Atnaujintas 2003 m. gruodžio 24 d.
Nr.98
(1202)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Skirtybės ir pasitikėjimo prezumpcija

Estų, latvių ir lietuvių tautas sieja ne tik Baltijos krantas, bet ir skaudus XX amžiaus totalitarinių nacių ir komunistų režimų nusikaltėliško suokalbio palikimas, kuris, be bendrų bruožų, turi ir esminės svarbos skirtybių. Šios, nors ir labai keista, daro stiprią įtaką nūdienos politiniams įvykiams Lietuvoje ir regione. Toji įtaka pakankamai skirtinga estams ir latviams. Stalinas su Hitleriu, susimokę pradėti Antrąjį pasaulinį karą, tikėjosi vienas kitą pergudrauti. Abu siekė to paties tikslo – svetimų teritorijų. Gyventojai jų nedomino. O numatytų užgrobti valstybių sąmoningi piliečiai grobikų planuose figūravo tik kaip balastas, kurio reikia atsikratyti, patogiausia - sunaikinant.

Nacių didysis reichas žlugo pirmasis. Sovietams liko laisvos rankos veikti Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Masiniai trėmimai ir rusakalbių atkeldinimas į buvusių laisvų valstybių teritoriją buvo sudėtinės genocido politikos dalys. Nesiekiant preciziško tikslumo, žlungant Sovietų Sąjungai, o iš tikrųjų tai - Rusijos imperijai, Estijoje rusakalbiai sudarė apie 40 proc. gyventojų, Latvijoje – arti pusės, o Lietuvoje kitataučių buvo maždaug penktadalis, taigi išliko toks pat kaip ir Pirmosios Respublikos metais, nors, naciams išnaikinus žydų tautinę mažumą, padaugėjo rusakalbių kolonistų. Aktyvus ginkluotas pasipriešinimas smarkiai stabdė Lietuvos kolonizaciją.

Kas nutiko atkūrus Baltijos šalių nepriklausomybę? Estai ir latviai, suvokdami mirtiną pavojų tautos išlikimui, taip pat ir nepriklausomybės išsaugojimui, numatė kurį laiką nesuteikti pilietybės sovietų okupacijos metais atkeldintiems kolonistams. Tai labai papiktino „artimąjį užsienį“. Pradėta mušti būgną apie neva vykstančius demokratijos pažeidimus ir rusakalbių teisių gynimą Estijoje ir Latvijoje.

Nesunku numatyti, kokia būtų buvusi kolonistų politinė orientacija: tikriausiai ne į Europos Sąjungą, NATO, bet į Rusijos vairuojamą NVS. Okupacijos padariniai paaštrino estų ir latvių pilietinį budrumą. Jie ir valstybės vadovą – prezidentą rinko savo parlamentuose, nerizikuodami pavesti šią teisę liaudžiai, tačiau anaiptol ne iš nepasitikėjimo ar antidemokratiško nusiteikimo. Mūsų kaimynai gerai jautė, kad senbuvių pilietinis sąmoningumas okupacijos metais buvo gerokai susilpnintas, kad jį reikia atkurti ir brandinti. Kolonistų gyventojų lūkesčiai buvo nedviprasmiški – orientacija į Rytus. Tokiomis sąlygomis ir nepriklausomybės sąvoka gali būti iškreipta.

Po nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvoje gyvenusiems kolonistams ir net okupacinio aparato darbuotojams, tiesiogiai vykdžiusiems genocido politiką, nebuvo jokių kliūčių tapti Lietuvos Respublikos piliečiais. Maža to, gausiai priverstinei išeivijai tokia teisė nebuvo suteikta. O jos aktyvioji dalis buvo pasiryžusi grįžti tėvynę ir energingai imtis atkuriamojo darbo. Galbūt šį paradoksą galima paaiškinti Sąjūdžio bangos išpopuliarinta gerumo ir pasitikėjimo prezumpcija? Juk nekenčiamas okupacinis-kolaboracinis režimas buvo nušluotas tautos valios impulsu. Ir, svarbiausia, taikiai! Gal dėl to vengta komplikuoti padėtį? Naivu buvo tikėtis ilgiau išlaikyti pakilusią Sąjūdžio bangą.

Tikriausiai ta pati priežastis nulėmė apsisprendimą Prezidentą rinkti visos tautos balsais. Kad stipresnis jaustųsi, kad tikresnis Konstitucijos ir žmogaus teisių garantas būtų. Matyt, tada dar nebuvo įsisąmoninta, kad posovietinės visuomenės pilietinis brendimas – tai nenutrūkstantis ir banguojantis vyksmas. Kaupiami ir apibendrinami politinio, ekonominio, socialinio bei kultūrinio gyvenimo pokyčiai tampa pilietinės savivokos stuburu. Tačiau reikalingi patikimi teisiniai antivalstybinės veikos apribojimai. Juk tie patys „centrai“, nepaisant jų pavadinimų kaitos, savo veikos Lietuvoje niekada nebuvo nutraukę.

Peršasi apmaudi išvada – tauta, parodžiusi išskirtinį atsparumą okupantui, vienintelė iš pavergtųjų sukilusi 1941 metų birželį, visą dešimtmetį priešinusis ginklu, 1990 metų kovą pirmoji nusimetusi gėdingą sovietinės pseudorespublikos statusą, lyg ir prarado pilietinį budrumą. Galėjome įsitikinti, kad svetimoms spectarnyboms „padirbėjus“, mestelėjus keliolika milijonų, sukeliama totalinė sumaištis valstybėje. Rizikuojama prarasti visą sunkiai, bet nuosekliai per trylika nepriklausomo gyvenimo metų kauptą politinį kapitalą, sužlugdyti realią ir jau ranka pasiekiamą nacionalinio saugumo garantiją. O pastaroji įstatymo kalba įvardyta kaip svarbiausias vidaus ir užsienio politikos tikslas.

Ne apie Prezidentūros skandalo herojus reikia kalbėti. Atrodo, kad dalis jų dirbo ar dar tebedirba „tamsoje“ (tai NKGB-KGB-FSB pamėgtas terminas, apibūdinantis verbavimo metodą, kai asmuo gauna netiesioginę užduotį, manydamas, jog veikia savo galva ir savo iniciatyva). Seimo nario Aloyzo Sakalo vadovaujamos komisijos nustatyti faktai neginčijamai rodo, kad buvo, tikriausiai ir liko, trumpu pavadžiu tampomų marionečių.

Sv. Kalėdos – ne tik Kristaus Gimimo šventė, bet ir susikaupimo, ramybės bei šviesių apmąstymų metas. Įžūlaus melo, demagogijos ir netikrų pranašysčių tvaikas neturėtų šios nuotaikos sugadinti. Verta prisiminti okupaciją, kovas, tremtį, gulagą – tėvynės vaikai per Kalėdas visada rasdavo dvasinę atramą. Tvaikas išsisklaidys. Po Naujųjų metų. Dabar - tai jau Seimo egzaminas. Ir mūsų, piliečių, taip pat.

Edmundas SIMANAITIS

Jonava

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija