|
Konservatoriai svarsto socialinius klausimus
Aldona KAČERAUSKIENĖ
Sausio 10 dieną Vilniuje Tėvynės sąjunga organizavo
konferenciją Dešiniosios alternatyvos socialinė kryptis. Konferencijos
iniciatorius - Rimantas Dagys. Priminsime, jog R.Dagys yra tremtinių
vaikas, gimęs toli nuo tėvynės, mokslus baigęs Lietuvoje, gamtos
mokslų daktaras, daugelio mokslinių publikacijų autorius, į politinę
veiklą įsitraukęs Atgimimo metais, 1992-1996 ir 1996-2000 metų kadencijų
Seimo narys, partijos Socialdemokratija 2000 lyderis; 2003-iųjų
rudenį ši partija susiliejo su Tėvynės sąjunga, nes, R.Dagio žodžiais
tariant, pajuto ideologinį bendrumą.
Problemos pristatymas
Pavasarį organizuotas referendumas dėl stojimo
į Europos Sąjungą parodė Lietuvos žmonių sąmoningumą. Net 91 proc.
piliečių pareiškė norą gyventi kartu su kitomis Europos demokratinėmis
valstybėmis ir išpažinti panašias vertybes. Tuomet atrodė, jog trylikos
metų nepriklausomos Lietuvos patirtis formavo žmonių demokratines
nuostatas ir davė gerus rezultatus.
Deja, Prezidentūros skandalas parodė ką kita.
Žymi dalis mūsų žmonių dar nėra visiškai pasirengę ar nenori gyventi
pagal demokratines, pasaulyje priimtas valstybių vertybes ir taisykles.
Net dalis nepriklausomos Lietuvos ateičiai neabejingų žmonių nebegali
atskirti vertybių ir leidžiasi suklaidinami iš Rusijos eksportuotų
pranašų.
Daugelis dabar vartoja dviejų Lietuvų sąvoką.
Kas anksčiau atrodė grėsmė, dabar radikalių politikų stengiamasi
padaryti realybe. Čia neabejotinas Prezidento ir jo aplinkos sąmoningas
veikimas, siekiant suskaldyti mūsų visuomenę į dvi dalis. Ir jiems
tai dažnai pavyksta. Galima būtų tuo teisėtai piktintis, tačiau
pagrindas susiskaldyti yra labai rimtas. Ar buvo galima prieš kelerius
metus tikėtis, kad didelė dalis Lietuvos žmonių numotų ranka į vieningą
Bažnyčios, intelektualų, aukščiausią populiarumo reitingą turinčių
visuomenės veikėjų, Seimo, Vyriausybės, pagrindinių šalies partijų
ir žymios daugumos šalies žiniasklaidos nuomonę? Tikrai ne. Lengviausia
būtų visus suklaidintuosius pasmerkti, tačiau vargu ar tai būtų
tinkamiausias atsakas į susidariusią padėtį. Bet kuriuo atveju krikščioniškąsias
vertybes išpažįstančiai Tėvynės sąjungai tai būtų pernelyg primityvus
sprendimas. Konferencijos organizatorius R.Dagys siūlė ieškoti kitokių
išeičių.
Nuo skurdo gali išvaduoti sveika šeima ir stipri
bendruomenė
Partijos pirmininkas, Seimo narys Andrius Kubilius
ir Krikščioniškosios demokratijos frakcijos pirmininkė, Seimo narė
Irena Degutienė savo pranešimus grindė 2003 metais paskelbtos konservatyviosios
politinės programos Dešinioji alternatyva: sėkmės Lietuva nuostatomis.
Toje programoje daug vietos skiriama socialinės krypties analizei.
Pranešimuose buvo pabrėžiama, jog ne ekonominis
skurdas, bet elgesio skurdas yra didžiausia Lietuvos problema. Nenorėjimas
mokytis, dirbti ir kurti normalias šeimas yra ekonominio skurdo
priežastis. Situaciją vis blogina griūvančios šeimos, irstančios
bendruomenės, visuomenės socialinių ryšių ir pasitikėjimo stoka,
taip pat netinkama socialinės paramos politika, kuri, paremta pašalpomis
ir išmokomis, tik didina pagundą likti asocialiems, tuoj pat pragerti
vaikams išlaikyti skirtus pinigus, neieškoti nuolatinio pragyvenimo
šaltinio, gimdyti vaikus ir palikti augti ne šeimoje, tikintis vis
didesnių valstybės išmokų.
