Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė
     ir pasaulis
Susitikimai
Credo
Laikas
Kultūra
Visuomenė
Mums rašo
Žvilgsnis
Nuomonės
Pasaulis
Istorija ir dabartis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

1938 metais vyskupas Folton J. Sheen parašė knygą „Sūnus palaidūnas“. 1952-aisiais Čikagoje į lietuvių kalbą ji buvo išversta lietuviškų knygų Amerikoje puoselėtojo, rašytojo kun. Juozo Karaliaus. Kažkada, sovietiniais laikais, šios knygos lietuviškas variantas pateko į Ramygalos mokytojų biblioteką (nesuprantama, kaip ten ir pateko). Tuo laikotarpiu ji negalėjo būti saugoma mokyklos bibliotekoje, tad istorijai teliko tik joje uždėtas mokyklos antspaudas. Taigi knyga iš bibliotekos buvo išimta. Negalėjo ji būti ir asmeninėje bibliotekoje. Už tokias knygas tais laikais neglostydavo. Bet mokytojų Onos ir Jono Ruzų šeimai, matyt, ji buvo reikalinga, pagaliau ne jie vieninteliai taip elgėsi...

O prieš metus, grįžęs iš kelionės į JAV, dar vieną šios knygos egzempliorių „XXI amžiaus“ redakcijai padovanojo mons. Alfonsas Svarinskas, siūlydamas perspausdinti kai kurias ištraukas. Jau daug laiko nutekėjo ir ne vieną kartą keitėsi politinė situacija, tačiau knygos mintys nepaseno. Knygos autorius vyskupas Folton J. Sheen - garsus Katalikų Bažnyčios tiesų žadintojas, su ja sutaikęs daug protestantų pastorių, žurnalistų, paprastų žmonių ir įžymybių (pavyzdžiui, Henris Fordas II). Būdamas Tikėjimui platinti organizacijos pirmininku vyskupas organizavo didelę veiklą tarp negrų.

Vyskupo F.J. Sheen sėkmės paslaptis - nieko nesmerkti, už kiekvieną, kurį bando atversti, melstis. Jis visus uoliai myli. Pabandykime įsiklausyti į tą meilę.

SŪNUS PALAIDŪNAS

Vysk. Folton J. Sheen

Vyskupas Folton J. Sheen

Šių dienų pasaulis yra politinės, ekonominės ir religinės krizės prieangyje. Toji krizė yra politinė dėl to, kad diktatūra stumia parlamentarizmą lauk, yra ekonominė, nes finansai ir pramonė verčiami tarnauti išimtinai socialiniams tikslams; yra religinė, nes žmogaus dvasinė prigimtis yra neigiama. Taigi šių dienų krizė yra ne tiek politinė ir ekonominė, kiek religinė ir dorovinė. Krizės paslaptis yra kryžius.

Šis teigimas kelia klausimą: argi krikščionybė jau atgyveno savo laikus, kaip mėgsta kartoti jos priešai?

Jei kalbėsime apie istorinę krikščionybę - katalikybę, tai ne. Tačiau jei kalbame apie etinę bei humanistinę krikščionybę su jos tūkstantinėmis reformomis, kuri prasidėjo prieš keturis šimtus metų reformacija, tai taip! Ji jau atgyveno savo laikus. Besidominčiam istorija aišku, kad per pastaruosius keturis šimtus metų katalikybė buvo ištremta iš Vakarų civilizacijos. Nors ji vaidino tam tikrą vaidmenį literatūroje ir dailėje, politikoje ir moksle, bet modernaus pasaulio dvasia buvo griežtai nusistačiusi prieš katalikybę.

Dabar, atėjęs prie naujos krizės istorijoje, žmogus susidūrė iš vienos pusės su vienatiniu tikros krikščionybės atstovu – katalikybe, iš kitos – su visiškai supasaulinta civilizacija.

Šių dienų žmogui pasirinkimas – vienas: organiškoji dvasinė vienybė, sakanti, kad žmogus yra išmintimi apdovanotas Dievo vaikas, arba organizuota techniškoji vienybė, priimanti žmogų kaip ciesorių be Dievo. „Naujoji supasaulinta civilizacija nepasitenkina vyravimu vien tik išoriniam pasauliui, palikdama vidinį žmogaus gyvenimą tikėjimui, bet visą žmogų pasisavina ir pavergia”, - sako Kristopas Dawsen.

