Pirmasis puslapis
Krikščionybė
     ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Kultūra
Darbai
Atmintis
Literatūra
Žvilgsnis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Istorija
      ir dabartis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Kaip atrodys Lukiškių aikštė?

Taip turėtų atrodyti rekonstruota Lukiškių aikštė

Sausio 12 dieną Seimo Konstitucijos salėje įvyko konferencija „Sausio 13-oji Lietuvos istorinio atminimo kontekste“, surengta Seimo kanceliarijos, Vilniaus miesto savivaldybės, Lietuvos istorijos instituto ir Vilniaus pedagoginio universiteto. Vienas konferencijos akcentų – Lukiškių aikštės ir jos prieigų sutvarkymo aptarimas. Šia tema pranešimus skaitė Vilniaus dailės akademijos rektorius prof. Arvydas Šaltenis, Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Alvydas Nikžentaitis, Lietuvos architektų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininkas Kęstutis Pempė, vyko aktyvios diskusijos.

1990 metais Kovo 11-osios Aktu atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1991 metais Lukiškių aikštėje nugriovus Lenino paminklą, buvo pradėtas brandinti šios aikštės rekonstrukcijos projektas. Tam pamažu kūrėsi teisinis pamatas.

1999 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą, kuriuo Lukiškių aikštė buvo paskelbta reprezentacine aikšte su laisvės kovų memorialiniais akcentais. Ten pat buvo akcentuojama, jog Lukiškių aikštė, kaip istoriškai susiformavusi vientisa urbanistinė erdvė, turi atlikti valstybinę reprezentacinę ir kartu visuomeninę funkciją. Projektiniai sprendimai turi apimti ir suderinti abi šias funkcijas – įkomponuoti pastatą Gedimino pr. 40 (buvęs KGB rūmų pastatas) ir Aukų gatvę bei įvertinti Pamėnkalnio (Taurakalnio) urbanistinių sprendimų perspektyvą.

2002 metais buvo patvirtintas Vilniaus miesto strateginis planas 2002-2011 metams, numatantis Vilniaus konkurencingumo regione skatinimą per geresnį praeities paveldo eksponavimą.

2003 m. spalio 8 d. Vilniaus miesto meras patvirtino istorinės raidos įprasminimo Vilniaus mieste priemonių plano parengimo ir įgyvendinimo komisiją, kurios kompetencijai priklauso ir sprendimas dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo bei funkcijų detalizavimo. Komisiją sudaro trylika visuomenei žinomų žmonių: Vilniaus dailės akademijos rektorius prof. A.Šaltenis, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos valdybos pirmininkas Jonas Burokas, šios sąjungos valdybos narys mons. Alfonsas Svarinskas, Valstybinės paminklosaugos komisijos pirmininkas Jonas Glemža, Lietuvos architektų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininkas K.Pempė ir kt.

Konferencijos dalyviams buvo pristatyta „Lukiškių aikštės ir prieigų sutvarkymo preliminari programa“, skirta visuomenei svarstyti, parengta Vilniaus miesto savivaldybės, Lietuvos architektų sąjungos Vilniaus skyriaus, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento, Lietuvos istorijos instituto ir savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“.

Programoje primenama Lukiškių aikštės istorija, glaudžiai „susijusi su Lietuvos valstybingumu. Susiformavusi kaip eilinė miesto aikštė, okupacijų metais ji buvo susijusi su svetimų valstybių teroru Lietuvos visuomenės atžvilgiu. Lukiškių aikštėje buvo žudomi XIX a. sukilimo dalyviai, po 1940 m. šios aikštės pašonėje įsikūrė TSRS Saugumo komitetas, vykdęs represijas prieš visos Lietuvos gyventojus. 1991 m. rugpjūčio mėn. po sužlugusio perversmo Maskvoje Lietuva de facto atgavo Nepriklausomybę, o pašalinus paminklą Leninui, aikštė ne tik atgavo senąjį Lukiškių aikštės pavadinimą, tačiau buvo ir sudarytos visos sąlygos aikštei atgauti visas funkcijas, kurias ji prarado dėl Lietuvos okupacijų“.

Taip įvardyta istorija programos kūrėjams leido suformuoti aikštės viziją: „Lukiškių aikštė taps Lietuvos sostinės – Vilniaus miesto centro akcentu, pabrėžiančiu Lietuvos žmonių kovas už laisvę ir pergalę.

Aikštė atspindės valstybės ir miesto raidos istorijos etapą, apimantį laikotarpį nuo XVIII a. (Kosciuškos sukilimas) iki šių dienų.

Tai pabrėš vieša, daugiafunkcinė aikštės naudojimo paskirtis, kur bus suderintos memorialinės, reprezentacinės funkcijos su piliečių kultūringo poilsio ir bendravimo reikmėmis. Tai atsispindės ir čia vykstančiuose renginiuose bei „Laisvę“ simbolizuojančiame aikštės įvaizdyje“.

Vadinasi, Lukiškių aikštė turės keletą strateginių funkcijų. Visų pirma tai bus vieta, skirta asmenims, žuvusiems už Lietuvos laisvę, pagerbti. Todėl tikslinga pastatyti paminklą laisvės kovotojams. Paminklas turėtų priminti XVIII a. pabaigos – XIX a. sukilimus, Lenkijos okupaciją, kovą už laisvės atgavimą 1940-1988 metais, Sąjūdį ir Lietuvos nepriklausomybės atgavimą 1988-1991 metais. Diskusijose išaiškėjo dar vienas svarbus memorialinės funkcijos akcentas. Tai nežinomo partizano kapas. Be to, memorialinę funkciją papildys muziejinis informacinis centras. Kuriant šį padalinį, bus ieškoma panašių memorialų tarptautinės patirties, kuri skatina nuolatos skleisti visuomenei tas idėjas, įkūnijančias pastatytu paminklu.

Muziejus – informacinis centras įsikurs buvusiuose KGB rūmuose. Savo ruožtu jis taip pat turės bene dvi funkcijas: muziejinę ir edukacinę.

Muziejuje-informaciniame centre turėtų būti eksponuojamos tos istorijos temos, kurioms ir buvo sukurtas paminklas, būtent: XVIII a. pabaigos – XIX a. sukilimų istorija, 1940-1988 metų pasipriešinimas sovietų valdžiai (ir kolaboravimas), Sąjūdžio istorija bei su Atkuriamuoju Lietuvos Seimu susiję įvykiai (Baltijos kelias, 1991 m. sausio 13-osios įvykiai ir kt.). Muziejui-informaciniam centrui būtų tikslinga pavesti ir kitų su šiais įvykiais susijusių paminklų, tokių kaip barikadų prie Seimo, atminimo ženklų prie Televizijos bokšto priežiūrą. Ne mažiau svarbu, kad centras pradėtų kaupti ir su Sąjūdžio istorija susijusią medžiagą, ko ligi šiol nesiėmė nė viena Lietuvos Respublikoje veikianti institucija. Centrui turėtų būti pavestas ne tik muziejuje esančių eksponatų pristatymas lankytojams, bet ir ekskursijos į vietas Vilniuje, glaudžiai siejamas su Sąjūdžio, Atkuriamojo Seimo istorija.

Kadangi muziejus-informacinis centras turi tik 1940-1953 metų originalius eksponatus, likusią ekspoziciją būtų tikslinga kurti moderniomis informacinėmis technologijomis, jame naudoti ir paties muziejaus kaupiamą dokumentinę, garso, fotomedžiagą apie Sąjūdžio istoriją.

Svarbiu edukaciniu uždaviniu taptų pavyzdinių pamokų muziejuje rengimas visos Lietuvos Respublikos moksleiviams. Tokiems tikslams būtina panaudoti muziejaus fonduose sukauptą medžiagą, ypač modernių technologijų pagalba sukauptus duomenis, gal net bus kovų už laisvę pristatymas kompiuterinių žaidimų forma. Detalus muziejaus-informacinio centro koncepcijos projektas turėtų būti pavestas specialiai sukurtai darbo grupei.

Konferencijoje buvo akcentuota, kad Lukiškių aikštė nėra tik viena iš trijų didžiųjų sostinės aikščių (kitos – Katedros, Daukanto). Tai visos Lietuvos aikštė, turėsianti vienyti visus nukankintus ir žuvusius dėl tėvynės laisvės, visų laikų, visų kartų pasipriešinimo okupacijoms dalyvius. Vadinasi, aikštė turės ir reprezentacinę, skirtą svarbiems miesto ir valstybės renginiams, susijusiems su Lietuvos laisvės kovų istorija, funkciją. Čia galės padėti gėlių užsienio svečiai. Dabar jie gėles veža į Antakalnio memorialą ir deda ant Sausio 13-osios didvyrių kapų.

Lukiškių aikštė užima didelį plotą. Čia užteks vietos žmonių bendravimui, prasmingam laisvalaikio praleidimui. Bus daug žalumos, žydinčių gėlių ir krūmų. Be to, senamiestis ir jau rekonstruota Gedimino prospekto dalis turi daug komercinio pobūdžio objektų. Tad Lukiškių aikštė būtų kultūros objektas, traukiantis užsienio ir miesto svečių dėmesį.

Savaime iškilo klausimas: nuo ko pradėti, norint viziją paversti tikrove? Žinoma, nuo konkurso paskelbimo. Labai svarbu parengti tinkamas konkurso sąlygas. Jau šiais metais teks imtis istorinių, archeologinių, geologinių tyrinėjimų. Lukiškių aikštės rekonstrukcija taps nuosekliu Gedimino prospekto rekonstrukcijos etapu. Numatoma aikštės sutvarkymo ir atidarymo data – 2006 metų rugpjūtis. Tuomet minėsime Lietuvos valstybės atkūrimo de facto 15-ąsias metines. Ši data neprieštarauja Vilniaus miesto planams. Tais metais numatoma užbaigti Gedimino prospekto darbus ties Lukiškių aikšte.

Aldona KAČERAUSKIENĖ

© 2004 "XXI amžius"