Auga nusikalstamumas ir daugėja savižudžių ir
tai daugiau nulemia moralinių vertybių praradimas, žmogiško bendravimo
stoka, elgesio skurdo ir kultūros nebuvimo išraiška, o ne vien materialinis
skurdas ir nedarbas.
Yrančios šeimos, nesantuokiniai vaikai - tai vis
labiau ryškėjančios tendencijos. Ką Amerika pasiekė per penkiasdešimt
metų, pas mus atsitiko per dešimt metų, - sakė A.Kubilius. Patirtis
rodo, kad ne šeimoje gimę ir augę vaikai nemoka kurti patvarių šeimų,
kartoja tai, ką matė vaikystėje: paleistuvystę, alkoholizmą, narkomaniją,
nesantaiką, nusikaltimus. Tokiose šeimose nėra pozityvių vertybių
skalės, nesiformuoja kurianti asmenybė su tvirtu charakteriu.
Perskirstyti pajamas nepakanka, reikia kurti
socialinę politiką su moraliniu užtaisu, - sakė A.Kubilius. Žinome,
kaip spręsti šias problemas, - teigė I.Degutienė. Ji siūlė įkurti
Šeimos ir darbo ministeriją, koordinuojančią ir vykdančią šeimos
politiką.
Valstybės politika turėtų skatinti gyvenimą šeimose,
remti doras šeimas, sudaryti joms geresnes vaikų auginimo sąlygas.
Stipri šeima yra pati pajėgi sumažinti priežastis, kurios sukelia
daugelį visuomenės ydų ir negalavimų. Nuo moralinių ir bendruomeniškų
vertybių ugdymo negali likti nuošalyje ir mokykla. Ji turi padėti
kurti krikščioniškosios moralės pamatus.
Stiprios šeimos sudaro stiprias bendruomenes,
besiremiančias tradicijomis ir tikėjimo saugomomis bendromis vertybėmis.
Bendruomeniškoje, pasitikėjimu grįstoje visuomenėje yra stipresnis
ūkio bei gerovės augimas.
Būtina plėtoti dešiniąją socialinę alternatyvą
R.Dagys siūlė plėtoti dešiniąją socialinę alternatyvą,
kuriai įgyvendinti nereikia jokių milijoninių investicijų. Pranešėjas
pastebėjo, jog žmogų be galo žeidžia nenoras išklausyti, požiūris
į jo bėdas kaip antrarūšes. Dažna ironija, pamokantis tonas, skambantis
iš politikų, ekonomikos teoretikų ar kai kurių žiniasklaidos atstovų,
jį labai užgauna. Jis nebetiki, kad valdžios vyrai iš viso gali
sau leisti šiltai paspausti jam ranką ar tiesiai pažiūrėti į akis.
Kartu žmonės stebi, kaip vadinamasis elitas yra nuolat fotografuojamas,
jų kiekvienas net ir kvailiausias žodis cituojamas ar žavimasi jų
sugebėjimu dar kartą pasikeisti vyrą ar žmoną. Deja, visa tai
priimama kaip demokratinės Lietuvos valstybės požiūris į žmones.
Taigi, jeigu mes, politikai, norime savo piliečių pagarbos, turime
pradėti gerbti jų darbą ir būti jautrūs jų bėdoms. Nemulkinkime
jų tuščiais pažadais, o jeigu ką nors pažadėjome, bet netesėjome,
bent jau atsiprašykime.
Siekiame sukurti stiprią solidarią bendruomenę.
Tačiau mokslas jau seniai žino, kad kol žmogus nėra sotus ir saugus,
jam mažai rūpi visuomenės ir valstybės reikalai.
Pamėginkime sau atsakyti į klausimą, ar gali jaustis
žmogus saugus ir orus, jeigu jis kiekvieną dieną bijo darbdavio,
kuris gali daryti su juo ką panorėjęs. Juk realiai niekas jo teisių
negina: valstybės institucijos veikia formaliai, o profesinės sąjungos
dėl jų respublikinių lyderių bejėgiškumo yra neįtakingos. Algos
darbininkams mokamos vokelyje, o tai reiškia, kad šių žmonių senatvė
bus apgailėtina ir jokie kaupiamieji pensijų fondai jų neišgelbės.