Civilizacijos ir kultūros išganymo klausimas knygoje lyginamas su Evangelijos sūnumi palaidūnu. Istorinės krikščionybės išpažinėjai labai apgailestauja dėl etinės ir humanistinės krikščionybės, priversti kalbėti apie ją neigiamai. Greitai visi krikščionys turės susiburti į vieną frontą, kad gintųsi nuo užpuolėjų, kurie nori krikščionybę sunaikinti. Knygoje nesvarstomi politiniai, ekonominiai ir finansavimo klausimai, nes jie yra antraeiliai, palyginti su religija ir dorove.

Svarbiausia – dvasinis atgimimas. Teisingumas yra sąžinės dorybė, kylanti iš širdies ir išsiliejanti į gerų darbų lauką. Socialinio teisingumo dorybių, kurios mažina žmonijos nelaimę, be religinio auklėjimo žmonių širdin neįdėsi.

* * *

Dvasinis bankrotas

„Vienas žmogus turėjo du sūnus. Jaunesnysis jų tarė tėvui: tėve, atiduok dalį turtų, kurie man priklauso. Tėvas padalijo jiedviem savo turtą. Greit po to jaunesnysis sūnus, visa surinkęs, iškeliavo į tolimą šalį ir lėbaudamas išeikvojo savo turtą“.

Tokia Išganytojo palyginimo pradžia apie sūnų palaidūną. Kodėl sūnus norėjo apleisti tėvo namus? Atrodo, tie namai buvo pavyzdingi ir juose nieko netrūko. Gal jaunesnysis sūnus manė, kad tėvo namuose per daug drausmės, kad tėvas, valdydamas savo vaikus, atsilikęs nuo modernaus gyvenimo? Gal jaunesnysis sūnus norėjo gyvenimą išnaudoti linksmybėms, atsipalaiduodamas nuo dorovės varžtų? O gal toks nepastovus buvo jo būdas? Gal jis tikėjosi tuos turtus panaudoti asmeninei naudai geriau negu tai padarytų tėvas? Tėvas reikalavimą patenkino, nes nenaudinga prievarta laikyti, kai sūnaus valia ir dvasia jau seniai namus apleidusi. Turime žmogišką pavyzdį, kaip mūsų Dangiškasis Tėvas, davęs mums laisvą valią, atsisako ją nuo mūsų atimti net ir tuomet, kada tą valią panaudojame piktiems tikslams. Laisvo žmogaus prieš jo paties norą geru nepadarysi.

„Greit po to jaunesnysis sūnus, visa surinkęs, iškeliavo į svetimą šalį”, - rašoma Evangelijoje. Gendanti širdis tolsta nuo Dievo. Žmogus, kol dar ieško džiaugsmų, kol jo neužvaldo blogi darbai ir nuodėmės, dar yra savo valdovu. Kol jis visa tai surenka, praeina laiko, bet, kartą surinkęs, jis leidžiasi į svetimą šalį. Svetimoji šalis, kur nėra Dievo. Džiaugdamasis turtais ir laisvės linksmybėmis jaunikaitis tikėjosi atradęs raktą nuo laimės durų.

Pasaulyje daug žmonių, mokančių daryti, kas kam patinka. Žavintys vaizdai kilo prieš akis, o šėlstančios pagundos vedė į palaidą gyvenimą. Bet tokie pasilinksminimai laikini. Kūniški džiaugsmai ir nuodėmės didino gašlumą, bet naikino sveikatą ir niekad nepasotino. Noras turėti vis daugiau linksmybių augo, o pasitenkinimas mažėjo. Nuodėmė, žadėjusi saldų pasitenkinimą, davė pasibjaurėjimą.

Sūnaus palaidūno jaunystė buvo sunaikinta, turtai ir jausmai išeikvoti. Liko nusiminimas, tuštuma. Pasaulis tą jaunuolį priėmė išskėstomis rankomis, prie savęs glaudė ir glamonėjo, kol paskutinį skatiką iš jo išspaudė, o paskui numetė į mėšlyną kaip nudėvėtą pirštinę ir užmiršo, kad jis gyveno.

