Pirmasis puslapis
Krikščionybė
     ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Kultūra
Darbai
Atmintis
Literatūra
Žvilgsnis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Istorija
      ir dabartis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Pagerbiamas garsus
dailininkas modernistas

Tapytojui Viktorui Vizgirdai – 100

Lina KLUSAITĖ

Garsaus dailininko modernisto Viktoro Vizgirdos sūnus Rimtautas Vizgirda parodoje Radvilų rūmuose šalia tėvo autoportreto Tomo Bauro (ELTA) nuotrauka

Vilniaus dailės akademijos Didžiajame kieme, šalia kitų nusipelniusių akademijos profesorių atminimo ženklų, atidengta memorialinė V.Vizgirdos lenta, kurios autorius profesorius Albertas Gurskas Sauliaus Venckaus (ELTA) nuotrauka

Sausio mėnesį Lietuvos visuomenė minėjo garsaus išeivijos dailininko Viktoro Vizgirdos 100-ųjų gimimo metinių jubiliejų, kurį lydėjo gausūs Lietuvoje ir emigracijoje kūrusiam menininkui atminti skirti renginiai.

Renginiai prasidėjo Kaune, gimtajame dailininko mieste. Sausio 14 dieną (dailininko gimimo dieną) Nacionaliniame M.K.Čiurlionio muziejuje buvo atidaryta V.Vizgirdos gimimo 100 – mečiui skirta paroda „Dangus pro medžių šakas“. Parodoje eksponuojami žinomi ir mažiau matyti dailininko tapybos ir pastelės darbai, sukurti įvairiais gyvenimo laikotarpiais. Dailininko kūrybą parodoje papildo fotografo A.Baltėno nuotraukų ciklas, gimęs viešint V.Vizgirdos studijoje Keip Kode, JAV.

Sausio 20 dieną jubiliejiniai renginiai persikėlė į Vilnių, kur tapytojas dirbo Vilniaus dailės akademijoje rektoriumi. VDA buvo atidengta memorialinė V.Vizgirdai atminti lenta bei atidaryta studentų – V.Vizgirdos premijos laureatų – kūrinių paroda. Jubiliejinė ir plačiai menininko kūrybos apžvalgą pristatanti paroda duris atvėrė ir Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose, kur vyko dailininkui V.Vizgirdai skirtas vakaras.

Šie du miestai menininko biografijoje yra svarbūs. Kaune dailininkas baigė „Saulės“ gimnaziją, Kauno meno mokyklą – tapytojo J.Vienožinskio klasę, po vienerių metų studijų Paryžiuje subrendo kaip menininkas ir pradėjo aktyvią kūrybinę veiklą, kartu su bendraminčiais organizavo dailininkų grupę ARS, mokytojavo, tapo Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininku. 1940 metais persikėlęs į Vilnių, V.Vizgirda buvo paskirtas Vilniaus dailės akademijos rektoriumi. Sostinė pasiūlė naujas galimybes, bet karas sugriovė visus planus. 1944 metais dailininkas pasitraukė į Vakarus. Gyveno Freiburge, Bostone, o vėliau persikėlė į Sentuvilį, Keip Kodo vietovę JAV.

Šiandien V.Vizgirda žinomas kaip vienas žymiausių išeivijos dailininkų, kurio ryšiai su Lietuva niekuomet nenutrūko. 1966 metais Lietuvos dailės muziejuje surengta V.Vizgirdos kūrinių paroda buvo pirmoji išeivio dailininko paroda pokario Lietuvoje. Anot jo kūrybos tyrinėtojo, menotyrininko Viktoro Liutkaus, nors ir gyvendamas toli nuo gimtinės, V.Vizgirda buvo „tikras lietuvių dailės tiltas, jungęs dvi jos atšakas čia ir už Atlanto“. Jis ne tik dovanojo Lietuvai geriausius savo kūrinius ir taip parodė sektiną pavyzdį kitiems išeivijos menininkams, bet nuolat stebėjo Lietuvos bei išeivijos dailėje vykstančius procesus, rašė apie parodas, dailininkus, apie menininko vietą šiuolaikiniame pasaulyje.

V.Vizgirdos teigimu, „yra svarbu, kad menininkų kūryba, kad ir kokios srities ji būtų, dabarties ar praeities, eitų tiesiu keliu, nespekuliuojant tiek visuomenės, tiek paties menininko jausmais. (...) Meno kūryboje svarbu tik kokybė. Tik tuo keliu eidamas menas vėliau ar anksčiau ras atviras duris į savo visuomenę, o taip pat bus įvertintas ir svetimtaučių“, rašė dailininkas „Drauge“ 1954 metais.

V.Vizgirda tapė natiurmortus, portretus, autoportretus, figūrines kompozicijas, kūrė vitražus, bet labiausiai jis yra žinomas kaip peizažų tapytojas. Peizažai buvo ta sritis, kurioje labiausiai atsiskleidė dailininko lietuviška pasaulėjauta, jo meilė savajam kraštui bei gamtai, kurios amžiną paslaptį menininkas siekė įminti per visą savo kūrybos laikotarpį. Senosios lietuviško kaimo sodybos, smėlėtos gatvelės, Višakio Rūdos pamiškės, Beržoro peizažai – tai pagrindiniai dailininko kūrybos motyvai, kurių pėdsakai atsikartojo ir tapant Bostono ar Los Andželo apylinkes, Atlanto vandenyno pakrančių nugairintus medžius. Anot V.Liutkaus, „Bostono ar Los Andželo apylinkes jis tapė lyg kur ant Suvalkijos kalvelės stovėtų, gal tik neramiau, su nostalgija“.

V.Vizgirdos tapytų peizažų jėga sklinda iš jo įgimtos gamtos ritmo pagavos. Jausmų ir proto pusiausvyra sukurta kolorito ir linijos ritmika ypatingai išlaisvėjo dailininko egzilio laikotarpiu, kuomet jis artimiau susipažino su naujomis Vakarų meno srovėmis ir savo kūryboje absorbavo ištisą abstrakcionizmo priemonių arsenalą. Išlaisvėjusi linija, potėpiai, spalvų ir šviesos žaismas įgalino tapytoją sukurti lengvumu ir skaidrumu dvelkiančius gamtos peizažus, kurie susiliejo į vientisą ir nuoseklią menininko kūrybą, šiandien jau tapusią Lietuvos dailės istorijos dalimi.

© 2004 "XXI amžius"