|
Obels žiedų ašaros
Neseniai išleista Antano Sadecko knyga Obels
žiedų ašaros (Kaunas, Marijonų talkininkų centro leidykla, 2003).
Tai publicistinis leidinys apie mūsų tautos sovietinį genocidą ir
1989-2000 metais organizuotas devynias ekspedicijas į tėvų tremties
ir žūties vietas Sibiro platybėse. Knygos autorius buvo tų ekspedicijų
vadovas ir aktyvus dalyvis, domėjosi mūsų tautiečių kapinėmis, ten
rastais kryžiais ir antkapiniais paminklais. Kartu rinko informaciją
apie lagerius, ten kalėjusius mūsų tautiečius bei lagerių kapines.
Ekspedicijų metu aplankyta 150 tremties vietovių bei 121 kapavietė
Irkutsko srityje, Krasnojarsko krašte, Altajuje ir Buriatijoje.
Aprašytos sunkios tremtinių gyvenimo ir darbo bei kalinių kalinimo
sąlygos, Sibire gyvenusių ir dar tebegyvenančių mūsų tautiečių tragiški
likimai, lietuviškų kapinių ir jose aptiktų kapų, kryžių ir paminklų
būklė. Knyga gausiai iliustruota.
Knygos pratarmėje Tarptautinės komisijos nacių
ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti
vykdantysis direktorius Ronaldas Račinskas rašo (
) Tremtis
Sibiras
Lageris
Deja, šie žodžiai šiandieninei jaunajai kartai dažnai skamba
ir reiškia visai ką kita negu tremtį išgyvenusiems ar artimųjų sovietinės
okupacijos metais netekusiems. A.Sadecko knyga Obels žiedų ašaros
šiandieninio keliautojo akimis perteikia to meto istorijas ir išgyvenimus
atsiminimai, pasakojimai, tragiški ištisų šeimų ar atskirų tremtinių
likimai, kurie kaip veidrodyje atspindėjo visos tautos likimą.
Knygos autorius yra sportinio turizmo entuziastas.
Bolševikmečiu jis yra aplankęs daugelį turistams įdomių buvusios
SSRS kampelių, ne kartą yra buvęs ir Sibire. Todėl knygoje jis rašo
ir apie Sibiro rūsčią bei didingą gamtą, sraunias ir klastingas
upes, galiūną Baikalą, Sibiro tautelių gyvenimą, jų užkariavimo
istoriją, pirmuosius tremtinius, Gulago salyno išsikerojimą ir kt.
Visa tai padidina aptariamos knygos vertę.
Per grubią prievartą prieš savo valią Sibirą pažino
apie pusę milijono mūsų tautiečių. Daugybė jų amžiams liko nesvetingoje
Sibiro žemėje, daug tūkstančių, gražiausius savo gyvenimo metus
praleidusių ir sveikatą praradusių tremtyje, grįžo į išsiilgtą tėvynę,
kur nebuvo laukiami ir svetingai sutinkami. Nemažai buvo ir tokių,
kurie savanoriškai grįžo į tremtį todėl, kad įvairūs sniečkai, paleckiai,
guzevičiai ir kitokie tautos atplaišos juos išvijo iš gimtųjų namų.
Grįžo į tremtį, sukūrė mišrias šeimas ir tapo žmonėmis be tėvynės.
Neretas jų savo širdies skausmą skandino ir tebeskandina alkoholyje.
Ekspedicijų dalyvių aplankyti tokie nelaimingi žmonės susenę ir
paliegę, išgirdę gimtąją kalbą, tik ašaras braukia
Jų palikuonys
tėvų kalbos jau nesupranta, tėvynės ilgesio jausmo jau neturi.
Laikas daro savo. Taigoje buvusios tremtinių gyvenvietės
baigia sunykti, nyksta kapinės, nusinešdamos į nebūtį daugybės mūsų
tautiečių sudarkytus gyvenimus, neišmatuojamą skausmą ir begalinį
tėvynės ilgesį. Nyksta paskutinieji ženklai, kad Sibiro platybėse
kažkada gyventa lietuvių komunizmo vergų.
Gulago salyno lageriai ir jų kapavietės buvo internacionaliniai,
o kaliniai beasmeniai vergai. Iš jų buvo atimtos tautybės, vardai
ir pavardės jie turėjo tik savąjį numerį. Ilgą laiką tie kaliniai
buvo laidojami bendruose kapuose, vėliau atskirose duobėse. Tada
praversdavo numeris - jis buvo užrašomas ant lentelės, kurią įkasdavo
galvūgalyje. Visos lagerių kapinės, kaip masinio žmonių naikinimo
vietos, buvo kruopščiai naikinamos. Šiandien jų vietoje plyti miestai,
gamyklos, įrengiami kariniai poligonai. Informacija apie buvusius
lagerius rūpestingai saugoma. Tik retam tiesos ieškotojui pavyksta
pasklaidyti archyvuose saugomus dokumentus ir sužinoti siaubingą
tiesą apie klaikią komunizmo statybą.
Apibendrindamas devynių ekspedicijų po Sibirą
rezultatus, A.Sadeckas 2001 metais išleido albumą Negrįžusiems
(Kaunas, Lietuvos katechetikos centro leidykla, 2001), kuriame įamžinta
daugybė tremtinių kapinaitėse aptiktų kryžių. Šiandien jų tikriausiai
jau nebėra
Kapinių akcentais būna kryžiai ir antkapiniai
paminklai, dažnai pasižymintys regioniniais ir etnografiniais meniniais
ypatumais. Tokius ypatumus A.Sadeckas aptiko ir tremtinių mediniuose
kryžiuose: Žemaitiški mediniai tremties kryžiai yra su kukliais
ornamentais, bet kresni, tvirti kaip patys žemaičiai, užgrūdinti
praeities kovose su kryžiuočiais. Lietuvos lygumų aukštaičių kryžiai
aukšti ir liekni, kaip tankmės pušys, skleidžia saulės spindulius.
Dzūkiški įvairesni, maži arba dideli, dažnai padrožinėti, papuošti
gėlių lapais ir žiedais.
Knyga Obels žiedų ašaros tai albumo Negrįžusiems
tęsinys, albume pateiktų kryžių paieškų paaiškinimas. Knyga rašyta
naudojantis ekspedicijų metu surinktais gausiais natūriniais duomenimis,
rašytiniais ir žodiniais liudininkų parodymais bei archyvų duomenimis,
aptiktais buvusiose tremties vietovėse. Po kiekvienos ekspedicijos
A.Sadeckas periodikoje publikuodavo nemažai straipsnių apie jose
surinktus duomenis. Po devynių ekspedicijų susidarė didžiulis pluoštas
publikacijų. Autorius jas susistemino ir išleido minėtą knygą. Ji
ypač vertinga tuo, kad čia pateikta informacija apie tai, kas negrįžtamai
nyksta arba jau išnyko: tremtinių gyvenvietes, lagerius, kapines,
kryžius, antkapinius paminklus bei Amžinybėn sparčiai iškeliaujančių
liudininkų parodymus.
Knygos aptarimą norėtųsi baigti jos autoriaus
žodžiais: Mūsų požiūris į tremtį nėra vientisas ir visapusiškas.
Tremtis mums tai žmogus ir jo likimas. Grįžo tremtinys tėvynėn,
vadinasi, baigiasi jo tremtis. O jei jis sugrąžino tėvynėn mirusius
šeimos narius, parašė atsiminimus ir visuomenė su jais susipažins,
tai viskas tartum bus atlikta, istorijai duoklė bus atiduota. Bet
žmogaus gyvenimo tąsa yra jo darbai, o tremtinių darbai liko tremtyje.
Tai ne vien jų sukurti memorialiniai paminklai ir pastatai. Tai
tenykštis jų gyvenimo būdas, jų poveikis vietos gyventojams, ten
sukurta tautosaka ir visa kita, ką sukuria tauta. Tai, kas ten likę,
yra tiesioginiai tremties paliudijimai, be kurių nesuvoksime jos
esmės.
Belieka knygos autoriui bei kitų ekspedicijų tėvų
tremties keliais dalyviams padėkoti už jų pastangas padėti mums
geriau suvokti tremčių reikšmę mūsų tautos istorijai.
Kazys BLAŽEVIČIUS
© 2004 "XXI amžius"
|