Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė
     ir pasaulis
Susitikimai
Credo
Laikas
Kultūra
Visuomenė
Mums rašo
Žvilgsnis
Nuomonės
Pasaulis
Istorija ir dabartis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kuriame istoriją

Prieš 40 metų išeivija kovojo ir už tautą, likusią okupuptame krašte, ir už savo identiteta. Nuotraukoje Amerikos lietuvės iš tautinių šokių ratelio (iš kairės): Regina Marčiukaitė, Vilija Baukytė, Viktorija Bajalytė, Austė Pečiūraitė, Asta Banionytė, Vida Reklytė, Rūta Baublytė, Viktorija Ratnikaitė, Valytė Misiūnaitė, Sigita Duobaitė. 1965 m. Lietuvių išeivijos instituto archyvo nuotrauka

Ar įsivaizduotume savo šalies žmones, visus kalbančius gryna lietuvių kalba, su visomis aukštaičių, žemaičių, dzūkų ir kitų regionų tarmėmis, dainuojančius savo tautos dainas, kurtas ir aranžuotas čia, Lietuvoje, dainuojančius senelius, jaunimą, mažus vaikus.... prie žaidimo, prie darbo, draugijoje? Ir rūbas savas, su raštais, spalvomis, modeliais: be mergaičių nuogų bambų ir orių ponių dekoltė... (Gal aš sapnuoju? Juk tai viduramžiai!)

Jei sugrįžtume prie papročių – Bažnyčios, tautos ir valstybės švenčių paminėjimo iškilmingai, dalyvaujant visoms kartoms jose pagarbiai ir aktyviai... Gal savaime sugrįžtų artimesnis sambūvis, nebūtų tokios didelės prarajos tarp milijonierių ir benamių, tarp politikų ir visuomenės, tarp valdininkų (mintančių „biudžetu“) ir dirbančiųjų (iš kurių varganų atlyginimų ir sudaromas tas valstybės biudžetas).

Kokia stipri būtų mūsų valstybė! Ją norėtų pažinti visi! Nebėgtų iš jos jauni, ieškantys geresnio gyvenimo. Nebėgtų, nes per stiprus savigarbos jausmas, išugdytas ne tik šeimoje, mokykloje (ko šiuo metu nėra nei vienur, nei kitur), bet ir visuomenėje, jos pasaulėjautoje, skatintų kurti ir dirbti savame krašte. Norėtų jaunimas gyventi tėvynėje, kalbėti savo kalba ir visą laiką ją girdėti. Pagaliau šeimos narių ir pažįstamų elgesys, jų pažiūros skatintų gerbti, pažinti ir didžiuotis savo žeme, prosenelių kovomis už ją ir jos garbe.

Laisvę gavome, bet pavertėme ją nežabota, laukine... ne tik tarp visuomenės sluoksnių, kurie yra labiausiai nuskriausti (negavę tinkamo išsilavinimo, moralės pagrindų), bet ir ten, kur žydi Nepriklausomybės aukuras.

Didelė nostalgija bebaigiančios tūkstantmetį Lietuvos širdyje. Tas sopulys išsilieja vieno ar kito lietuvio drąsiu žodžiu, net protestu prieš nutautėjimą. Išsilieja kaip upė galinga, patraukdama prie savo versmės ištroškusiuosius, sukyla bangomis, lyg vėjo šuorais su svajonėmis ir bočių idealais, nuvilnija, nuplaukia panemunėmis, ten suveši, bręsta. Bet dažnokai tas nostalgiškas tautos balsas lieka neišgirstas... Ar jo, to tautos balso, nepasigenda šiandien Lietuva, paklausėme mūsų tautiečių, neabejingų šalies praeičiai, dabarčiai ir ateičiai.

Irena SELIUKAITĖ, Kultūros ministerijos etninės kultūros specialistė:

Negaliu sutikti su nostalgija ir neviltimi – Lietuva pilna gražiai dirbančių žmonių. Ne tik liaudies dainas dainuojančių (800 vaikų folklorinių ansamblių yra didžiulė jėga, prie jų dar tiek pat suaugusiųjų reikia pridėti), bet ir tradicijas tęsiančių, jas gaivinančių, renkančių medžiagą, leidžiančių knygas.

Kasmet Lietuvoje išleidžiama apie šimtas etninės kultūros, kraštotyros leidinių. Jų niekada tiek nebuvo. Šių metų Dainų šventė pademonstravo, kiek daug turime gražaus. Tautinio kostiumo pristatymas buvo šventės apvainikavimas.

Apskritai dėl lietuvybės reikia liautis verkšlenti – niekas nesustabdys tų, kurie lietuvių prigimtinę kalbą užmiršta dėl pinigų ar iškeičia tėvynę dėl „gardaus valgio šaukšto“. Reikia dirbti – visiems ir visur.

Albertas POVILIŪNAS, Krikščionių demokratų partijos Kauno skyriaus valdybos narys:

Negalima nepritarti gerbiamai etnologei. Aš buvau Dainų šventėje ir tikrai šventišką nuotaiką jutau. Prezidentas atidarė Dainų šventę. Na, visa tai ( ir kostiumai, ir žmonės, iš visų kaimų, miestelių susirinkę, besišypsančiais veidais) neišdildomą įspūdį paliko. Negalima sakyti, kad pas mus jau viskas taip beveik žlugę, nieko nebėra lietuviško.

Daug kas, aišku, keičiasi, negali sustabdyti to upės bėgimo... Gal kartais kitos išeities nėra, bet to neturėtų būti.
Man vis neduoda ramybės klausimas: nuo kada mes pradėjome nebepaisyti Dešimties Dievo įsakymų, Penkių Bažnyčios įsakymų? Ar girdėjote kur kalbant apie tai mūsų žiniasklaidą, kad kas nors aiškintų, ką reiškia pirmas, antras, trečias, ypač ketvirtas Dievo įsakymas? Ką jis reiškia žmonėms? Ar dažnai per pamokslus kunigai pasakoja, ką kiekvienas įsakymas reiškia? Argi eitų vaikas tėvus žudyti, jeigu žinotų ir laikytųsi Dievo įsakymų? Po 1990 m. kovo 11 d. Seimo nariai dar siūlė, kad mūsų įstatymai turi atitikti Dešimt Dievo įsakymų. O per gyventojų surašymą taip pat 79 procentai Respublikos gyventojų prisipažino esą katalikai. Bet ar iš tiesų mes esame katalikiškas kraštas?

Mes turime savo kultūrą, etnografinius kolektyvus - šokančius, dainuojančius, gražius jų tautinius drabužius. Tai lietuvio išorė. O vidus? Ar mes galime juo džiaugtis? Ar galime šiandien didžiuotis tautos morale?

Deja. Kad ir paprasčiausias dalykas – nebešvenčiame švenčių. Didžiausia šventė – kieno nors gimtadienis. Arba šiaip kas. Žinoma, kai kuriai kategorijai žmonių, kada „buteliuką“ gauna, tada ir šventė. Kai važiuoji per kaimus sekmadieniais, matai – žmonės bulves sodina, mėšlą veža (niekas netrukdo, dabar kolchozų nebėra). Ką veikei visas kitas šešias dienas? Kas tau trukdė tą padaryti? Kodėl sekmadienis tapo eiline darbo diena? O mieste sekmadieniais dirba visos parduotuvės, netgi ūkinių prekių ir kitos. Tokie prekybos centrai kaip „Senukai“ sekmadienį dirba tam, kad jiems didesnis pelnas būtų. Vadinasi, žmonės gal ką kalė, gręžė, jiems pritrūko ko, atlėks, į „Senukus“, nusipirks. Dabar jau ir bazė „Urmas“ dirba sekmadieniais. Štai ir rezultatas – švenčių nebeturime. Jos labai intensyviai naikinamos.

Kas jas naikina? Juk mes turime laisvą katalikišką Lietuvą?

Tai štai... katalikišką Lietuvą labai naikina žiniasklaida. Žmonės anksčiau galvojo: jau kas laikraštyje parašyta ar televizijoje pasakyta, tai jau čia tikriausia tiesa. Bet, pasirodo (dabar jau turbūt suvokia visi), kad žiniasklaida yra akcinė bendrovė, kuri turi savo pelną, jo turi laikytis, jeigu nedarys sensacijų - žlugs. Ir yra gana blogai, kad valstybė įstatymais priverčia, pavyzdžiui, laikraštį leidžiančią redakciją tapti kokia nors ūkine bendrove. Kadangi krikščioniška spauda nedaro sensacijų, tai pasižiūrėkim, kur ta krikščioniška spauda yra? Lietuvos televizija ir radijas, ačiū Dievui, dar turi laideles, bet kur krikščioniška spauda atsidūrė: mėnraštis „Katalikų pasaulis“, laikraštis „XXI amžius“, kiti leidiniai? Kokios būklės jie yra: jie nespausdina sensacijų, – niekas nieko nepapjovė, neužmušė ir taip toliau, - štai ir rezultatas. „Katalikų pasauliui“ gal ir neblogai, jis vis vien remia Bažnyčia, o kaip išsilaikyti „XXI amžiui“, kuris negauna jokios paramos? Nejaugi siekiama, kad jis virstų bulvariniu, daug pinigų „užkalančiu“ laikraščiu?

Ar tik žiniasklaida kalta? Juk ji turi valstybinę kontrolę - Etikos komisiją?

Žiniasklaida formuoja visuomeninę nuomonę. Yra Etikos komisija. Kiek visokių skandalų buvo paskleista... Tačiau Etikos komisija niekad neprivers parašyti tokio pat paneigiančio straipsnio, tokioje pat laikraščio vietoje, tokio pat dydžio straipsnio… Bus po kokio mėnesio kažkuriame kamputyje dviejų eilučių sakinėlis, ir viskas. Kas jį skaitys? O anas skandalas aidėjo ir nuaidėjo...

Žiniasklaida turi tarnauti tautai, o pas mus, deja, ne visa žiniasklaida tarnauja tautai. Negaliu to pasakyt apie visą, bet šiaip ar taip žiniasklaida yra pelno siekianti bendrovė. Iš čia visi paaiškinimai.

Ar tautos idealai nuo dabartinio lietuvio moralės skiriasi?

Skiriasi. Yra kaimuose ir miestuose šviesių žmonių, kurių moralė nepaveikta tų skersvėjų, bet labai didelis poveikis yra tautos moralei padarytas žiniasklaidos - neigiamas poveikis, „vakarietiškas“, laisvos „kultūros“ poveikis...

Zenonas BAIKŠTYS, Kauno apskrities ligoninės Bendrosios ir abdaminalinės chirurgijos skyriaus vedėjas:

Šiame mūsų gyvenimo etape pastebėjau piktinantį žmones bruožą – beatodairišką dvasininkų puolimą. Mane jaudina žiniasklaidos formuojama priešiška nuomonė apie Bažnyčią. Ieškoma būdų, kaip ją užsipulti, pajuokti, apšmeižti. Kitas dalykas yra tai, kad dvasininkams neleidžiama išsakyti savo nuomonės. Buvę kagėbistai reiškiasi, jiems suteikiama teisė kalbėti, sakyti, rašyti, kreiptis ir išreikšti savo nuomones. Betgi, Dieve, jeigu jau kunigas pasakys bažnyčioje per pamokslą, už ką balsuoti – nusikaltimas.

Kitas klausimas dėl teisėsaugos. Ji tiek pat korumpuota gal tik Afrikos šalyse. Nenuneši pinigų – nelaimėsi. Yra teisingų teisėsaugininkų, bet jų mažuma.

Kas mes tokie esame? Pergyvenę šimtmečių genocidą - ištremti, išžudyti, iš šalies išvyti patys protingiausi žmonės. Santykinai Lietuvoje pablogėjo genetinis fondas. Daugiau liko prisitaikėlių, degradavusių, kurie jokiai okupacinei valdžiai nekėlė grėsmės ir rūpesčių. Dabar Lietuva nukrypusi nuo europietiškų standartų, krikščioniškų normų. Dėl to taip ir yra: tiesog mūsų akyse plinta alkoholizmas, narkomanija, auga nedarbas. Visa tai veda į nuosmukį, – fizinį ir moralinį, – atsispindi visuomenės normose. Mankurtizmo apraiškų mūsų gyvenime apstu. Nors išėjom iš tos geležinės uždangos, bet žmonės liko tie patys. Matyt, nebūsime laisvi mažiausiai dar dvi kartas, nes mes dvi kartas ir praradome. Aš pats esu apsirikęs, sakydamas žmonėms, kad po 13-14 metų būsim laisvi. Tiek laiko jau praėjo, o mes dar nelaisvi. Ir negreitai būsime laisvi... Kad ir tapsime laisvi, ar mes pasieksime prieškarinės inteligentijos dvasinį lygmenį? Abejoju, nes dabar esame labai žalojami informacijos iš Vakarų.

Kaip gali mus žaloti Vakarų kultūra ir civilizacija, juk ji aukštesnė?

Mes esame nepribrendę tai informacijai priimti ir suvokti. Tai pirma, o antra, joje, toje užsienio informacijoje, yra ir daug žalojančių momentų. Pastaruoju metu (su mažomis išimtimis) nemačiau nė vieno per Lietuvos televizijos kanalus rodomo gero užsieniečių filmo, kuriame nebūtų pornografijos, žudymo arba kraujo. Labai garbinamas tas, kuris stipresnis, gerai šaudo, daug žudo, daug moterų pamyli. O kur idėjinis auklėjimas? Tuo požiūriu, leiskit pripažinti, kad ne viskas toje Sovietų Sąjungoje buvo blogai kultūriniu požiūriu. Ir sovietiniais laikais dauguma rodomų filmų, kuriuose nebuvo politikos, buvo žymiai geresni už dabar žiūrimus... vakarietiškus.

Viena didelė bėda - kad mes nebuvome pasirengę gyvenimui atviroje visuomenėje. Mūsų žmonės demokratiją suprato kaip anarchiją. Demokratinę visuomenę sudaro aukšto mentaliteto žmonės. Mums, iš imperijos, tas per staigus perėjimas į demokratinę valstybę netinkamas. Padaryta staigiai, nes neturėjome pasirinkimo. Priešingu atveju, būtume atsidūrę Vidurinės Azijos respublikų, Moldovos pozicijose. Jie greitai pasiprašys į Maskvą – neturi kito pasirinkimo. Jei nepasinaudoji momentu – traukinys nuvažiuoja...

O čia kas įvyko? Turto persiskirstymas... Valstybės ir žmonių turto persiskirstymas (pavogimas). Tokie buvo įstatymai ir galimybės. Kas čia kaltas? Dėl to, kad labai skubama kuo greičiau tai padaryti. Kad tie, patys aršiausieji, įžūliausieji, nenutemptų į Rytus, gavę privataus turto, jie jau jį, savą turtą, ėmė ginti, jau atsistojo ne sovietų, o kitose, Lietuvos pozicijose. Tai buvo padaryta, išsidalyta... Tie, kurie nuėjo prie valdžios, tie ir išsidalijo. Tad klausimas ir yra toks: kodėl nebuvo indeksuojama? Aš galiu atsakyti tik vienu sakiniu – buvo labai skubama, be galo skubama ir nebuvo kada svarstyti. Bet jei žiūrėtume pagal visas taisykles, visas turtas turėjo būti indeksuotas. Ir tada visiems padalytas, nors ir tai taip paprastai padaryti neįmanoma.

Arba kai bankai griuvo... bankininkai daugiausia buvo sovietinės nomenklatūros atstovai, jie žinojo tą politiką, kelius, kanalus ir rinko iš žmonių pinigus, žinodami, kad jų tikrai negrąžins.

Kokia visuomenė, tokią ir valdžią renka, ir tada pasaka be galo... Pabaigą galima būtų numatyti. Aš manyčiau, kad žmonės tobulėja, pradeda mąstyti, kitaip vertinti procesus. Lietuva kelio atgal neturi. Visose Baltijos valstybėse procesas į Rytus negrįžtamas. Galiu tvirtai pasakyti, kad mes einame ir nueisime į Europos Sąjungą ir į NATO.

Tautos kultūra, istorija, jos tęstinumas. Mes ir dabar kuriame ją. Praeis dešimt, šimtas metų ir kažkas pateks į Lietuvos istoriją. Kas buvome, kokie esame, ko norime ir ko mums reikia? Kokios mintys, realijos kartais mus supa?

Dr. Linas SALDUKAS, Lietuvių išeivijos instituto mokslo darbuotojas:

Šis klausimas labai platus ir bent jau tiksliau atsakyti yra labai sunku. Reikia atsiminti, kad laikas bėga, daug kas keičiasi. Be abejo, nostalgiškas patriotiškumas, lietuviškumas yra labai gražu. Tačiau, kad ir kaip būtų gaila, vis dėlto mes dabar gyvename XXI amžiuje. Mes negyvename kažkokiame vakuume. Turime keistis, nes negalime išlikti tokia nostalgiška Lietuva, kokia išlikusi ne vieno išeivio vaizduotėje: rūtų darželiai, merginos tautiniais drabužiais dainuoja vien tiktai liaudiškas dainas ir panašiai... Tai, aišku, tas įvaizdis irgi yra ganėtinai romantizuotas. Taip nebuvo. 1940 metais, kada išeiviai paliko Lietuvą, tikrai jau to nebebuvo, jeigu iš viso kada nors taip buvo.

Lietuva visą laiką buvo nevienalytė. Buvo aukštuomenė, gal netgi daugiau negu dabar kosmopolitiška. Juk ir dvaruose vyravo prancūzų, lenkų kalbos, kilmingųjų jaunimas vyko mokytis į Vakarų Europos universitetus. Dailė, literatūra, architektūra – viskas persipynę su Vakarų Europos kryptimis, viskas buvo perimta, faktiškai Vakarų Europai kažin ko lietuviško neduota, bet viskas buvo perimta iš tenai. Ir vis dėlto tą sluoksnį pripažįstam kaip savastį, kaip savos kultūros dalį. Pripažįstame, kad tai yra aukštuomenės kultūra, dvarų kultūra, bet vis dėlto yra Lietuvos istorijos dalis. Ir šito negalima atkirsti. Todėl nuo XIX a. vidurio, panaikinus baudžiavą, bent formaliai visa tai jau tapo prieinama ne vien tik aukštuomenei. Procesas vyko lėtai. Iki Nepriklausomos Lietuvos įkūrimo 1918 metais valstiečių mentalitetas galbūt labai smarkiai dar nepasikeitė, tačiau jau po 1918-ųjų ypač miestuose pradėjo kurtis lietuviškoji miestietiška kultūra.

Ar mes galėtume giliau pažvelgti į tos kultūros pasekmes, į žmogaus moralę, jos pasikeitimus?

Moralė, be abejo, yra glaudžiai susijusi su kultūra. Katalikų Bažnyčia, padariusi tiek daug gero sovietmečiu ir senesniais laikais, šiuo metu gal yra per švelni, norint išlaikyti tradicinę lietuviškąją kultūrą. Katalikybė jau yra labai liberali. Kaip rodo paskutinis gyventojų surašymas, katalikų tikėjimą išpažįsta beveik aštuoniasdešimt procentų Lietuvos gyventojų, nors sekmadieniais bažnyčios pustuštės. O per Kalėdas, per Velykas jos būna pilnos žmonių. Žmonės save laiko katalikais, bet tik per didžiąsias šventes nueina į bažnyčią. Tad pati Bažnyčia lieka įstaiga daugiau kritinių situacijų metu, tai yra krikštynos, vestuvės, laidotuvės. Ypač laidotuvės. Beveik nė vienos neapsieina be religinių patarnavimų. Vienokios ar kitokios konfesijos, vis tiek dvasininkas dalyvauja.

Visuomenės sekuliarizacija yra stipriai pažengusi, ir, deja, laikrodžio sustabdyti arba atsukti atgal nelabai pavyks, nes Europos Sąjunga yra pakankamai sekuliarizuotas junginys, kuri religijai skiria tikrai ne pagrindinį vaidmenį. Mes šitą matome.

O mūsų gyvenimo negeroves, ypač savižudybes iš dalies reikėtų sieti su tam tikru visuomenės pasimetimu, ekonominio pagrindo praradimu, nes iš tiesų žmogus, ypač jei jis pripratęs prie ekonomiškai geresnio gyvenimo, nėra toks tvirtas, kad pasitenkintų tuo, ką turi ir kad jis bandytų siekti kito, tvirtesnio kranto.

Kai kuriose posovietinėse šalyse ekonominio gyvenimo lygis krito daug žemiau. O vis dėlto ne tos šalys, o Lietuva pirmauja pasaulyje savižudybėmis, žudynėmis ir plėšimais?Kodėl?

Sunku pasakyti, man atrodo, turi reikšmės tai, kad jie ir sovietiniais laikais gyveno daug prasčiau negu lietuviai. Lietuva, sovietiniu masteliu žiūrint, buvo tam tikras užsienis. Nesvarbu, kokia kaina, sąžiningai ar nesąžiningai, ar nešant iš gamyklų, iš kolūkių, ar nenešant, bet didžiojo gyventojų sluoksnio materialinis gyvenimas buvo pakankamai neblogas.

Norėtųsi tikėti, kad nors menku žingsneliu, galbūt dar menkesniu negu ekonominis žygiavimas į priekį (kuris dabar tikrai yra nemažas, ir yra vienas didžiausių Europoje), mes eisime pirmyn. Pagal Bendrojo vidaus produkto augimą Lietuva pirmauja Europoje. Pakankamai aukštą gerovę turinčios Europos šalys nebegali (procentais) tiek daug augti. O mums yra kur žengti, ir tai pripažįsta visi. Lietuva vadinama Baltijos tigru.

Gal kiek nors, kiek tai priklauso nuo ekonominės gerovės, kils ir moralė. Nors moralė daugeliu atvejų nieko nekainuoja, ji priklauso nuo žmogaus tvirtumo, kiek jis jaučia atsakomybę Dievo įsakymams, moralinėms arba kitoms bendravisuomeninėms, normoms. Jeigu jam atrodys nepriimtina, jis šito nedarys. Aišku, kurie jau yra degradavę, tuos vargu ar kas nors gali sugrąžint į tiesos kelią.

Pokalbį kreipiame į lietuvių dvasines vertybes. Kaip žmonės gyvena, ar nepasimetė tarp naujų normų ir tikslų?

Kun.dr. Artūras JAGELAVIČIUS, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų instituto direktorius:

Per penkiasdešimt metų praradome labai svarbias žmogui dorybes: darbštumą, sąžiningumą, tikėjimą. Po sovietmečio žmonės nori žūtbūt praturtėti, įgyti materialinį pagrindą, o dvasinių vertybių išsaugojimą, dvasinių pagrindų kūrimą atideda ateičiai, šventėms... Tai reiškia, jog tikėjimas nepersunkė kasdienos. Lankant tikinčiuosius reto namuose rasi ką nors, kas simbolizuotų jų dvasines nuostatas, retai kas namuose atvirai deklaruoja išpažįstamą tikėjimą religine atributika. Džiugu, kad bent tautinių motyvų namų buityje nemaža. Manau, jog liaudies dainomis ir šokiais, susipažinimu su etnografija galima labiau uždegti patriotiškus jausmus, dienai ar savaitei tautą nuo kasdienių rūpesčių išvaduoti, draugiškumo ir bičiuliškumo dvasios kibirkštėlę įžiebti, tačiau vien to neužteks. Reikėtų pagalvoti, ką mes kuriame šiandien, ką statome, ką ateities kartoms paliekame? Juk ateities kartos semsis iš šių dienų stiprybės, nuo jų atsispirs žingsniui į ateitį! Per šį dešimtmetį mes į ateitį ėjome lyg atbuli, labiau su nostalgija prisimindami Lietuvą, atstatinėdami sugriautus paminklus. Žmonės turi suprasti, kad ana Lietuva jau nebegrįš. Todėl ar ne laikas drąsiai atsigręžti į dabarties ir ateities iššūkius ir kurti krikščionišką tautos ateitį? Ateitis priklausys nuo to, kokį jaunimą išauklėsime, kokiomis vertybėmis jis grįs savo gyvenimą. Prieš sekso, narkotikų, jėgos kulto tvaną sunku bus atsilaikyti vien tik liaudies dainas dainuojant.

Šiandien niekas kitas taip degraduojamai neveikia tikinčių žmonių, kaip blogųjų gerovė. Tikintieji mato, kad nesąžiningieji gyvena geriau, todėl ir patys įsidrąsinę ima nesąžiningai elgtis. Tuomet teisinamasi: „Kad visi taip daro... visi vagia, nesąžiningi, tai kodėl aš turiu būti kitoks?” Toks pasiteisinimas silpnai tepaguodžia, kuomet masiškai degraduojame. Šiandien materialistinis ateizmas jau nebe toks - jis tapo gyvenimišku ateizmu, kasdieniniu sumaterialėjimu. Vyksta kova dėl vertybių. Reklama, žiniasklaida dažnai nejučia slopina moralines normas žmoguje, iš vienos pusės reklamuodamos erotiką, prievartą, žiaurumą, iš kitos pusės - turtingą, lengvabūdišką gyvenimą. Dabartinis žmogus praranda labai svarbų žmogaus gyvenime pasirengimą ir pajėgumą kentėti, savo darbo prakaitu uždirbti duoną. Manau, kad jeigu gyvenimas mūsų neišmoko kantriai kentėti, tai mes būsime neatsparūs ateities gyvenimo išbandymams, ir mūsų gyvenimas gali baigtis labai liūdnai. Poetas Justinas Marcinkevičius knygoje „Dienoraštis be datų” rašė: „Žmones galima būtų skirstyti į nesugebančius ir sugebančius kentėti”. Sunku gyventi, kai žmogus pats nemoka kentėti arba šalia gyvena nekantrus žmogus.

Bažnyčia stengiasi būti pranašu, linksmesniu ar liūdnesniu, bet teisingu pranašu ir visuomenės etinių vertybių indikatoriumi, nes toks yra Bažnyčios uždavinys - būti pranašu konkrečioje visuomenėje ir perspėti, kas žmonijai gresia praradus krikščioniškus principus, pamynus žmogaus asmens orumą. Kai kam atrodo, jog per švelnios mūsų Bažnyčios normos ir Lietuvai būtų parankesnis Islamo „režimas”, atsakau, kad ne religijos griežtumas lemia tautos tvirtumą, o kiek dvasingumo pati tauta iš tos religijos pasisemia. Ne tik Lietuvą, bet daugelį katalikiškos Europos kraštų yra apėmusi ne religijos krizė, bet žmogus santykio su religija krizė. Manyčiau, kad reikėtų grįžti prie savo sąžinės gaivinimo, kad nenumirtų sąžinė. Būtina išgirsti savo sąžinėje Dievo balsą. Daug žmonių save laiko tikinčiais, bet tuo tikėjimu negyvena. Jei mano tikėjimas nepasireiškia darbuose, jis yra miręs! „Kas praranda tikėjimą, daugiau jau nebeturi ko prarast“, – tvirtino Publijus Sirus.

Jaunimo muzikos, narkotikų, alkoholio pomėgis rodo, kad jauni žmonės bėga nuo savęs. Neduok Dieve, jis liks vienas su savimi ir tuomet prabils jo sąžinė arba pamatys, kad jo širdyje, jo dvasioje - tyrai… Ir taip mes nejučia kuriam miniažmogį, ne individą, ne asmenybę, bet masę. Žodžio miniažmogis galbūt nėra lietuvių kalboje, bet jis XX a. pirmoje pusėje Bažnyčios socialiniame mokyme buvo minimas „masės“ terminu. Popiežiai gerai suprato, kas Sovietų Sąjungoje reiškia „narodnyje masy“. Ir perfrazuodamas popiežių mintis pasakyčiau: „Bijokime kurti iš tautos masę, masę, kaip plastiliną, kuri nemąsto, kuri pasiduoda bet kaip nulipdoma”. O iš jos tada nulipdyti galima visiškai ne tai... Manau, mes esame tokie trupučiuką... palipdyti. Palipdyti žmonės, pastandartizuoti, užtat šiandien mes, pavyzdžiui, ir politiniame gyvenime labai stokojame asmenybių. Skaudu, jog mes vis dar nesugebame išsivaduoti iš „liaudies masių“ sindromo. O nenorinčiųjų giliau mąstyti skaičius, deja, didėja.

Ar auganti civilizacija neužgožia dvasingumo?

Šiandieninė civilizacija sunkiai slegia asmenybę. Pašėlusiai besivystanti gamyba atitraukia žmogų nuo namų židinio, gamtos, net religijos. Šis procesas sunkiai psichologiškai traumuoja žmones. Pervargimas darbe gimdo nenorinčių mąstyti žmonių visuomenę. Tokie žmonės visą laisvalaikį sunaudoja norui išsiblaškyti. Net rimtos prasmingos knygos skaitymas pervargusiam žmogui atrodo per sunkus užsiėmimas. Miestų žmonės nesibaigiančioje kovoje už būvį praranda savo laisvę ir mąstymo nepriklausomybę, nes gyvenimą standartizuoja mados, reklamos, politika ir t.t. Net bendraudamas su kitais žmogus ne visada sugeba pasielgti humaniškai, nes jis skuba, lekia. Jam nėra kada sustoti ties vargstančiu žmogumi. Popiežius Pijus XI tvirtino, kad „mūsų laikotarpis pasižymi ryškia priešybe tarp neaprėpiamos mokslinės bei techninės pažangos ir baisaus žmogiškojo nuosmukio“. Deja, civilizacija auga žmogaus dvasios sąskaita. Panašias mintis knygoje „Kultur und Ethik“ dėsto Nobelio premijos laureatas Albertas Šveiceris. Jis teigia, kad civilizuotumas ir kultūra neina lygiagrečiai. Gali būti labai civilizuotas, labai techniškas, su labai išvystyta aptarnavimo kultūra, bet pačiam žmogui visiškai nereikės dvasinių dalykų.

Sakyčiau, kad reikia pagalvoti, kaip apsirengiame mes... turiu mintyse žmogaus vidų. Mes dar neįsisąmoninome viso mūsų dvasinio skurdo. Galime labai greitai pristatyti gražių vitrinų, gražių dangoraižių, prašmatnių restoranų, bet savo viduje būti, kaip minėjau, nekantriais žmonėmis, kurie šeimoje nesugeba kantriai pakęsti sutuoktinio, žiūrėk, ir vaikus muša arba skiriasi. Mūsų plastiliniškumas vis kartojasi, lyg vienodai sulipdyti negalime pakęsti, kad kitas kitoks, kitaip galvoja, kitokiomis vertybėmis grindžia gyvenimą. A. Šveiceris sakė: „Asmens nuomonę užgožė masės nuomonė, o jo dorovę – masės dorovė“. Ar to neatspindi kad ir bioetikos klausimų svarstymas, balsuojant telefonu į televizijos laidas? Moralu ar nemoralu, į šį klausimą, pasirodo, galima atsakyti balsavimo keliu, bet ne etinių, moralinių ir religinių vertybių požiūriu. Štai kur civilizacijos etikos krizė.

Žmonės nori gyventi, nori turtingai gyventi, ilgai, bet atsakomybė prarasta, jau net mirtis nebebaugina. Žmonių mirtis tapo statistiniu skaičiumi, bet ne tragedija. Žiniasklaidoje taip pat didesnis procentas neigiamų žinių turi populiarumą negu teigiamų. Kažkas parašyta gražaus, apie kokią socialinę instituciją, kad kažkokią veiklą kas vykdo - tai bus mažai parašyta, o apie blogus dalykus - daug. Jei daug rašysime apie blogus dalykus - švariau nuo to nebus. Jeigu mes prirašysime daug knygų apie mediciną, bet nesigydysime – niekada nepasveiksime.

Manau, kad dabar žmonėms reikia mokytis nebijoti ginti savo įsitikinimus, vertybes ir teises. Mokytis kurti etinę kultūrą. Koks bus moralinis Lietuvos valstybės ir tautos veidas, priklauso nuo etikos ir moralės principų laikymosi politikoje, ekonomikoje ir asmeniniame gyvenime. Religinės vertybės, dorovinės vertybės - tai ta pynė, kuri turi susipinti į dvasinę tautinę pynę. Dvasines-etines tiek tautos, tiek asmens vertybes reikės visada saugoti ir ginti, nepaisant kokiai sąjungai priklausytų mūsų šalis. O tam reikia kasdienybės didvyrių.

Dėkoju visiems, čia pareiškusiems savo nuomonę ir davusiems daug naujų minčių pamąstymams apie Lietuvos dabartį, sąsajas su praeitimi, jos integraciją į pasaulį, pateikusiems verdiktų.

Praeis dešimt, šimtas metų, skubės laikas ir gyvenimai, palikdami pėdsakus istorijoje. Kokie tie pėdsakai, kuriuos šiandien paliekame kiekvienas, skaitys mūsų ainiai.

Kalbėjosi
Julė KILČIAUSKIENĖ

© 2003 "XXI amžius"