Pirmasis puslapis
Krikščionybė
     ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Kultūra
Darbai
Atmintis
Literatūra
Žvilgsnis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Istorija
      ir dabartis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Skulptūra, skleidžianti
tautai prometėjišką šviesą

Apie skulptorių ir poetą Albertą Donatą Belevičių

Prof. Ona VOVERIENĖ

Skulptorius Albertas Belevičius (kairėje) ir tremtinys Vytautas Masauskas Merkinėje prie paminklo A.Ramanauskui-Vanagui

Motina. 2000 (Merkinės koplyčia)

Šiemet būtume minėję skulptoriaus ir poeto Alberto Donato Belevičiaus 70-ąsias gimimo metines, jeigu ankstyva mirtis nebūtų jo išplėšusi iš tautos kultūros ir artimųjų rato.

Nedaug Lietuvoje turime skulptorių, savo kūryba taip mokėjusių išreikšti tautos idėjas ir pajautas, nacionalinį pasaulio suvokimą. A.Belevičiaus kūrybos savitumas ryškus visuose jo darbuose, nepriklausomai iš kokios medžiagos – medžio, pasidabruoto aliuminio, bronzos ar šamoto – jie būtų sukurti.

Sunku įsivaizduoti šiuolaikinės lietuvių skulptūros raidą be A.Belevičiaus kūrybos, kaip rašė menotyrininkė Rūta Čiaupova, „neramių, svajingai susimąsčiusių, o kartais ir labai charakteringų tragiškų figūrų bei portretų, daugelio medalių ir memorialinių darbų“ (Čiaupova R. Albertas Belevičius – V., 1985).

A.Belevičiaus kūrybos tautiškumą pabrėžia iš visų jo darbų sklindantis dvasingumas, būdingas romantiškos pasaulėjautos patosas, prometėjiškumas, išreiškiantis menininko „rūpinimąsi dėl žmogaus dvasinio pasaulio, dėl jo gyvos, virpančios sielos“ (Čiaupova R. Ten pat), siekia joje pažadinti kūrybiškumą, tobulumo paieškos poreikį.

Albertas Donatas Belevičius gimė 1934 m. rugsėjo 3 d. Alytaus rajone, Meškasalio kaime. Tėvas Jonas Belevičius (g. 1905) buvo kaimo kalvis, beje, kaip ir senelis. Ne šiaip sau kalvis, o meniškos sielos, ieškojęs savo amate grožio ir meistriškumo. Prasidėjus antrajai rusų okupacijai, kaip ir daugelis doriausių Lietuvos vyrų, J.Belevičius išėjo partizanauti. Priklausė Juozo Kazlausko-Klevo partizanų būriui. Jo slapyvardis buvo Musteikis (Šaleikis). Žuvo 1946 m. birželio 24 d. Ryliškių bažnytkaimyje. Stribai tėvo lavoną įmetė į vežimą, pasodino ant jo krūtinės aštuonmetį sūnų Albertą ir visą kelią nuo Ryliškių iki Merkinės reikalavo, kad vaikas pripažintų nužudytąjį esant jo tėvu. Jautrios meniškos sielos vaikui tas siaubas įsiminė visam gyvenimui. Tėvas jam tapo kovotojo simboliu. O motina, likusi su trimis vaikais, turėjusi palikti savo namus ir slapstytis, taip pat globoti ir jais rūpintis, jam tapo moters pasiaukojimo, meilės ir šventumo etalonu. Motinai skirta keletas jo eilėraščių, taip pat ištisa jo kūrybos kryptis skulptūroje.

Beveik dvejus metus Albertas piemenavo pas ūkininkus ir pas kleboną. 1947 metais, padedamas tetos, pradėjo lankyti Liudvinavo septynmetę mokyklą. Ją baigęs įstojo į Taikomosios dailės mokyklą Kaune. Buvo pašauktas į sovietinę kariuomenę. Atitarnavo trejus metus. Grįžęs 1958 metais baigė dailės mokyklą. Metus mokytojavo Marijampolės mokykloje-internate. 1959 metais įstojo į Vilniaus dailės institutą, skulptūros specialybę. Jį baigęs, 1965 metais įsidarbino Techninės estetikos institute. Čia dirbo dvejus metus. Pakviestas į Plungę pastatyti paminklo vokiečių sušaudytiems žmonėms atminti, sėkmingai jį užbaigęs, visam gyvenimui pasirinko vien tik kūrybinį darbą. Kartu su Eriku Varnu atkūrė lietuviško medalio žanrą. Dalyvavo respublikinėse, sąjunginėse ir tarptautinėse medalių parodose-konkursuose: 1974 metais Paryžiuje, konkurse „Medalio atgimimas-74“, 1975 metais – Krokuvoje, 1977-aisiais – Budapešte, Londone.

Medalius liedavo iš bronzos, aliuminio; jie buvo gilaus reljefo, dekoratyvūs, netikėtos originalios kompozicijos. Iš pradžių medaliai buvo skirti vienam objektui, vėliau atsirado jų ciklai: du medaliai medžiotojams (1978), du Žalgirio mūšiui, šeši ciklo „Vaikai“ medaliai (1972), penki medaliai naujagimiams (1976), septyni ciklo „Vilnius“ medaliai (1963-1973), keturi ciklo „Lietuva“ medaliai ir t.t.

Tačiau mažas medalio formatas kuo toliau, tuo labiau ėmė varžyti menininko dvasinį polėkį. Todėl jis ėmėsi ir vis stambesnių bareljefinių kompozicijų: 1974 metais buvo sukurtas „Jaunosios talkininkės“ bareljefas, 1977-aisiais - „Motina“, 1978-aisiais – „Motinystė. IV“; vėliau – „Poetė“ (1979), „Motinystė“ (bareljefas, 1982), „Mergaitė su paukščiu“ (horeljefas) ir kiti.

Motinos tema A.Belevičiaus kūryboje užima ypatingą vietą. Ir pirmasis jo eilėraštis „Motinai“, parašytas 1959 metais, buvo skirtas jo daug iškentėjusiai mamai. Poetui viskas brangu: ir jo gimtieji namai, ir pievos aplink, ir net dulkėta kaimo gatvė, o užvis brangiausios mamos virpančios lūpos, kalbančios maldą, jos rožinius iš „serbentų“ ir ypač jos rankos:

Motinos rankos žvelgia žemyn,
Pasakodamos žemei savo sielvartą,
Kad baigiasi darbai
Ir ateina vakaras
Motinos rankos žvelgia žemyn,
Nors veido raukšlėse dar žaidžia
Saulės spindulys…

(Belevičius A. Rankos // Kelias. – 1998. P. 13)

Vėliau tas motinos rankas, „žvelgiančias žemyn“, jis įamžino savo medžio skulptūroje „Motina“ Merkinės koplytėlėje.

Prie motinos temos A.Belevičius grįžo ne kartą. Jo kūryboje dvi motinos tematikos potemės: 1) nuostabaus grožio, dvasinga, visada santūri motina su kūdikiu ant rankų ir 2) kenčianti, su kalavijais, susmeigtais į jos širdį, arba nukankintu sūnumi ant kelių, bet nepalūžusi motina.

Motinos su kūdikiu dvasinį ir išorinį grožį perteikia tobulos veido ir kūno formos, meniškai krintančios ilgų banguotų plaukų sruogos ir sidabrinės drabužių klostės; pjedestalas, ant kurio ji sėdi, apipintas lauro lapų – nemirtingumo, pergalės ir garbės simbolio - pynėmis. Tai iš antikos paimtas motyvas, skelbiantis, kad lauras žmogų apvalo dvasiškai ir fiziškai, kūrėjams suteikia įkvėpimo, turi pranašiškos galios, apsaugo nuo žaibo. Vėliau jo kūryboje motina kūdikį iškelia virš savo pečių ir tarsi išrėkia pasauliui ir Lietuvai: „Štai mūsų ateitis!“ („Ateitis“, 1980). Tai balto marmuro stebuklas, tobulomis formomis ir gražiai krintančia drapiruote išaukštinantis motinystę, pabrėžiantis, kad moters gyvenime nieko gražesnio už motinystę nėra. Motinystė – tai ateitis!

Kaip jautriai rašo dailėtyrininkė Audronė Ercmonaitė, „Motinos kančia ir tvirtybė išraiškingiausiai atsiskleidžia pietoje – tai „Motina“ (1977); „Pieta“ (1994) Ryliškių bažnyčioje; „Motina“ (2000) Merkinės koplyčioje. Ankstesniuose darbuose motinos figūra tradiciškai sėdinti… Vėlesnėse skulptūrose ji išsitiesia, atsistoja, glausdama prie krūtinės savo meilę ir kartu kančią. Dvi figūros skulptūroje tarsi susilieja į vieną, į neatsiejamą visumą. Krintančių drabužio raukšlių piešinys, pavargusių rankų pailgintų pirštų grafika sukuria struktūrišką ažūrą, palaikantį kūno masę, plačią krūtinę, veidus. Motina tarsi išsitiesia savo skausme, palaikoma meilės, ir lieka nesugniuždoma, nepalaužiama, nesvyruojanti. Taigi tvirta ir seniai kartu su meile priėmusi ir kančią. Toks jos prasmingas, pasiaukojantis gyvenimas, tokia idėja“. (Ercmonaitė Audronė. Kur šaukia sirenos // Dienovidis. – 2002, Nr. 10).

Visose A.Belevičiaus skulptūrose motinos turi jo motinos veidą. Tą jis pats paliudijo vienoje savo lyriškiausių publikacijų:

„Vis ieškau Tavęs, mama, akys klaidžioja tarp amžiaus palytėtų moterų siluetų, veidų. Štai štai artėja žingsniai – gal tai Tu pareini kaip kadais, lėtai, krepšeliu nešina?

Jau tik ant Tavo ašaros atminimo pailsi manoji dvasia, laikosi geros mintys, nes nėra jau tų rytmečių su tavuoju žodžiu prikeliančiu, ir paukščių balsai tylesni sapnui pasibaigus. Ir jau niekas nepaima mano rankos – Tavo delnuose ji gyveno, skleidėsi, mylėjo…

Menu, kaip Tu pirmąkart gelbėjai mano gyvybę. Trys savaitės sunkaus plaučių uždegimo pokario kaime be vaistų, medikų… Tu viską mokėjai, viską galėjai.

Tu nujautei ir tėvo žuvimo laiką – nors jau slapsteisi, atvykai tą pačią dieną lyg žinodama, kad išvežtum mane, jau ieškomą, pro NKVD apsuptį į saugesnį kraštą, kur mūsų niekas nepažins, nežinos… Vėl išgelbėjai.

Kaip dažnai Tavo veido gerumas nuramindavo pyktį, nusivylimą, nerimą sieloje! Ir tik pačioje pabaigoje nepagydomos ligos pažymėtas veidas jau nusigręžė, nutolo, gal nenorėdamas dalytis kančia su mumis – lyg saugodamas mus nuo šios pralaimėtos kovos gedulo, mirties pajautimo…

Viskas praėjo kaip viena diena – buvo paskutiniai Tavo žodžiai. Ką bepadarysi, trumpas mūsų gyvenimas meilei. Tik skausmo dienos neturi pabaigos…

Toli jau Tavieji žodžiai, jų skambesys tylus, prislopintas. Tik jų muzika gyva kartu su Tavo ašaros skaidrumu iš tų laikų, kai dalijo pokario laimę Tavo vaikams – sunaikintus namus, slapstymąsi, svetimas pavardes… Gyvos mūsų širdys, mama, kartais taip sunkiai artėjančios prie Tavo paliktos meilės…“ (Belevičius Albertas. Dienovidis. – 1999 04 30-05 06).

Nežinau, ar mūsų literatūroje dar yra kitas tokio nuoširdumo, tarsi širdies krauju parašytas tekstas, skirtas motinai. Jis kaip malda, kylantis į aukštybes ir iki jų pakeliantis meilę motinai už jos vargą ir skausmą… ir į sūnaus širdį pasodintą to suvokimo, žmoniškumo gėlę.

Kenčiančios, bet nepalūžusios motinos skulptūros – itin lietuviškos. Jos parodo ne tik autoriaus meistriškumą ir jo jausmų gamą jas kuriant, bet ir skleidžia ypatingą šilumą. Gal tik mums, lietuviams, taip atrodo?

Kaip sakė pats skulptorius žurnalistui V.Grigucevičiui: „lietuviai nuo seno mėgo įsiamžinti medyje… Pirmosios antkapinės skulptūros mūsų krašte atsirado pagonybės laikais ir buvo visai nepanašios į dabartines. Tuo metu dominavo jūrinio vėžlio – ilgaamžiškumo simbolio ženklas. Šis lietuviams nebūdingas Rytų motyvas menotyrininkų siejamas su indoeuropiečių atėjimu į baltų žemes. Vienintelės tokios kapinaitės išlikusios Nidoje. Jos turi istorinę vertę, todėl neseniai buvo rekonstruotos, o antkapinės skulptūros restauruotos…“ (Grigucevičius V. Paskutiniai namai // Veidas. – 2002, Nr. 42).

Mūsų laikais pats medis tapo simboliu. Tai pasaulio ašis, nes tikima, kad į žemę įleistos šaknys siurbia vandenį, o šakos siekia dangų ir amžinybę. Simbolizuoja neišsenkančią gyvybinę energiją ir pačią gyvybę, žemės jėgą, augimą, kilimą į viršų, vykdo saugomąją funkciją, reprezentuoja šventąsias vietas. Dėl kasmetinio atsinaujinimo laikomas atgimimo, prisikėlimo, pergalės prieš mirtį simboliu.

Dėl to Lietuvoje ir yra populiarūs mediniai kryžiai bei skulptūros. A.Belevičiaus sukurtos medinės skulptūros rymo daugelio žymių žmonių paskutinio poilsio vietoje, puošia Lietuvos ir užsienio bažnyčių altorius, sodybas, pakeles. Jo pano puošia vaikų darželį Naujojoje Vilnioje, Jiezno kavinę, Šalčininkų restoraną, jo skulptūrų yra Birštone, Palangoje; jo sukurtas Ryliškių bažnyčios altorius, jau minėta „Pieta“, šv. Monikos skulptūra, visas medinis interjeras toje bažnyčioje, Merkinės koplyčios maketas ir ją puošiančios skulptūros, kryžiai Merkinės kalnelyje. Čia rymo kryžius jo tėvui Lietuvos partizanui J.Belevičiui, legendiniam Dainavos apygardos ir vėliau visos Lietuvos partizanų vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui; sukurtas paminklas karo ir pokario aukoms Plungėje, skulptūra „Partizano ranka“ (raudonmedis) Merkinės rezistencijos ir tremties muziejuje.

Savarankišką jo kūrybos ciklą sudaro „Sirenos“ (iš medžio). Sirena – tai mitinė būtybė, pusiau paukštis, pusiau moteris, savo dainavimu viliodavusi jūrininkus į pavojingas keliones.

A.Belevičiaus „Sirenos“ – didelės ir mažos, su išskleistais ir besiskleidžiančiais sparnais, su tauriais deives primenančiais veidais, romios, išdidžios, tvirtomis kojomis įsirėmusios į žemę, dideliais globėjiškais sparnais, aptakių formų.

Jo žmona Birutė Belevičienė, paskutinėje jau po skulptoriaus mirties jos ir jų sūnaus Ryto organizuotoje parodoje, įvykusioje 2003 m. lapkričio 6 d. Šv. Jonų galerijoje, kalbėjo, kad sirenos turi skulptoriaus mylimų moterų veidus: skulptoriaus mamos, jo sesers Aldonos; vėliau jo gyvenime sutiktų moterų; yra ir jo žmoną Birutę vaizduojanti sirena – tik ji be veidelio. Paskutinis A.Belevičiaus darbas buvo kryžius. Jis šio darbo nebaigė. 2002 m. rugpjūčio 18 d. pavargo ir nustojo plakusi skulptoriaus širdis. Kryžių baigė jo sūnus Rytas.

Po skulptoriaus mirties šeima organizavo dvi jo likusių darbų ekspozicijas. Viena jų vyko A.Mickevičiaus bibliotekoje 2003 metų balandžio mėnesį; kita, kaip jau minėta, lapkričio 6 dieną Šv. Jonų galerijoje. Apie pirmąją skulptoriaus darbų ekspoziciją labai šiltai rašė A.Svirbutavičiūtė „Lietuvos žiniose“ (2003 04 12). Kaupiasi ne tik menininko parašytų darbų, bet ir darbų apie jį bibliografija. Jo artimųjų ir bendražygių dėka prasideda menininko atgimimas ir jo kelias į Amžinybę. Kaip vienas kukliausių mūsų kultūros istorijos dalyvių, jis tą kelią, paprastą, kaimo takažolėmis žaliuojantį, kukliai apibūdino: „Kiekvienam žmogui yra malonu palikti po savęs ką nors gera, kas primintų tave“.

Apibendrinti savo mintis apie menininko kūrybą norėtųsi dailėtyrininkės profesionalės A.Ercmonaitės žodžiais: „Kiekviename Alberto Belevičiaus darbe glūdi plastinė ar kompozicinė naujovė, suteikianti jo skulptūroms originalaus savitumo, stebinanti išradingumu ir sumanymo branda. Jo kūryba siejasi su mūsų tautos liaudies meno tradicijomis, ir su Lietuvos skulptūros pažanga“. Neprofesionalo jausmas ir širdis sako: jo skulptūra skleidžia tautai prometėjišką šviesą, sušildo, uždega, įkvepia, priverčia mąstyti.

© 2004 "XXI amžius"