Atnaujintas 2003 m. gruodžio 24 d.
Nr.98
(1202)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kas nemyli, tas nepažino Dievo

Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė (1 Jn 4,8).

Jūs gerai darote laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė (2 Pt 1,19).

Prieš du tūkstančius metų baigėsi didysis žmonijos laukimas. Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, atėjo į žemę, į žmonijos istoriją. Ir Betliejaus žvaigždė nušvietė ano meto istorijos tamsią naktį. „Kaip nėra tautos be Dievo, be laimės troškimo, taip nėra tautos be išganymo ilgesio” (T.Tomas Žiūraitis, OP). Kinų religiniai padavimai liudija laukimą Dievo Tarpininko - Išganytojo, kuris savo kančia atlygins Dievui už žmonių nusikaltimus. Senovės graikai ilgėjosi ateinančio gelbėtojo iš dangaus. Konfucijus, gyvenęs šeši šimtai metų prieš Kristų, išpažįsta: „Aš, Konfucijus, girdėjau, kad Vakarų krašte kils šventas vyras, kuris visą vandenyną pripildys gerais, nuopelningais darbais. Jis bus atsiųstas iš dangaus ir turės visokią galybę žemėje“. Sokratas sakė: „Nieko nereikalauk, Alkibiade, iš dievų, kol dangaus pasiuntinys ateis mus pamokyti, kaip turime elgtis su dievais ir žmonėmis. Pasitikėkime Dievo visagalybe, nes toji diena nėra tolima “. Ciceronas klausia: „Kas jis yra ir kada ateis?“. Istorikai Tacitas ir Svetonijus aiškina, kad Rytų padavimai nurodo žydų tautą, iš kurios kilsiąs pasaulio išganytojas. Platonas pastebi: „Jei neateis iš dangaus žodis, tai nieko tikro apie dievus nežinosime. Tegul nesivėlina tas pasiuntinys, esu pasirengęs daryti visa, ko jis mane mokys“. Aristotelis pateikia klasikinius Dievo buvimo įrodymus, sukuria gilią filosofiją, radusią dėkingiausią atgarsį didžiojo Bažnyčios daktaro šv. Tomo Akviniečio mokyme.

Žydų pranašas Izaijas meldė: „Rasokite, dangūs, iš aukštybių ir, debesys, išlykite teisumą. Žemė teprasiveria, tedygsta išganymas“ (Iz 45,8).

Bet, bėgant amžiams, pasaulyje kilo klaidingi mokslai, karai ir revoliucijos. Ir žmonės, ir tautos pametė iš savo akių ir širdžių Betliejaus žvaigždę. Jau XVI amžiuje laisvamaniai skelbė: „Tolyn nuo Bažnyčios“, XVIII – „tolyn nuo Kristaus“, XIX – „tolyn nuo Dievo“. Ir, galop, XX amžiuje prasidėjo kruvina kova prieš visa tai, kas dieviška ir net patį Dievą. O rezultatai baisūs: sovietų istorikai tvirtina, kad vien lageriuose buvo nužudyta 45 milijonai, Solženicynas šį skaičių padidina iki 60 milijonų, o dabar jau žinoma, kad visame pasaulyje nuo komunizmo žuvo 130 milijonų žmonių. Kur dar kitos pasaulio katastrofos? Ir dabartinė Lietuvos tragedija: Prezidento ir žmonių nusikaltimai – anų gėdingų šūkių pasekmė.

Atėjo metas ir žmonijai, ir Lietuvai visa širdimi grįžti į Betliejų. Kito kelio į išsigelbėjimą nėra. Pakelkime akis ir širdį į Dangų.

Sveikinu šv. Kalėdų proga visus geros valios žmones. Ir linkiu Kūčių vakarą ramybės sielai, šv. Kalėdų rytą - džiaugsmo širdžiai, Naujųjų metų išvakarėse - geros sveikatos ir laimės, kurios visi taip trokštame; ir per visą gyvenimą- vilties ir meilės. O mūsų krikščioniškosios vilties pagrindas - Šventojo Rašto teiginys: Dievas mus myli.

O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per Jį (1Jn 4,9).

Į Dievo meilę atsakykime viso savo gyvenimo meile.

Mons. Alfonsas Svarinskas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija