Neužkaskime Kalėdų vilties!
Petras KATINAS
Nė vieneriais metais, išskyrus 1990 metų pabaigą,
Lietuvos žmonės nebuvo tokie neramūs ir įsitempę kaip prieš šių
metų šv. Kalėdas. Įtampos visuomenėje kurstymas pasiekė neregėtą
mastą. Dėl R.Pakso paaugliško užsispyrimo, kai jau visiems aišku,
kad jam valstybės reikalai visiškai nerūpi, kyla pavojus, jog visos
antivakarietiškos jėgos stojo į žūtbūtinę kovą, prisidengdamos R.Pakso
vėliava. Taip gruodžio 20 dieną švenčių nuotaiką žmonėms gerokai
apkartino iš visos Lietuvos suvežtų prorusiškų jėgų sambūris prie
Vilniaus kultūros ir sporto rūmų (vėliau persikėlęs prie profsąjungų
rūmų), pavadintas Pilietinio judėjimo už Prezidentą, už teisingą
Lietuvą steigiamuoju suvažiavimu. Tai niekas daugiau, kaip kapėesesininkų,
jedinstveninkų, kitų bolševikinių liumpenų, taip pat ir kai kurių
suklaidintų žmonių sambūris. Tos Lietuvos, kuri pro storus mūsų
istorinių tradicijų, kultūrinių sluoksnių klodus, užklojusius protėvių
pėdas, beldžiasi į mūsų širdis, jie negirdi. Ir negirdės niekada.
Tai, aišku, nieko naujo viskas tiksliai nukopijuota
nuo Maskvos. O tas triukšmingas susibėgimas Vilniuje tiktai Rusijos
prezidento V.Putino partijos Jedinaja Rosija kūrimo pakartojimas.
Dabartiniai liberalai demokratai, jau beveik visiškai pasisavinę
iš Rusijos žirinovskininkų ne tik partijos pavadinimą, bet ir veiklos
būdus, pasitelkę nežabotą demagogiją, atitinka visus rusiškus kriterijus
ir netgi pralenkia juos.
Kita prorusiška partija tai K.Prunskienės Naujoji
demokratija, kurią galima priskirti kitam Rusijos naujadarui
imperininko ir nacionalisto D.Rogozino partijai Rodina. Tiesa,
K.Prunskienės jokiu būdu negalima apkaltinti nacionalistinėmis pažiūromis.
Ji tiktai padeda Maskvai maksimaliai kelti ir didinti prorusiškas
nuotaikas. O tokiems marginalams kaip V.Šustauskas, J.Veselka, P.Gražulis
skirtas triukšmo kėlėjų vaidmuo. Na, kaip ir Rusijos nacionalbolševikui
rašytojui E.Limonovui. Tuo labiau kad šie lietuviški marginalai
turi ir savo rašytoją V.Petkevičių. Gaila, kad politinių išbandymų
neišlaiko ir A.Terleckas.
Bet tiek jau to. Kalėdos yra Kalėdos, nors minėtiems
veikėjams jos mažiausiai rūpi. Netgi kažkodėl dvasiniu Lietuvos
autoritetu vadinamas tėvas Stanislovas prieš šv. Kalėdas interviu
vienam įvairias manipuliacijas mėgstančiam dienraščiui dar labiau
papylė alyvos į ugnį, supriešinant Lietuvos visuomenę. Ir kaip žmones
apims šventinė nuotaika, jeigu, nepaisant didžiosios metų šventės,
nebenori įsijungti televizoriaus ar radijo. Išgirsti, kaip Prezidentas
žada pasodinti į kalėjimą savo priešus, pirmiausia, aišku, V.Landsbergį.
Kaip rusiškame Visagine, plojant ir šaukiant gerbėjams, šalies vadovas
didžiojo brolio kalba kreipėsi į juos, tiesiog ragindamas maištauti:
Kas gi jus apgins, jeigu ne aš? Ir tie šaukiasi gelbėtojo: Spasaj,
dorogoj ty naš!
Štai kokia bėda užgriuvo Lietuvą prieš šv.Kalėdas
ir Naujuosius metus, kada turėtume pasiekti išsvajotą tikslą pirmą
kartą istorijoje pasijusti saugūs. Ir viso to gali nebūti, nes politinio
skandalo pabaigos kaip nematyti, taip nematyti. O už šio skandalo
šmėsčioja Rusijos specialiųjų tarnybų šešėlis. Ir ne tik šmėsčioja,
bet ir elgiasi kaip namie. Ryškiausias pavyzdys to paties dosniausio
labdario J.Borisovo pasikviestų AlMax specialistų, dirigavusių
Prezidentūros ir Prezidento veiklai, netrukdoma veikla Lietuvoje,
atvykus čia su turistine viza. Juk VSD pažymoje aiškiai buvo sakoma,
kad AlMax siekė daryti įtaką ir valdyti Lietuvoje politinius
procesus, formuodama Prezidentūros struktūrą ir kadrus. Dabar gi
šie konsultantai, atlikę savo darbą, ramiausiai išvyko iš Lietuvos,
niekam nė piršto nepajudinant. Geras turizmas!
Kviečiama susitaikyti, liautis kasti duobę patiems
sau. Kas gi su tuo nesutiks? Tik visa bėda, kad taikytis nenori
viena pusė. Kaip elgtis tokiu atveju kitai? Teko girdėti, jog būtų
geriausia visiems prieiti išpažinties, gulti kryžiumi ir tiems,
ir aniems. Bet vargu ar tai padėtų. Gulti visiems kryžiumi ar ne
visiems? Juk, kaip dar pirmaisiais nepriklausomybės metais rašytojas
Antanas Čalnaris pastebėjo, ir išpažinčių būna šventvagiškų. Ne
visada nusidėjėlis klaupiasi prie klausyklos graužiamas sąžinės.
Vienas būna atvarytas tėvo, motinos ar senelės, kitas viešai senus
papročius pagerbdamas, trečias ketina geru kataliku pasirodyti,
ketvirtas dėl kompanijos
Tad kas ir kaip juos išrūšiuos? Be to,
jeigu nuodėmės kai kurių ir taip matomos pakankamai aiškiai. Juk
kas kurstydamas žmones šventvagiškai mosuoja Šventuoju Raštu, netgi
sudarinėja patikimų kunigų sąrašus? Kokios atgailos ar susitaikymo
galima siekti su asmeniu, kuris, spjaudydamasis į barzdą, komunistinių
brostvininkų stiliumi ragina kovoti prieš visus, skriaudžiančius
vilties Prezidentą? O svarbiausia, kad tas ginamasis, nuolat panašių
apsuptas, ir pats tokiu tapo.
Apskritai prieš didžiąsias šventes vyksta keisti
dalykai. Vienas tokių labdaros dalijimas. Ne tiek dalijimas, kiek
reklamavimasis. Antai socialdemokratai, pareiškę, kad dabar jiems
svarbiausias dalykas yra laimėti būsimuosius Seimo rinkimus, visoje
Lietuvoje, žmonių susibūrimo vietose, ėmė dalyti saldainiukus, arbatą
ir, aišku, puošnius lankstinukus su Kalėdų senelio, t.y. savo
vado, portretu. Ir tie nuolatos iš Lietuvos visuomeninio radijo
išsakomi sveikinimai su šventėmis
Tiesiog stebuklas! Taigi ir didžiausia
metų šventė paverčiama rinkimų propaganda. O iki rinkimų, įvyksiančių
tik kitų metų rudenį, dar gali visko atsitikti.
Tai ką gi daryti? Atrodo, dar niekas (bent jau
neteko girdėti ir skaityti) taip vaizdžiai ir įtikinamai to nepasakė,
kaip garsus mūsų dailininkas, niekada neišdavęs savo idealų, nepardavinėjęs
talento, Algimantas Švėgžda. Būtina prisiminti prieš beveik keturiolika
metų parašytus jo žodžius:
O ar jūs turite savo namo projektą?
Ar jau susukote savo laimės lizdą?
Norite, kad jį pati laimė susuktų?
Ar ne per daug norite?
Bitininkas kelia tuščią aviliuką į medį, spiečiaus
sau linkėdamas, gandrui ratą ant sausuolio šakų tvirtina
O laimės ką?
O kas susuks laimės lizdą Lietuvai?
Parlamentas? Amerikonai? O gal Dievas?
O gal nevykite į medį nei Dievo, nei amerikonų.
Kiekvienas pasilypėkite ant savo išminties kalvelės
ir padėkite po lizdelį Lietuvos laimei.
Nėra bendros laimės. Nei valstybinės, nei idėjinės,
nei tautinės. Niekas nežino, kas mūsų laukia po dvidešimt, trisdešimt,
penkiasdešimt metų. Kas bus brangu mūsų vaikams? Gal tyro vandens
gurkšnis?
Kiek metų mes, tarybinės laimės vaikai, kūrėme
šviesią ateitį. Kam kūrėme? Nei patys gyvenome, nei kitiems gyvenimą
atnešėme. Didžiausiais nusikaltimais nusėtas tas laikas, bet vieno,
paties baisingiausio, dar niekas nemini. O tai yra štai kas.
Jei žmogus negyvena šia diena, jei neranda vertės
kiekviename savo žingsnyje, jei jis nieko gero ir gražaus nemato
dabar, DABAR, o viską, visas savo mintis kreipia tik į ateitį, tik
į rytdieną, kurios jis nežino, negali žinoti, kurios nėra, - tai
toks žmogus išvis negyvena.
Liepdami mums statyti ateitį, džiaugtis rytojumi,
mus vertė numirti šiandien, nužudyti patiems save.
Kas yra Lietuva? Gedimino sapnas? Žalgirio mūšis?
Žirgų prunkštimas prie Juodosios jūros? Ne, tai ne Lietuva, tai
mūsų sapnas apie Lietuvą.
O Lietuva yra tai, ką turime mes dabar. Ir jei
mes nemokėsime jos tokios mylėti, jei ji mums dar nepakankamai sava,
ne mūsų, tai kurgi mes gyvename? Tai ką gi mes mylime? Gal tą būsimą,
miražinę, kuri niekada tokia nebus, kokią matome savo iliuzijose,
o bus tokia, kokią ją matys gyvenantys po mūsų, kokią ją matysime,
kai rytoj, poryt, užporyt gyvensime.
Tai kaip čia su tuo laimės lizdu? Kam gi tada jį
sukti? Ogi labai paprastai. MOKYKIMĖS BŪTI LAIMINGI LAIMEI LIZDĄ
SUKDAMI. Jeigu suksime su pykčiu, su išskaičiavimu,su pavydu, mes
niekada nebūsime laimingi ir niekad nebus laimingos Lietuvos.
Žemę ariant matyti, gėrėtis jos juoda, puria gyvybės
jėga, prieš melžiant karvę paglostyti jai kaklą, daugkartinius švirkštus
plauti kaip savo sąžinę paskutinę gyvenimo dieną, jei nėra dažų
ir rašalo, pieštuku paišyti ir rašyti ant zuperinio popieriaus,
už viską labiau mylint tiesą ir tiktai tiesą, kalbant su draugu
ir priešu jį įdėmiai išklausyti, gatvėje ar parlamente, ir susikaupti,
atsakyti taip aiškiai ir taip trumpai, kaip tik galima, kiekvieną
dieną ugdyti drąsą pasakyti: aš dar nežinau, aš dar neišmokau.
Jeigu mes neišmoksime, jeigu mes nesuimsime savęs
į rankas, jei nesukąsime dantų ir nepradėsime dirbti, kad ir koks
tai sunkus darbas būtų, tai mes niekuomet ir nepajusime, kad esame
žmonės, kuriems duota sąmonė, protas ir valia save valdyti ir nuveikus
darbą pajusti savo vertę, pajusti džiaugsmą.
Tik taip, vis save įveikdami, pakilsime laiptuku
arčiau šviesos, gėrio, tiesos, laimės ir laisvės.
Tik taip: po vieną, visi po vieną ir visi kartu,
laimės lizdais karūnuoti.
Todėl pabandykime tatai suprasti ir priimti kaip
jau prarastą galimybę, kaip išbandymą ir garantiją ateinantiems
laikams. Juk ten, kur yra pilnatvė, neįmanoma jokia erozija. Aišku,
tai nelengva. Nes išgyvenome siaubingą žmogaus pažeminimą, tikrą
pragarą ir neviltį, bet kito kelio nėra: prisijungti prie to, kas
amžina, su kuo mes viliamės susieti savo ateitį tikėjimu, kultūra,
supratimu ir pasididžiavimu, kad esame lietuviai. Ir šie visi dalykai
neprieštarauja vienas kitam.
© 2003 "XXI amžius"
|