yra apreikšta
Kristaus religija, kuri praturtina žmogų ir taurina geruosius tautos
papročius, propaguoti kažkokias pagonybes, tai reiškia skaldyti
tautą ir sukelti sąmyšį. Senovės lietuviai buvo nuoširdūs ir tolerantiški,
o dabartiniai neva pagonybės skleidėjai jaučia norą kenkti krikščionybei,
jos 2000 metų kultūrai, taip pat ir valstybingumui.
Kaip mes galėtume pavadinti tokius dalykus? Štai
Lietuvos ryto spalio 25 dienos leidinyje - Lietuvos Konstitucijos
dieną - nė vieno žodžio apie Konstituciją. O juk buvo ilgas tautos
kelias, kol gimė šis valstybės svarbiausias dokumentas. Kiek žuvo
patriotų, kad tauta įteisintų savo egzistenciją? Kokie tos dienos
nepriklausomo šalies dienraščio pirmame puslapyje vedamieji: moterų
smaugiką sapnuose aplanko aukos, JAV įkliuvo lietuviai nelegalai,
nukirsti medžiai įplieskė aistras, kunigas atsivėrė ir vyskupui.
Ir dienraščio prieduose Gyvenimo būdas, Laikinoji sostinė neradau
nė vieno straipsnio apie šalies Konstituciją. Juk ypač redakcijos
ir žurnalistų pareiga yra ne tik pateikti informaciją, bet ir formuoti
skaitytojo sąmonę, parodyti valstybės teisines nuostatas ir kreipti
visuomenę į gėrį. Deja, ir tautiečių nekoks lygis, kad dienraštis
turi skaitytojų ir išsilaiko.
Tačiau literatūroje ir mene ne vien tik pagoniškos
ateistinės apraiškos figūruoja?
Baisus yra ir dvasinis nihilizmas, neigimas viso,
ką daro kiti, nebūtinai turint religinę prasmę. Aš ir vėl noriu
pakreipti kalbą ne apie meną ir literatūrą, o daugiau apie žiniasklaidą,
gyvenimo tendencijas.
Negalima kai kurių žurnalistinių pokštų pavadinti
nihilizmo skraiste. Straipsniai, kurie buvo nukreipti prieš hierarchus,
yra sąmokslas prieš Bažnyčią. Kažkas nori sudrumsti visuomenėje
vandenį, kad žmonės pavargtų, nusiviltų. Gal buvo kerštas už kai
kuriuos įstatymus, kuriems įtakos darė ir Bažnyčia, kuri saugo gyvybę
ir priešinasi bet kokiai destruktyviai veiklai, nukreiptai prieš
žmogų. Galima pagalvoti, kad kai kam krikščioniška kultūra yra kliuvinys
savo materialiems tikslams pasiekti.
Pamenu, prieš dešimt metų monsinjoro Alfonso Svarinsko
labai taikliai pasakytus žodžius apie arkivyskupą Sigitą Tamkevičių:
Nors jis ir diplomatiškas, švelnus su ekskomunistais, bet Kremlius
jam niekada nedovanos už Katalikų Bažnyčios kroniką, kuri stipriai
pakirto komunizmo pamatus ir Maskvos prestižą pasaulio visuomenėje.
Taip ir atsitiko.
Dar dirbdamas vikaru Krekenavoje įsitikinau: jeigu
kam labai užkliūva religija, ir jie mato Bažnyčios krizę, tai ieškok
juose moralinės krizės. Kiek suspėjau pasidomėti (aš galiu tiksliai
neatsakyti ir apsirikti), jau su kelintu vyru gyvena ponia Laima
Lavaste?
Jeigu būčiau buvęs Romoje, aš gal taip karštai
ir nestočiau ginti, bet dabar aš esu liudytojas, iš arti matęs arkivyskupo
milžiniškas pastangas, dedamas doroviškai auklėjant kunigus, jo
tikėjimą, uolumą. Taigi šis šmeižtas jam neprilips. Žinoma, kai
kurie kunigai privalo pasitempti, sudvasinti savo vidinį pasaulį,
kad neduotų nė menkiausio šešėlio motinai Bažnyčiai.
Sugrįžote į Panevėžį. Esate laukiamas žmonių.
O jūs pats, gerbiamas generalvikare, ar džiaugiatės paskyrimu? Kokie
darbai jau pasitiko, kokie laukia artimiausiu metu? Ką planuojate
keisti, tobulinti?
Taip, Panevėžyje buvo daug dirbta, bet visada noriu
pabrėžti, kad tie žmonės, kurie pastoviai valė dulkes, nešiojo skiedinio
kibirus, jie vargo daugiau. Ir neįmanoma visiems atsilyginti, tik
nuoširdžiausiai padėkoti.
Tiesa, man nejauku, kada mane vadinate generalvikaru.
Pats gražiausias žodis yra kunigas. Toks ir pasilieku: kunigas Robertas.
Neplanavau ir net nebesidomėjau kurijos veikla, tačiau visada linkėjau
gero ten dirbantiems. Todėl pakvietimas ir skyrimas man buvo visai
netikėtas, o aš jau visai gerai jaučiausi Kaune. Visada pagarbiai
dėkosiu metropolitui S. Tamkevičiui, kad galėjau gražiai praleisti
savo darbo dienas Kauno arkivyskupijoje.
Džiaugiuosi, kad teks dirbti su vyskupu Jonu Kaunecku,
nes mokėmės drauge seminarijoje. Jis yra intelektualus, kupinas
idealizmo, jaunos dvasios ir nestabdo kitų iniciatyvos, užjaučiantis
vargšus ir visada susirūpinęs dėl tokios socialinės nelygybės tėvynėje.
Nustebau, kiek daug jau padaryta remontuojant, įkuriant įvairius
centrus, reikalingus tiek vyskupijai, tiek įvairioms parapijoms.
Dabar pirmiausia reikia susipažinti su viskuo,
tiek metų nedirbus parapijoje, reikės prisiminti ir apeigas. Pajusti
savo vyskupo darbo stilių. Gal pavyks užmegzti dialogą su žurnalistais
ir valdžios vyrais? (Vyskupas giria miesto merą.)
Tiesa, nesureikšminkite generalvikaro pareigų,
pirmiausia vyskupas yra vyskupijos galva. Jis sprendžia, ką keisti,
ką tobulinti. Jam pirmasis ir paskutinis, ir visada lemiamas žodis.
O man tik gali tekti patarti
žodžiu, tarnauti Bažnyčiai ir tautai.
Kaip niekada šiandien yra reikalinga kunigų vienybė ir įsiklausymas
bei paklusnumas savo ordinarui.
Pagaliau dabartinėje situacijoje reikia stengtis
kiek įmanoma skleisti visuomenėje ramybę ir stabilumą. Bažnyčia
vienija visų pažiūrų žmones ir norėtųsi, kad sumažėtų skaudi įtampa
tarp dešinės ir kairės. Be abejo, visada pasiliks problemų sprendimo
būdas dešinės ir kairės požiūriu, tačiau kad būtų žiūrima žmogaus,
tautos likimo be savanaudiškumo. Jeigu šito dėsnio laikytųsi, tai
šiandien visi Lietuvos žmonės gyventų gerai ir būtų nenusivylę laisve.
Mūsų nepriklausomybės priešai ir siekia, kad žmonės pavargtų, nusiviltų,
niekuo nebetikėtų, tada lietuviai ir nebestos į kovą už tėvynės
išlikimą.
Kiekvieno kunigo pareiga yra prisidėti prie dvasingumo
puoselėjimo. Bedieviai neturėtų kabliukų, jeigu visi kunigai taip
elgtųsi, kaip moko Evangelija. O ir tikintieji būtų pasaulio šviesa
ir druska.
Jeigu apie planus, tai nustojau planuoti, stengsiuosi,
kad kiekviena diena būtų prasmingai praleista.
Jūs iš pradžių pacitavote aštrius mano žodžius:
žaidžiau su politika. Tebūnie mūsų visų viena politika tai Dievo
karalystės: gėrio, meilės, tiesos, tarpusavio supratimo karalystės
plėtojimas ant Nemuno ir Baltijos krantų. O kas labai nupigina tą
žodį ir nesidomi valstybės problemomis, tai dažnai užsiima ne kažkuo
kilnesniu ir pridaro daug rūpesčių bei papiktinimų.
Kaip nepasakyti šitame kontekste, kad bėkite jūs,
visi borisovai, kikališviliai, iš Lietuvos į Rusiją, kuri yra labai
didelė, ir ten dirbkite savo žmonių naudai, sumažindami rusų tautos
skurdą. Užbaikite vieną kartą imperialistines ambicijas. Kodėl jūs
čia drumsčiate vandenį? Pagarba rusų tautai už L.Tolstojų, A.Puškiną,
A.Sacharovą, A.Solženicyną, S.Kovaliovą... Draugaukime ir prekiaukime,
be strateginių planų pavergti ekonomiškai ir politiškai Baltijos
valstybes. Todėl mes ir privalome remti tuos politikus, kurie neparduos
valstybės Rusijai ir žiūrės, kaip ištaisyti socialinę nelygybę.
O Bažnyčios programa pasilieka visada ta pati: suteikti žmogui gyvenimo
prasmę, pažadinti sąžinę, kad jis pats, kad ir kur būtų, vengtų
nuodėmės, t. y. blogio, kuris ir žudo mūsų tautos laimę.
Ak Lietuva, kada tu atsigausi ir vaikai nebeišdavinės
tavęs, nustos plėšyti tavo rūbus ir tu vėl suspindėsi savo grožiu
ir galybe? Kada gi suskambės tavo nuostabios dainos iš mūsų tyrų
širdžių?
Sustokime, uždekime altoriaus aukurą, kad Kristaus
meilė įsižiebtų tavo sieloje ir niekad niekad neužgestų.
Linkime sveikatos ir sėkmės jūsų pašaukime.
Kalbėjosi Julė KILČIAUSKIENĖ
Panevėžys
© 2003 "XXI amžius"
|