Kad Lietuvos ir Europos neištiktų
Kalėdų eglutės likimas
Kęstutis TRIMAKAS
Kad daugelio Europos sostinių centrinėse aikštėse
jau visą mėnesį pastatytos žalios eglės, tai dar nereiškia, kad
jau Kalėdos. Kad Lietuvos teritorijoje yra Europos geografinio vidurio
taškas, tai nebūtinai Lietuva yra Europos centras. Kad Europos valstybės
stumdydamosi stoja į Europos Sąjungą, tai dar toli gražu jos nesivienija.
Ko dar trūksta? Ko dar nėra?
* * *
Kiekvienas metas yra ypatingas. Kiekvienas laikotarpis
turi savo atspalvį. Taip pat kiekvienos Kalėdos, kaip Dievo Sūnaus
atėjimas į žmoniją, atsiliepia į to laikotarpio žmonių problemas,
lūkesčius ir trūkumus.
Laikui nebeatšaukiamai persiritus į tretįjį tūkstantmetį
po Kristaus gimimo, vis labiau yra pastebimos jungimosi pastangos.
Ne vien tik žaibiškai sužinai svarbias žinias iš įvairių pasaulio
kraštų, bet tie pakraščiai kažkaip vienas kitą veikia, stengiasi
jungtis ir kartu bijo priklausomybės nuo kitų. Vis labiau kalbama
apie globalizaciją pasaulyje, o žemynuose pučia jungimosi vėjai
Europoje labiau negu kur kitur
Bendros ekonominės rinkos, bendros
apsaugos zonos. Didžiosios valstybės tikisi išplėsti savo įtakos
sferas. Mažosios bijosi būti kontroliuojamos ir išnaudojamos.
Europai trūksta sielos
Ko trūksta? Europai trūksta sielos. Jokios aikštėse
pastatytos eglutės nesukurs Kalėdų, o tik tuščią šventės miražą,
o kai kuriems depresiją, t.y. tiems, kurių žemiški norai nebus
pakankamai pasotinti. Jokios apsaugos zonos neapsaugos nuo nepasotinamo
geismo ar depresijos ir jokios ekonominės rinkos nepatenkins visų
nepažabotų norų. Bendri interesai gali sujungti Europos tautas,
bet negali jų suvienyti, kaip vienija sielas dvasios galia.
Bet kaipgi Europa, tas žemynas, kuriame nuo pat
Kristaus eros pradžios įsigalėjo krikščionybė ir kuriame buvo vaisingai
suklestėjusi kultūra, dariusi įtaką ir kitų žemynų žmonėms, prarado
savo sielą? Ogi ją prarado todėl, kad išsižadėjo krikščionybės,
kuri svarbiausioje jos istorijos kryžkelėje pagonišką Romos imperiją
ir ją užplūdusias laukines gentis apkrikštijo, sutaikė ir iš jų
sukūrė ją pačią sielą vertinančią naują Europą. Tačiau, slenkant
amžiams, Europos tautos nusisuko nuo savo dvasinių šaknų, iš kurių
sėmėsi motyvų kurti ir gyventi. Nusisuko tiek, kad dabar net Europos
Sąjungos konstitucijoje nebenori įrašyti krikščionybės vertybių
nei pripažinti jų teigiamos įtakos jos suklestėjimui.
Krikščionybės išsižadėjimo ir materializmo kelias
Europai buvo ilgas, sekinantis. Tai kelias, kuriame Europa prarado
savo sielą. Valstybėms joje dar įmanoma susijungti ekonomiškai,
politiškai. Tačiau ji neturi jokios dvasios tautas vienyti, nebent
nuoširdžiai atsisuks į Kristų, krikščionybės versmę ir idealą. Lietuvių
tautai yra bergždžia būti geografiniame Europos viduryje, nebent
ji pati nuoširdžiai atsigręš į Kristų ir su kitų tautų krikščioniškomis
grupėmis budins Europą vėl priimti krikščionybę.
Lietuvą valdo pinigas
Kokia šiandieninė Lietuva? Atkūrusi nepriklausomybę
Lietuva būtų atsigavusi, jei tauta ir pretenduojantys jai vadovauti
būtų tikrai norėję jai gerovės. Bet nenorėjo ir bendros gerovės
nesiekė. Dėl to šiandien Lietuva atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje.
Politikoje laimi pinigas, kuriuo nuperkamos žinios, laikraščiai,
laimimi rinkimai, įsigalima valdžios struktūrose. Kaip valdžios
žmonių sąžinę, taip ir teisėjų sąžinę nuperka pinigas. Daugelio
žmonių pagrindinis (deja, dažnai ir vienintelis) rūpestis tėra buitinis
pinigai. Pinigų karštlige užsikrėtę ir vaikai: jų idealas -
mafijozis, nes jis turi daug pinigo. Daug jaunuolių tenori pasismaginti.
Vis dėlto Lietuvoje yra išlikusių antgamtinės galios
ženklų: pavyzdžiui, Šiluvoje apsireiškusios Švč. Marijos įtaka,
Adelės Dirsytės ir kitų, Sibire nukankintų, aukos, taip pat šiais
metais mūsų tautiečių ryžtą už krikščionišką Europą įrodė ir kryžiaus
nešėjai iš Vilniaus į Vatikaną. Yra ir už Kristaus įtaką Lietuvoje
kovojanti Bažnyčia, nors visokiais būdais siekiama užkirsti kelią
jos teigiamai įtakai. Deja, Lietuvoje nedaugelis gyvai jaučia turįs
sielą, nedaug kas vadovaujasi sąžine ir nedaug kas, kaip tikras
krikščionis, priima per Kalėdas vėl gimstantį Kristų.
Lietuvai ir Europai reikia Kristaus
O Kalėdos yra gimtadienis. Nėra Kalėdų be Gimusiojo.
Ir nėra Kalėdų šventės be tų, kurie Gimusįjį pasitinka ir priima.
Spingsinčios eglutės aikštėse čia nieko nereiškia, jei gatvėmis
pro jas praeina tik tie, kurių rankos pilnos pirkinių, bet širdys
tuščios, ir jei nėra tų, kurie nuoširdžiai laukę pasitinka Gimusįjį.
Tik Jis pripildo laukiančiųjų širdis tikru džiaugsmu: juk jiems
Jo taip labai reikia, kad įprasmintų jų gyvenimą, kad pažadinęs
keltų jų sielas aukštyn prie Tėvo, kad Jame jie pasijustų vieno
Tėvo vaikai, broliai ir seserys. Tik nuo jo Dvasia gaivina jų sielas
ir juos vienija į bendruomenę ir vieną šeimą.
Europai kito kelio nėra. Ir Lietuvai kito kelio
nėra. Ir mums, ačiū Dievui, nėra kito kelio, kaip tik artintis prie
Gimusiojo, prie Emanuelio, prie Dievo Sūnaus, tapusio žmogumi, liekančio
su mumis, duodančio mums galią tyrinti sąžinę, atgaivinti sielą,
tapti Tėvo vaikais. Jo paties broliais ir seserimis. Tik tada per
Jį ir su Juo ir Lietuva, ir Europa, ir visa žmonija taps (o taip
ir turi būti) Dievo karalystė.
Kitaip tiek Lietuvą, tiek Europą gali ištikti kadaise
Kalėdų namus ir aikštes puošusių, bet po švenčių džiūstančių eglučių
likimas
© 2003 "XXI amžius"
|