Dorinė palyginimo pamoka aiški, tačiau yra kita – istorinė pamoka, atidengianti šių dienų pasaulio dvasinę padėtį. Jaunesnysis sūnus – tai Vakarų civilizacija. XVI amžiuje Vakarų civilizacija kreipėsi į krikščionių Dvasios Tėvą, Kristaus vietininką, ir pareikalavo iš jo paveldėjimo turtų - brangaus išminties ir tradicijų lobio, sunkiu darbu, kova ir malda sukrauto per šešiolika amžių. Per šešiolika šimtmečių krikščionybės Dvasios Tėvas saugojo šį didžiai brangų Kristaus palikimą, papildytą apaštalų mokslu, šventųjų Tėvų tradicijomis, scholastikų sinteze. Šį palikimą buvo sunku išsaugoti, reikėjo už jį ir kraują pralieti, ir mirti. Tai buvo turtas, brangesnis už auksą. Jame – dieviškosios tiesos: sakramentinis susivienijimas su Kristumi, Kristaus dieviškumas ir Jo reikalingumas, Dievo buvimas ir tikėjimo svarba.

Vakarų civilizacija, kaip jaunesnysis sūnus, būdama laisva, nes žmogiška, galėjo tėvo namus apleisti, jei panorės. Tą ir padarė. Pasiėmusi paveldėjimo turtus tikėjimo tiesų pavidalu iškeliavo į svetimą šalį, kur nebuvo Dvasios Tėvo, kuris tvarkytų ir duotų įsakymus.

Liko tik žmogaus užgaidos ir norai. Buvo kalbama tik apie žmogaus asmens laisvę, džiaugiamasi nusikračius „Romos pančių“, išsilaisvinus iš dogmų vergijos. Dėl klaidingos laisvės supratimoVakarų civilizacija pradėjo eikvoti tą brangų Kristaus paliktą turtą. Pastarųjų keturių šimtmečių istorija – tai tų turtų eikvojimo istorija. Ne visas iš karto, ne toj pačioj vietoj, ne su tais pačiais draugais tas turtas buvo išeikvotas.

XVI amžiuje Vakarų civilizacija prarado autoriteto reikalingumo supratimą, XVII – nustojo tikėti Šventojo Rašto, kaip Dievo žodžio, autentiškumu, XVIII – nustojo tikėti Kristaus dieviškumu, Dievo malonės reikalingumu ir visa antgamtine santvarka, XIX amžiuje prarado supratimą ir tikėjimą apie Dievo buvimą bei Valdovo ir gyvųjų bei mirusių Aukščiausiojo Teisėjo. Mūsų dienomis praūžė paskutinį skatiką: tikėjimą į paties tikėjimo reikalingumą ir mūsų prievoles Dievui. Ir taip Vakarų civilizacijos kapitalas išnyko.

* * *

Du faktoriai liudija apie dvasinį Vakarų civilizacijos nupuolimą. Tai masiškas atkritimas nuo Kristaus ir nuo Dievo.

XVI amžiuje, nors ir masiškai atpuolę nuo Romos, dar beveik visi tvirtai tikėjo Kristaus dievybę ir Šventojo Rašto įkvėpimą. Po šimtmečio (racionalistai) prasidėjo teigimas, kad antgamtinės srities nėra, tikėjimas į Kristaus dievybę – iliuzija, o Kristus yra istorinis. Kitame amžiuje Kristus jau padaromas paprastu žmogumi. Jo Pasiuntinybė, kaip Išganytojo pasiuntinybė, ignoruota, Jis pradedamas vadinti „dorovės reformatoriumi“, lyginamas su Buda, Konfucijumi, Platonu ir Mahometu. Dvasininkai pradėjo kalbėti apie Kristaus idėjos „pritaikymą“ mūsų laikams ir išsivadavimą iš savo plačių pažiūrų „apribojimo“. Kiti nuėjo dar toliau – reikalavo pakeisti dorovės dėsnius, kad galėtų juos pritaikyti komplikuotai ekonomikos padėčiai.

Kiek iš tų sektų, kurios prieš keturis šimtus metų apleido krikščionybės Tėvo Namus, šiandien tiki Kristaus dieviškumu, kad Kristus mirė ant kryžiaus, kad Jis yra pasaulio Išganytojas? Atsiskyrę dvasininkai dabar savo pamoksluose daugiausia kalba ekonominiais klausimais, o Kristų prisimena kaip žmogų, mokiusį humanistinės etikos. Kiek yra tikinčių Kristaus stebuklais, prisikėlimu iš numirusių, kiek yra tokių, kurie tiki Jo pareiškimu apie pragarą? Kiek tikinčių Jo mokslo apie atgailą, apsimarinimą reikalingumu? Prieš šimtus metų nė vienas tų, kurie apleido krikščionybės Tėvo Namus, nebūtų atsisakęs šių tiesų priimti.

Štai ką reiškia masinis atpuolimas nuo Kristaus. Ištikimieji Dvasios Tėvui ir tie, kurie buvo vadinami Šventojo Rašto priešai, liko vieninteliai Šventojo Rašto įkvėpimo ir autentiškumo gynėjai. Katalikai, kurie buvo kaltinami kad slepia Kristų dogmose, vieni liko Kristaus dievybės išpažinėjais.

Ištikimybę geriausiai įrodo laikas. Šiandien matome masinį atpuolimą nuo Dievo. Prieš tris šimtmečius, kurie apleido Tėvo Namus, dar tikėjo Dievo buvimu, bet baigiantis kitam amžiui jie baigė eikvoti tą brangų turtą – kad Dievas yra. XVIII amžiuje vadinamieji deistai paskelbė, kad Dievas sukūrė pasaulį ir paleido jį į erdvę. Nuo tos dienos pasaulis apsieina be Dievo. Vėlesniame šimtmetyje, net remdamiesi mokslu, žmonės ėmė neigti, kad pasaulis turėjęs Kūrėją, paneigė pragarą ir dangų. Jie Dievą aiškino kaip gamtą, su kosmine jėga stumiančia viską pirmyn ir aukštyn... Šių dienų žmogus kalba apie Dievą, bet Jis jau tapęs jo idealiu daiktų siekiu. O tikėjimą priima kaip „pasitarnavimą žmonijos gerovei“. Kaip pirkliai, kurie naudoja senas iškabas, kad priviliotų pirkėjus, taip jie kalba apie Dievą ir tikėjimą.

Bet kiek iš jų Dievą pripažįsta ir išpažįsta? Ar tiki Dievo Apvaizdą, kuri mus saugo? Ar daug šiandien yra bent tiek tikinčių, kiek deistai tikėjo, - kad Dievas yra danguje? Prieš šimtą metų dauguma tų, kurie apleido Tėvo Namus, tuo tikėjo. Senuosiuose Jungtinių Valstijų universitetų (Harvardo, Jeilio) raštuose yra žinių, kad prieš šimtą metų beveik visi tų universitetų profesoriai ne tik tikėjo Dievą, bet Jį tikrai garbino ir mylėjo. Šiandien apie daugelį tų (ir kitų) universitetų profesorių ir dėstytojų to pasakyti negalima. Ar daugelis jų tiki, kad turi nemirtingą sielą, kurią privalo išganyti?

Štai ir antrasis faktas, kad katalikai, kurie buvo vadinami didžiausiais laisvo protavimo priešais, varžytojais, kurie buvo kaltinami, kad savo autoritetu slopina protavimą, šiandien stovi vienui vieni. Jie tiki ir sako, kad žmogaus protas be jokios pagalbos gali Dievą, Jo Išmintį ir Galybę pažinti. Tai dar kartą parodo, kad laikas yra geriausias ištikimybės liudytojais.

Pastarųjų amžių istorija – dvasinio puvimo ir dieviškų turtų eikvojimo istorija. Kristus Dievas nužemintas iki paprasto žmogaus. Žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, nužemintas iki gyvulio, o gyvulys nužemintas iki paprasto atomo. Ir tai vadinama „pažanga“! Nenuostabu, kad mąstantys žmonės ėmė rašyti apie Vakarų civilizacijos smukimą. Juos sužlugdė ne mašinos ir finansai, ne ginkluotė, ne auksas ir ne geležiniai determinizmo įstatymai. Juos sužlugdė masinis atkritimas nuo Kristaus ir nuo Dievo.

Antroji sūnaus palaidūno istorijos scena – nusivylimas. Kol turto užteko, atrodė, kad šis pasaulis yra vieta, gera ir verta gyventi. Bet uždanga nusileido. Anksčiau jam tarnavęs, pasaulis pakeitė vaidmenį. Ir vargšas jaunuolis tapo pasaulio vergu. Čia susiduriame su baisia žmogaus nupuolimo tiesa ir paslaptimi.

Žmogus, kuris pradeda pasaulį naudoti kaip tarnaitę savo užgaidoms tenkinti, galutinai pats tampa pasaulio tarnu ir nuodėmės vergu. Yra tarnų, kuriuos visada reikia prideramai laikyti - priešingu atveju jie gali užvaldyti savo ponus. Šis pasaulis yra toks tarnas. Jei mes netampam pasaulio valdovais, tai pasaulis tampa mūsų valdytoju. Galutinai sūnus palaidūnas tampa labai žemos vertės žmogumi akyse to paties pasaulio, kuriam tarnaudamas viską prarado. Kada žmogus savo norus patenkina, tada jam nelieka nieko, ko jis norėtų, ir persisotinimas tampa jo persekiotoju. Nuodėmė labai turtinga pažadais, bet teduoda mirtį, kuri visuomet seka nuodėmės žingsnius. Koks nusivylimas jaunikaičiui, iš turtingų tėvo namų išėjusiam su savo dalia ir suradusiam svetimoje šalyje priespaudą, badą.

Evangelijoje rašoma: „Kilo anoje šalyje didelis badas, ir jis pradėjo stokoti”. Visuomet svetimoje šalyje badas yra tam, kuris apleidžia tėvo namus, tai yra atsitolina nuo Dievo. Kol žmogaus dvasia ir siela nėra kūno geiduliais nuslopintos, jame gyvena nuolatinis aukštesnių dalykų troškimas, bet kuomet dvasią nugali kūniškumas, tuomet jo sieloje kyla alkis. Jis trokšta net tos netikros duonos, kuri visai nėra duona, ir vogto vandens, kuris troškulį vien tik didina.

Šiandien jo išbadėjimas yra toks didelis, kad jis jau daugiau dorybių duonos nebepageidauja, bet pasitenkina save jovalu maitindamas. Tai yra keistas jausmas, kurį žmogus savyje pajunta po kiekvienos šio pasaulio puotos, kurioje jis dalyvauja. Labai aiškiai mūsų Išganytojas Jėzus Kristus pavaizdavo gyvenimą kiekvienos klystančios tautos ir kiekvieno nusidėjėlio žmogaus. „Taigi jis nuėjo ir pristojo prie vieno tos šalies gyventojo. Ir tas nusiuntė jį į savo ūkį kiaulių ganyti. Jis geidė savo pilvą pripildyti kiaulių jovalu, bet niekas jam to nedavė”. „Jis geidė savo pilvą pripildyti“. Čia nekalbama apie alkio malšinimą, bet vien tik apie žemesniuosius geidulius. Vien tik Dievas gali tikrąjį žmogaus alkį numalšinti, nes tik Jis gali žmogaus širdį pasotinti.

Likimas sūnaus palaidūno – tai likimas šių dienų pasaulio. Tapdamas mėgstamu ir parduodamas savo dvasinius lobius už valdžios garbę, auksą ir sidabrą jis išeikvojo paveldėtus turtus. Ir kilo baisus kasdienės duonos badas dvasios gyvybei palaikyti. Kilo badas tarp tų, kurie išeikvojo tikėjimo į Šventąjį Raštą turtą. Kilo badas ne vien dieviško gailestingumo, bet ir paprasto žmogiškumo tarp pametusių tikėjimą į Kristaus dievybę, tikėjimą į Švenčiausiąją Trejybę. Kilo badas tikrojo Gyvenimo, tikrosios Tiesos. Meilės badą kenčia tie, kuriuos degina pavydo, neapykantos ir karo ugnis; antgamtinės duonos badą kenčia humanistai.

Milžiniškas dvasinės tėvonijos išeikvojimas paliko civilizaciją su tokiu tuštumo jausmu, kokį žmogus patiria sirgdamas karštlige ar nepasisekus meilėje, kai tikėjimas pakeičiamas iliuzija, o Dievas – tikėjimu į pažangą. Kas atsitiko su Vakarų civilizacijos religija? Atsakymą duoda Išganytojo žodžiai: „Taigi jis nuėjo ir pristojo prie vieno anos šalies gyventojo“. Taigi Vakarų civilizacijos religija dvasinio bado metu prisirišo prie laikinų žemės dalykų, svetimų Dievo tarnybai, susirišo su tais dalykais ir interesais, kurie svetimi religijai, Dievo Karalystei ir pačiam Kristui. Norėdama palaikyti savyje gyvybę, modernioji religija įsikibusi laikosi svetimos šalies pilietybės.

