Atnaujintas 2003 m. gruodžio 24 d.
Nr.98
(1202)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Matykime gėrį, grožį ir visa tai perduokime kitiems

Perskaičiusi „XXI amžiuje“ (Nr. 92) Vytauto Kairio straipsnį apie 2003 metų „Poezijos pavasarį“, nutariau ir aš išsakyti savo nuomonę.

Lietuviška patarlė sako: „Žuvis genda nuo galvos“. 2001 m. gegužės 23 d. Vilniuje, Rašytojų sąjungos salėje, teko stebėti renginį „Skaitys dieną ir naktį“. Nuvylė šis renginys, kuriame visi jautėsi per daug laisvai. Kas norėjo, valgė, kas gėrė kavą, treti – „vaisiuką“. Vienas dalyvavusiųjų, deklamavęs savo rašinį anglų kalba (kurios nesupratau), atrodė kaip tikras „vakarietis“: apie 30 metų amžiaus, prie vienos ausies „puikavosi“ iš ilgokų garbanų supilta kasytė, kitoje ausyje – auskaras. Eidamas „į sceną“ skaityti savo rašinio, atsinešė ir nebaigtą išgerti taurę su „vaisiuku“, kurią pasidėjęs ant pianino, skaitė. Baigęs skaityti savo kūrinį, ten pat, „scenoje“, baigė gerti likusį „vaisiuką“ ir labai iškilmingai grįžo į salę.

Renginio stebėtojai – komisija, kurioje buvo Rašytojų sąjungos pirmininkas Valentinas Sventickas ir jam talkinęs muzikologas Viktoras Gerulaitis. Vertintojai sėdėjo salės priekyje, „scenoje“, ir iki renginio pabaigos gėrė alų. Stebėjau renginį iki 2 val. nakties, kol buvo pagerbti laureatai. O buvo premijuoti tie poetai, kurių rašiniai – bjaurasties viršūnė.

Mintyse kilo daug klausimų. Ko siekia „gerbiamoji“ renginio „komisija“? Kur vedami mūsų, laisvos Lietuvos, vaikai? Ar save laikantys „globalistais-modernistais“ – atrodo, ir pakankamai išsimokslinę – jau nebeskiria, kur grožis, kultūra, kur – bjaurastis? Nežinau. Viskas veda į antikultūrą! Ir taip visur – radijuje, televizijoje. Matyt, norima, kad Lietuva, nuo seno buvusi didvyrių tauta, būtų vedama į absurdišką blogio liūną, niekada neprisikeltų iš sovietinio paveldo, alkoholizmo bei kitų negandų.

Dabartinių tautos vedlių dauguma nenori, kad Lietuva, eidama į Europos Sąjungą, būtų garbinga, graži savo tautos šviesuoliais. Jie nenori gerumo, tiesos, tyros meilės.

Nenuostabu, kad tokie vedliai, vadovaudami „paradui“, ir į Frankfurto mugę nuvežė M.Ivaškevičiaus romaną „Žali“ bei kitų „poezijos pavasario“ „įžymybių“ almanacho tekstus.

Sako, kultūrai kelti trūksta lėšų, tai gal reikėtų rimtai peržiūrėti, kam tie pinigai skiriami, kur, kaip panaudojami? Ar tie vadovaujantys nėra susitepę taip madinga, tokia dažna pas mus korupcija? Ar vedliai sąmoningai negriauna gležnos, laisvos Lietuvos pamatų? O gal kuo skubiau reikia atsikratyti visur tokiais vedančiaisiais?

Galėtų šie poezijos renginiai būti pavadinti ne tik pavasariu, bet ir rudeniu, nes ir rudenys būna gražūs, savo spalvomis žavūs.

Svarbiausia, kad mes matytume, girdėtume tik tiesą, gerumą, tyrą meilę, grožį ir atiduotume tai kitiems.

Baigdama savo rūstoką rašinį, noriu palinkėti Lietuvai ir jos žmonėms: Aušta šv. Kalėdų rytas. Dievulio palaima – grįžtanti saulė – teištirpdo ledus, netiesą, blogį širdyse žmonių!

Antanina GEGUŽYTĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija