Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė
     ir pasaulis
Susitikimai
Credo
Laikas
Kultūra
Visuomenė
Mums rašo
Žvilgsnis
Nuomonės
Pasaulis
Istorija ir dabartis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Dugne ant debesies

Žmogus iš provincijos – Bronius Šablevičius

Lilijana Milda MIŠKINIENĖ

Į Palūšę, kaip į Meką

Bronius Šablevičius

Nieko nėra smagiau, kaip dirbti darbą, kai sutampa, rusiškai sakant, „prijatnoje s poleznym – malonumas ir nauda“. Tai štai - važiuoju į Palūšę susitikti su vietiniu biologu, Nacionalinio parko darbuotoju. Malonu, nes šis žmogus sudomino savo nedidele knygele „Dugne pasaulis kitoks“ (1996 m.), kurią nedvejodama išsirinkau knygyne iš daugybės kitų. Ir nesigailėjau – vis paskaitau kaip „Mažąjį princą“, kai prireikia kokio epizodo gyvenimo virtuvėje. Po jos dauguma knygų atrodo prėskos, ištęstos, neįdomios. Lyg be druskos, be kraujo, be gyvybės. Čia gi viskas tikra, apibendrinta, išgyventa su nepaprastai didelėmis emocijomis, vidiniu riksmu, o išreikšta taupiai ir lakoniškai. Tos eilutės tūris, imlumas, gilumas ir trumpumas labiausiai patraukė. Kas gi tas žmogus, – gilumoj provincijos, mažutėlėje Palūšėje, netoli Ignalinos, – iš kur jis tiek daug žino apie gyvenimą? Ir šitaip?

O naudingumas tas, kad nuo seno jaučiu dideles simpatijas Palūšei, tiksliau, jos Lūšies ežerui, su nuostabiais jo saulėlydžiais, su vakaro žvaigždėtu dangumi ir baltais, melsvais ar rausvais debesimis vandeny, kai lengvai irstaisi valtele. Ir sidabrinės žuvytės, strykčiojančios iš vandens, ir laukinės antys, narai, kirai ir kiti vietiniai gyventojai, atrodo, priima tave į savo gentį…

O laužo dūmas? O nepaprastai didžiulė audra, su perkūnijos kanonadomis užgriuvusi palapinę, kai lieki kartais krante visai vienas per naktį? Tai čia tik miesčioniški malonumai. Biologui tai yra kasdienybė – darbas, profesija.
Gražiu, švariu asfaltu, su laukais, pievomis ir miškeliais aplink, pasiekiu Palūšę. Nuostabūs čia ne tik saulėlydžiai, bet ir bažnytėlė ant kalno, nuo kurio pro gražius vartus atsiveria visa ežero ir dangaus didybė. (Būtinai nuvažiuokit, kas ieškote Dievo – Jis ten tikrai arti.)

Taigi laukia susitikimas su biologu ir rašytoju (manau, jis tikrai to nusipelnė) Broniumi Šablevičiumi. Nusipelnė, nes dar 1983 metais išleido knygelę „Paklausyk griežlės“.

Paklausyk griežlės

Ši knygelė bet kuriam gamtos mylėtojui ar šiaip poetiškai sielai suteiks daug malonių minučių – ne tik autentiškais autoriaus išgyvenimais supažindinant mus su taip mažai mums pažįstamu paukščių gyvenimu, bet ir nepaprastai vaizdinga kalba. Tiesiog džiaugiesi kaip perliuką radęs tokius palyginimus, kokių ir nesugalvotum: „pieva įvyniota į miglų skepetas“, „žaibai ir kimus dundesys“, „išgąstingai čeža nendrės“, „akis išvarvinau, žiūronu ganydamas jį (erelį) padebesiais“, „jo lizdas – keturių vėjų kryžkelėje“, „tik kaip tave išsaugoti, kaip išsaugoti?“ Neišsaugojo. Medyje visą savaitę sekė lizdą. Bet „patinėlis dingo, jaunikliai mirė badu… Net po savaitės patelė, klykavus visą laiką, dar tupėjo prie negyvo lizdo…“ „Ir toks baisumas užvaldė – paukštis, budėjęs prie mirtim paženklinto lizdo ir šaukęs keletą dienų, juk turėjo kažką mąstyti ir jausti…“

Manau, kad šita knygelė turėtų būti kiekvieno biologijos mokytojo pagrindinis variklis mokant vaikus mylėti ir žavėtis gamta. Gal tada neliktų žmogėnų, drįstančių šauti į gandrą, gulbę ar erelį. O literatūros mokytojams labai vertėtų paskaityti mokiniams tuos vaizdingus pasakojimus, palyginimus, kad lavintų vaikų vaizduotę, estetinius išgyvenimus. Paklausykit dar – juk tai kaip tapyba: „kūprinasi trys nušiurę juodalksniai“, „žemės juodumo debesys sparčiai tempia naktį“, „kvėpuoja šiltas vėjas – buria lietų“ – tai jau kaip muzika; „vikrūs miklūs ilgasnapiai virgindami sparnus vartosi, blaškosi ore, snapu ylomis siuva sutema, zuja raitydami kilpas, megzdami mazgus, ir vibruodami kietomis uodegomis – mekena“.

Manau, kad būtina tokią literatūrą pakartotinai išleisti ir paskleisti po mokyklas. Ir ne tik. Bet apie tai – toliau.

Tas ar ne tas?

Sakoma, – žmogų pažinsi iš jo darbų. Bet ar visada? Juk būna – žaviesi žymiu aktoriumi, dainininku ar poetu, graudini sau širdį nuo to žmogaus gražių kalbų ar žodžių (ypač politikų), o kai pradedi pažinti iš arčiau, net stebiesi: Viešpatie, kaip tame žmoguje sutelpa tiek balto ir tiek juodo? Baltas – lyg pudra – iš išorės, o kuo giliau, tuo labiau pilkėja ir galop pradedi gailėtis – na, kam reikėjo, kam reikėjo gilintis, nuiminėti kaukes ir grimą? Juk buvo toks gražus…

Perskaičius „Dugne…“ labai suintrigavo - ar tikrai šis žmogus bus „tas“, pas kurį važiuoju?

Žinojau apie jį gana daug, tik nebuvau mačiusi, todėl važiavau su vidine šypsena – nagi, kiek leisis „nurengiamas“. Žinojau, kad nemėgsta įkyruolių turistų, o ypač moterų, nuo kurių „diktatūros“ pakankamai nudegęs, nors „įsimylėdavo ištikimai kaip šuo“.

Taigi stoviu prie durų, ant lentelės užrašyta „Vyr.ekologas“. Atvažiavau neįspėjusi, nesusitarusi. Gal nerasiu, gal nenorės kalbėtis, gal grįšiu tuščiomis, kaip ir vienas škotas, įkyriai reikalavęs rodyti jam lakštingalas. Juk manęs net nepažįsta…

Prie stalo sėdi žmogus kaip ir daugelis – gal iš mokslininkų, gal ekonomistų gildijos. Lentynos pilnos knygų. Sakau, kad noriu apie jį parašyti.

Stiprus rankos paspaudimas. Ramus, itin santūrus veidas, tokia pati labai taisyklinga, graži, kultūringa kalba (galėtų vesti kokią radijo gamtos laidą!), švelnus tembras (kuo dar kartą įsitikinau perklausydama įrašą). Beje, graži ir rašysena, taip nepanaši į dabartinių absolventų keverzones.

Vietoj uvertiūros

Pradžia tokia: susitariame susitikti pavakary prie ežero, kur aš įsikūriau palapinių miestelyje – savaitgaliais ten būna tiršta turistų. Vidury savaitės – tik keletas užsieniečių. Beje, kas skiria mus nuo svečių – iš mūsiškių (tarp jų – ir iš Broniaus) tiesiog sunku išpešti šypseną, jau nekalbant apie nuoširdų, atvirą juoką. O užsieniečiai jau iš tolo tau šypsosi, sveikina, mojuoja rankomis. Ir jei moki nors po dešimtį žodžių įvairių kalbų – gali susišnekėti (nors ir gestais). Beje, visaip stengiausi gerinti Lietuvos įvaizdį – du prancūzų studentus (porelę) su didžiulėmis kuprinėmis, o liesus kaip grėblukai, net vežiau į Ignaliną.

Graži, saulėta pavakarė, kvepia pušynas, straksi įvairūs paukšteliai. Laukiu. Ateis – neateis? Bronius atėjo. Stengiuosi įtraukti jį į pokalbį. Plepu apie daug ką – norisi „užkabinti“ atvirumui. O jis nuosekliai, gražiai pasakoja. Atrodė – nuoširdžiai, atvirai.

Tremtinių vaikas

Tėvelis buvo matematikos mokytojas, mama – iš mažažemių šeimos. Bet sovietų valdžiai buvo pavojingi, todėl ištrėmė į Sibirą. Kūdikiu buvęs Bronius užaugo pas gimines Lietuvoje. Iš mažens buvo labai smalsus. Viskuo domėjosi – geografija, istorija, astronomija, literatūra, gerai baigė mokyklą, buvo įstojęs į žemės ūkio mokyklą. Bet tai buvo ne tai, ko jis siekė. Po tarnybos armijoje įstojo į universitetą, baigė Istorijos fakultetą. Dirbo Anykščių kultūros namuose. Ir vėl vidinis nerimas nedavė ramybės - visa tai, ką dirbo – ne TAI. Ir staiga vienas biologas paprašo padaryti paukščių nuotraukų jo darbui. Ir po tų pokalbių, kaip sako pats Bronius, Šventoji Dvasia nusileido ant jo ir jis suprato, kad turi studijuoti biologiją! Jau nebe jauniklis, turintis ir profesiją, ir darbą! Biologija!

Avantiūristas?

Anksčiau norėjo studijuoti ir psichologiją – mat visą laiką domėjosi žmogaus vidiniu pasauliu. Bet tais laikais psichologija turėjo kryptį į darbą – buvo darbo psichologijos specializacija: psichologai sėdėdavo gamyklose ir braižydavo visokias schemas, grafikus, užsiiminėjo darbo našumo problemomis, ergonomika. Po pokalbių su keliais draugais atsisakė tos idėjos. Ir štai biologija…

Apsisprendė akimirksniu. Įstojo. Kažko atvykęs iš Anykščių į Palūšę, ieškojo vieno pažįstamo ekologo ir sužinojo, kad šio nebėra, o jo vieta laisva! Taigi, matyt, Šventoji Dvasia dar kartą pasirūpino. Ir, kaip sako Bronius, jis padarė didžiulę avantiūrą: viską metė Anykščiuose – namus, darbą, draugus, pažįstamus ir išvyko nežinomybėn. Kaip pats teigia, viską pradėjo nuo nulio.

Nebuvo lengva adaptuotis naujoje vietoje. Bronius, kamuojamas kai kurių problemų, norėjo pasikonsultuoti Vilniuje su garsiu psichologu. Didžiausias to susitikimo „rezultatas“ – sumokėta 80 Lt, o „pokalbis“, kur kalbėjo beveik vien tik Bronius, tęsėsi lygiai akademinę valandą – 45 min. Taigi, kaip sakoma, skęstančiųjų gelbėjimas – jų pačių reikalas. Išsikapstė pats. Įgijo patirties, pažino aplinką, žmones ir dar labiau pamėgo savo profesiją.

Darboholikas?

Kaip pats sako, „visa laimė, kad darbas ir hobis sutampa“. Ir klampoja po miškus ne tik vasarą, bet ir rudenį, ir ankstyvą pavasarį, ir per lietų, per vėją, dienomis ir naktimis. Kartais visą savaitę karstosi medžiais ir juose miega atradęs erelio žuvininko lizdą, braido po pelkes, švendrynus, paežerėmis „skaičiuodamas vabalus ir žieduodamas paukščius“. Kai mes šildomės savo namuose prie televizoriaus, jis eina naktimis lyg dvasia per miegančius kaimus ar mišką. Kantrus. Kai aš pasakiau, kad verčiau nusiautų batus, nes buvo grįžęs po visos dienos tolimų vaikščiojimų, jis pasakė, kad to nereikia, nors man atrodė, kad kojos kažko „prašo“. Tik kitą dieną prisipažino, kad kojoje buvo didžiulė, supūliavusi rakštis, kurią ištraukė gydytoja. Gal tai profesinis bruožas, kaip jis sako, – laukinis žmogus, gal tai reakcija į aplinką – kupinas santūrumo, uždarumo, kantrybės. Anksčiau buvo kitaip – gyvenimas išmokė visko.

Namai

Pakvietė ir namus aplankyti, norėjo kai ką parodyti. Sakė net piešinių turįs, leidinukų, nuotraukų. Ketvirtame aukšte – taip mikliai viršun skuodė, kad vos suspėjau iš paskos, nenorėjau, kad miesčione pavadintų.

Butas normalus, didelis kambarys, siena, pilna knygų, kita – stalčiukų. Didelis plakatas su Naomi Kempbel. Normali virtuvė, didelis balkonas. Niša užtraukta užuolaida. Ne visai korektiškai ir ten norėjau nosį įkišti, bet kažkodėl skubiai uždraudė. Gal kas gyvas buvo užsilikęs?