Kaip tokiomis sąlygomis dirbantis žmogus gali jausti demokratijos
privalumus? Ar tokiai padėčiai ištaisyti daug reikia pritraukti
užsienio investicijų? O gal užtenka tik politikų dėmesio, priverčiant
už padėtį atsakingas institucijas dirbti? Gal užtektų padėti kurtis
normalioms profsąjungoms įmonėse, kurios galėtų tapti realiu tarpininku,
derinant darbdavio ir dirbančiojo interesus? Gal reikėtų mažiau
melstis liberalizmo dievui? Kas tuo turėtų pasirūpinti, jeigu
ne Tėvynės sąjunga? To tikrai nepadarė ir nepadarys A.Brazausko
partija, kuriai šie žmonės niekada nerūpėjo, nes jie nebuvo jų partneriai
privatizuojant Lietuvos įmones.
Ar pamato daugiau demokratijos šie žmonės, darbe
atidirbę 10 12 valandų? Ar, apsilankius valdiškose įstaigose, mūsų
valdininkai juos pasitinka su šypsena veide? Ar jie pasirengę jiems
tarnauti? Patys jaučiate, kaip kvailokai šie klausimai skamba nūdienos
realybėje.
Mes esame maža valstybė ir mūsų mažėja. Kaip žadame
atlaikyti kitų tautų konkurenciją Europos Sąjungoje? Kol neatstatysime
šeimos instituto prestižo, kol dora motina, dorai užauginusi puikius
penkis vaikus, valstybėje nebus gerbiama tiek pat kaip šalies Prezidentas,
mūsų ir toliau mažės. Kartu privalome pasirūpinti, kad kiekvieno
mūsų potencialas būtų maksimaliai išnaudotas. Mes turime tapti labiau
išsilavinusiais ir bet kokiems pasaulinių tendencijų pokyčiams pasirengusiais
žmonėmis. O tam visuotinė konstitucinė teisė į mokslą privalo būti
realiai įgyvendinta. Kitaip mūsų idėja apie žinių visuomenę taps
tuščiu oro drebinimu. Tam reikia pinigų ir jie turi būti surasti,
jeigu norime, kad po šimto metų Lietuva netaptų tik istorine sąvoka.
Kai ką, jeigu būtume turėję noro ir valios, galėjome senokai padaryti.
Ar sunku buvo surasti biudžete 60-70 mln. litų, kad aukštasis mokslas
būtų prieinamas darbininkui ir kaimo žmogui?
Yra didžiuliai ES investiciniai fondai. Ar iš
jų kas nors klius regionams? Tenka suabejoti, nes šalies Premjeras
džiūgavo pramušęs galimybę naudoti struktūrinių fondų lėšas stambiems
infrastruktūriniams objektams finansuoti. Vadinasi, pinigėliai vėl
nusės centruose. Šalies finansų ministrė bėdojo, kad Lietuva gali
nesugebėti išnaudoti savo galimybių rengiant projektus ES fondams.
O ką padarėme, kad kiekvienas žinotų, ko kada prašyti ir kaip tas
paraiškas rašyti? Ar reikia didelių pinigų norint paaiškinti visa
tai mūsų žmonėms?
Skaitydamas šalies Konstituciją, Lietuvos pilietis
lyg ir supranta, kad jam valstybė garantuoja nemokamą gydymą. Ką
kita jis mato realiame gyvenime. Nėra sunku sistemą sutvarkyti taip,
kad susirgęs žmogus sulauktų elementaraus dėmesio ne po kelių valandų
ar dienų, o tuojau pat. Ar reikia pinigų norint įvesti tvarką Ligonių
kasose, kad jos nustotų būti savitiksle, daugiau savo išlaikymu
besirūpinančia organizacija? Gal reikia daug pinigų norint tinkamai
tvarkyti vaistų kompensavimą? O gal tik reikėtų neleisti kai kam
pinigus dėti į savo kišenę. Vėlgi reikia daugiau politikų dėmesio.
Ar gali to imtis Tėvynės sąjunga? Iš tiesų niekas kitas to nepadarys,
nes vargu ar kam realiai rūpi, kad Lietuva būtų sveika.
Ta pati žemės reforma jau seniai galėjo būti baigta,
jeigu daliai valdininkų nebūtume leidę jos padaryti savo gerovės
šaltiniu. Visa tai žmonės mato, todėl nėra ko stebėtis, kad jie
nebenori tikėti politinėmis partijomis ir linkę patikėti pirmu pasitaikiusiu,
Rusijos pinigais išlaikomu, pranašu, nes, jų manymu, Lietuva nuo
žmonių nusisuko.
Partija, atsakingai kalbanti apie būtinybę stiprinti
Lietuvos valstybę, didinti jos piliečių solidarumą, turi suvokti,
kad minėtas problemas turės spręsti nuolatos. Mes turime daug šioje
srityje patyrusių žmonių, kurie gali tai padaryti. Mums gali padėti
daugelis partnerių.
Diskusijų nuotrupos
Išklausius pranešimus vyko diskusijos. Manome,
kad kai kurias mintis būtų įdomu išgirsti ir mūsų skaitytojams.
Petro Šakalinio nuomone, didelio nedarbo sąlygomis
sunku įkurti veiklią profesinę sąjungą. Bijodami atleidimo iš darbo,
žmonės sutinka su tuo, kas yra, nenori konfliktų su darbdaviais,
iš apačios vengia kelti problemas, nesiūlo jų sprendimo būdų.
Medikė Violeta Grigienė nepritarė Šeimos ir darbo
ministerijos kūrimui, nes įvairių institucijų yra prikurta pakankamai,
jos nėra veiklios, problemų nesprendžia. Kadangi socialiniai klausimai
apima be galo daug sričių, V.Grigienė siūlo apsistoti ties keliomis
konkrečiomis problemomis, į jas įsigilinti ir rodyti jų sprendimo
būdus. Turime pasižymėti dalykiška veikla ir praktiniais pasiūlymais,
- sakė moteris.
Kęstutis Šimas siūlė kitų konferencijų temas:
Krikščioniškos šeimos vertybių ir globalizacijos santykis, Konservatyvizmo
ir liberalizmo santykis.
Povilo Tamošausko nuomone, svarbu turėti imunitetą
įvairiems iššūkiams. Štai aukštųjų mokyklų studentai reikalauja
atskiro kambario, kuriame apsigyventų nesusituokusi studentų pora.
Arba kaip suderinti norą būti ir turėti? Turėti norisi vis daugiau
ir daugiau. Tačiau materialinių vertybių turėjimas žmogaus laimingo
nepadaro. Reikia mokytis būti laimingam.
Ar bus įkurta Socialinė frakcija?
Konferencijos Dešiniosios alternatyvos socialinė
kryptis tikslas buvo ne tik aptarti socialines problemas, numatyti
jų sprendimo būdus, bet ir įkurti Tėvynės Sąjungoje Socialinę frakciją.
Konferencijos dalyviai kartu su darbotvarke gavo tokios frakcijos
įkūrimo iniciatorių pareiškimo projektą. Jame rašoma: Mes, būdami
neatskiriama Tėvynės sąjungos dalimi, vadovaudamiesi jos programa,
manome, kad yra būtina įkurti Socialinę frakciją Tėvynės sąjungoje.
Tai leis geriau išnaudoti didžiulę partijos valstybės valdymo patirtį
bei geriau išnaudoti partijos narių ir jos rėmėjų potencialą sprendžiant
šias svarbias Lietuvai problemas. Mes tikimės partijos bičiulių
solidarumo ir bendro darbo, ypač Tėvynės sąjungos Krikščioniškųjų
demokratų frakcijos, kurios veiklos tikslai ir siekiai yra labai
artimi.
Tačiau, anot Tėvynės sąjungos pirmininko A.Kubiliaus,
teigiamai įvertinusio konferencijos darbą, frakciją įkurti nėra
paprasta. Tam reikia pakeisti įstatus. Įstatus keičia partijos suvažiavimas.
Konferencijoje dalyvavęs Jurgis Razma skeptiškai
vertino Socialinės frakcijos kūrimo idėją. Jis siūlė iškeltas idėjas
realizuoti kitomis formomis. Niekas neabejoja, jog socialiniai klausimai
ir jų sprendimo būdai yra svarbi Tėvynės sąjungos programos dalis,
tuo pačiu ir rinkimų programos dalis. Anot šio parlamentaro, daugiau
politiškai veikti galėtų ne frakcija, o Socialinių reikalų dalykinis
komitetas, kuriam ir galėtų vadovauti R.Dagys. Šis komitetas galėtų
dirbti drauge su Krikščioniškosios demokratijos frakcija.
R.Dagio nuomone, pradėtos aptarinėti socialinės
problemos bus gvildenamos ir toliau. Svarbiausia - ne populistinis,
bet dalykinis jų sprendimo pobūdis.
© 2004 "XXI amžius"
|