Laikui bėgant Katalikų Bažnyčia vis mažiau galėjo tikėtis, kad krikščioniškos atskalos sugrįš ar pradės ginti pagrindines dorovės tiesas - Dešimt Dievo įsakymų, moterystės šventumą, kt. Šiandien ji likusi viena. Atskalūnų dvasininkai toliau žaidžia žmonių jausmais.

Iškilęs klausimas, ar krikščionybė atgyveno savo laikus, atsakymą randa pačioje krikščionybės žodžio reikšmėje.

Tiems, kurie krikščionybę priima kaip etinę brolybę, pasiimdami iš jos tai, kas patogu ir malonu, tačiau iš pagrindinių Bažnyčios tiesų atmeta tai, kas jiems neparanku (pvz., amžina bausmė už neatgailautą nuodėmę), atsakymas yra „Taip“. Taip, ši krikščionybė, kaip ir humanizmas, jau atgyveno savo laikus. Pirma, Vakarų protestantizmas per daug susiliejo su socialine santvarka, kuri vis keičiasi. Tikėjimas, pataikaujantis laiko dvasiai, yra vergiškas. Antra, ji nusisuko nuo individo ir atsigręžė į kolektyvą. Krikščionybė prasidėjo ir vystėsi bendruomenėje, kurioje kiekvieno išganymas sprendžiamas individualiai. Dabar Vakarų civilizacija kovoja už sudėtinį asmenį bendrai, o ne kiekvieną jame. Eidama į kompromisus su pasauliu ji išsižadėjo dieviškų tiesų, aukščiau keldama nacionalizmo kultūrą. Taigi Vokietijos protestantizmas netinka Prancūzijos protestantizmui, o Amerikos protestantizmas netinka Italijos protestantizmui ir atvirkščiai. Bet Kristaus kryžius – tai ne Anglijos, Vokietijos, Italijos ar Amerikos kryžius. Jis yra kiekvieno žmogaus, kiekvienos rasės ir tautos. Kryžiaus atidengta tiesa nėra atskiros kultūros ar tautos išdava. Ji nepriklausoma.Viskas, ką gali tauta, rasė, kultūra, – atmesti ar priimti tą kryžiaus tiesą. Tačiau sektos per toli nuėjo nuo dieviškųjų tiesų ir jų šaltinių. Tai jau galutinis teigiamas atsakymas kalbant apie religijas, glaudžiai susijusias su Vakarų kultūra.

Tačiau jei kalbėsime apie istorinę krikščionybę, valdomą vienos galvos, siekiant patį Kristų, jo mistinį kūną – Katalikų Bažnyčią - ši krikščionybė neatgyveno, nors pasaulis per 500 metų ignoravo ir galiausiai paliko Katalikų Bažnyčią beteisę, kaip ir Kristų, ištremtą. Bet šiandien ji jau grįžta. Civilizacija priėjo prie visiško smukimo ir pradėjo suprasti, kad vienintelę gyvąją duoną dalija Bažnyčia. Kai visi supras, visi atsigręš į Bažnyčią, pasaulio pabaiga bus tokia, kokia buvo krikščionybės pradžia.

Politika, reforma, socialinė rūpyba – religijai tai ne pirmutiniai dalykai, ne jiems religija turi likti ištikimiausia, kaip ir sūnus palaidūnas ne svetimai šaliai ištikimas. Taigi religija yra svetimoje šalyje, kai ji daugiau domisi higiena, ekonomika, politika, kriminalistika, negu dorove, malda, nuodėmių atleidimu, Dievo klausimu.

Vakarų civilizacija dar turi viltį apie Tėvo namus, ji neprarasta. Daugelis per sunkius išmėginimus vėl grįžta prie Dievo. Grįžta dieviškos prievartos keliu, kartodami Kristaus mokinio žodžius:„Viešpatie, pas ką gi eisime?“. Grįžimas gali būti ilgas.

Sūnaus palaidūno ir gerojo tėvo vaizdas prieš mūsų akis. Gerasis tėvas pražiūrėjo akis belaukdamas sūnaus. Taip ir su krikščionybės Dvasios Tėvu, nukreipusiu žvilgsnį į Vakarų civilizaciją.

Ar tikrai Vakarų civilizacija sugrįš prie Dievo, ar ji gali turėti kitą pasirinkimą - sužinosite kitame vyskupo Folton J. Sheen knygos skyriuje, kuris jau vadinsis „Pamąstymai Gavėniai“.

Parengė Julė Kilčiauskienė

© 2003 "XXI amžius"