Viską apžiūrėjau, įvertinau – butas tinka rašymui. Bet jo potencijos - ir drįstu teigti, kad dar didžiulės ir neišnaudotos – skiriamos ne tam. Gal manot, kad alkoholiui, moterims ar valgymui kokių rūkytų ungurių (juk prie ežerų gyvena)? Jūs jau seilę ryjat tikėdamiesi, kad ir aš sulaukiau tokios vakarienės. Ne. Ištraukė vieną stalčiuką ir „pavaišino“ mane… vabalų kolekcija. Vienas į kitą panašūs kaip du vandens lašai. Visi ūsuoti, rudi. Tik dydžiu skyrėsi. Tiesa, keli buvo mėlynai blizgantys, apvalaini, gražūs, bet vienos itin proziškos specializacijos. Išgyriau kolekcijas, kaip giriami pelėdai jos vaikai. Beje, jo silpnybė – pelėdos. Ir disertacija buvo apie pelėdžiuką labai gražiu vardu – lututė. Buvo nuvykęs net į Kolą, į visai nežinomą, nepažįstamą kraštą, jų ieškoti. (Kaip pats teigia, tai jo antroji didžioji avantiūra.) Apie jas irgi parašęs knygelę. Dar parodė didžiulę, storą knygą apie pelėdas. Tuo ir baigėsi mano vizitas. Atsisveikinome.

Daugiasluoksnis pyragas

Po susitikimo kilo būtent tokia mintis. Bet tuoj ją atmečiau – na, pyragas pernelyg supaprastintas paveikslėlis. Ir iškilo kitas palyginimas – tai kaip koks paslaptingas klubas, kuris iš išorės – tik niekuo neišsiskiriantis pastatas. O kai duris atidarai, tai kuo toliau, tuo įdomiau – kambarys po kambario pilnas šviesų, triukšmo ir visko, ką mūsų kultūra duoda – tikras kunkuliuojantis vulkanas. Jis spėja ir teatrus, ir koncertus aplankyti, visus baletus matęs, žino visas mūsų ir ne tik mūsų „žvaigždes“. Labai daug skaito, domisi muzika – Mocartu, Bachu, Vivaldžiu, operomis, Ch.Iglesijumi su savo ilgesingomis dainomis. O jo paties laiškai, - teko kai ką paskaityti, - tai išvis verti savarankiško literatūrinio įvertinimo: pilni emocionalių akcentų, satyriškų jaustukų, sodrių apibendrinimų ir taiklių citatų. Ir, kaip sakiau, graži, taisyklinga kalba ir rašysena (ir nė vienos klaidelės!). Be abejo, žmogus su disertacija provincijoje nėra įprastas individas, todėl manau, - ir tai stengiausi jam įrodyti, - kad rašyti jis tiesiog privalo. Tai ir laikiau pagrindine savo kelionės misija. Juk laikas nelaukia. O jis sako: „O kam to reikia?“

Baigdama jo portretą, visgi grįžčiau prie moteriško (virtuvinio) apibendrinimo. Taigi jei jau jį įvardyčiau sluoksniuotu pyragu, tai viršuje būtų intelektualinis – profesinis sluoksnis, geriausiai matomas. Toliau – kultūrinis. Dar žemiau – tarzaniškasis (kaip pats sako, „esu laukinis žmogus“). Kitas – net su pipiriukais – satyriškasis ir šekspyriškasis (arba, pasak jo, net „pilkasis kardinolas“). Ir paskutinis – nematomasis, slaptasis, prie kurio niekas neprileidžiamas – gal tik patys artimiausi draugai. (Bet kodėl jis rašo, kad kuo daugiau turi draugų, tuo jautiesi vienišesnis?) Vadinasi, per giliai nereikia lįsti. Yra durys, kurios atidaromos tik tada, kai to nori pats šeimininkas. O nori jis labai nedažnai…

Taigi toks paveikslėlis iš „provincijos“… Du aukštieji ir disertacija. Bet… Prisimenu epizodą, kad net naktį nusišypsau. Paežerėje padariau ne tik daug nuotraukų, bet ir keletą eskizų. Parodžiau. „O“, – pasakė sausai, mandagiai. Ir staiga į vieną įsistebeilijo aiškiai pasikeitusia nuostata. Tai buvo medis, vanduo ir paukštis erdvėje.

„O koks čia paukštis?“ – paklausė gyvai susidomėjęs. Taigi ornitologas. Nėra ko ir pridėti.

Palūšė, Ignalinos rajonas

© 2003 "XXI amžius"