Kultūros etiudai
Aleksandras ŠIDLAUSKAS
|
1999 m. birželio 5-ąją Kauno
Dainų slėnyje vėl buvo atliktos
prieš 75 metus pirmojoje Dainų
šventėje skambėjusios dainos.
Jubiliejinėje miesto dainų šventėje
keliatūkstantinis choras suvienijo
dainininkus iš Alytaus, Birštono,
Jurbarko, Klaipėdos ir kitų
Lietuvos miestų
Ramūno Guigos (ELTA) nuotrauka
|
1.Ištakos
Lietuva dainuoja šimtus metų. Tai pati prasmingiausia
tautos tradicija. Jos ištakos kasdieniuose darbuose, kovos žygiuose,
šventadienio poilsyje. Daina būrė žmones, įkvėpė kūrybai. Su daina
buvo einama per visą gyvenimą: nuo lopšinės iki gedulingos raudos
prie kapo. Lietuvių tautoje daina tapo gerumo, taurumo, nuoširdumo
ir šeimos jungties simboliu. Todėl per ilgą laiką, sekant estų ir
latvių dainų švenčių tradicijomis, jos pasiekė Lietuvą ir netrukus
prigijo. Mėgėjiškumo banga, prasidėjusi rusų carizmo priespaudos
metais, nacionalinio išsivadavimo metu, spaudos uždraudimo laikotarpiu,
plito, pasiekė kaimus ir bažnytkaimius, miestelius ir parapijas.
Nuo 1885 metų, nuo pirmosios kultūros draugijos susikūrimo pradžios,
iki 1924 metų, pirmosios Dainų šventės Kaune, - ilgas kelias, taurus
lietuvių tautos žygis į savęs įprasminimą. Visas XX amžius pažymėtas
daina, šokiu, muzikavimu, kankliavimu, sutartinių skambesiu, folkloro
atgaiva, būrimųsi į ansamblius, kapelas. Vadinasi, dainos šventimo
tradicijoms Lietuvoje per 115 metų. O Pasaulio lietuvių dainų ir
šokių šventė 1994 metais žymi naują tarptautinį šios tradicijos
skambesį.
Mažų tautų politinis, ideologinis ir ekonominis
pavergimas visuomet naujai besiformuojančiose nacijose sukelia išsivadavimo
bangą, kurios viršūnėje yra kultūros sąjūdžiai, slaptoji spauda,
folkloro išpopuliarėjimas, rašto ir kalbos saugojimas. Taip nutiko
Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Lietuviški slaptieji vakarai (1890-1905
m.) vyko per 100 Lietuvos vietovių. Pirmąkart pavadinimas Dainų
šventė nuskambėjo 1902 metais, o 1906-aisiais pirmasis Lietuvos
dienraštis Vilniaus žinios paskelbė sumanymą surengti visos Lietuvos
dainų šventę, kaip dainos pagerbimo, chorinio dainavimo išsiplėtojimo,
bendruomenės telkimosi reiškinį. Iki šios idėjos realizavimo prabėgo
aštuoniolika metų, nes sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas ir Lietuvos,
kaip būsimo subjekto, priklausymas Rusijos imperijai. Vėliau dainas
ėmė lydėti skudučių ir kanklių muzika, šokiai ir pučiamieji orkestrai,
liaudiškos muzikos ansambliai ir tautodailė. Ši visuma leidžia kalbėti
apie visuotinį tradicijos plėtojimąsi. Ši tradicijų puokštė visuomet
siejama su tautos išliktimi, nacionalinio identiteto stiprinimu
ir savasties pasireiškimu. Sibiro lietuvių tremtinių dainavimo tradicijos,
JAV ir Kanados tautinių telkinių kultūrinis gyvybingumas taip pat
stiprina ir plėtoja esamų tradicijų erdvę. Tai prasmingiausia trijų
Baltijos kraštų tradicija, aukštinanti tautą, tėvynę ir dainą.
2.Dainos sparnais
Stiprios etninės kultūros šaknys išaugino vešlias
šakas, kurios šiandien išsisklaidė folkloro festivaliais, Aukso
paukštės nominacijomis, radijo įrašais ir televizijos programomis,
šventadienių apeigomis ir kasdieniais papročiais. Mėgėjų meninė
kūryba, užgimusi XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, plačiais mostais
išėjo į scenas, reiškėsi pirmųjų slaptų lietuviškųjų vakarų panoramomis,
subrandino daugybę chorų, kurie ilgokai rengėsi savo pirmajai Dainų
šventei. Ji įvyko Kaune 1924 metais. Liaudies daina išaugino sparnus,
kurie kaskart stiprėjo, išugdė naujas dainorių kartas, maitino profesionaliosios
muzikos šaltinius. Jie tebetrykšta Europos festivaliuose ir pasaulio
koncertinėse estradose.
Iš dainos ritmų kūrybiniai eiliuotojų posmai,
dainuojamosios poezijos akordai, dainų švenčių atašaukos miestuose
ir miesteliuose, rajonų centruose ir kurortuose. Iš dainos ritmų
folkdžiazo ataskambiai elektronika aprūpintose salėse. Kintantis
laikas visuomet keičia požiūrį į dainą, kaip pamatinį tautos muzikos
kūrinį, kaip kartų jungtį ir kraičių skrynių turtų išliktį. Dainoje,
kaip gintaro inkliuze, amžiams išsaugota pasaulio ir tautos samprata
bei žmonių jausena, estetinės pagavos ir aiškios meninės suprastys.
Senolės dainininkės iki šių dienų kol kas tebesaugo etninio krašto
dainavimo stilių ir raiškos manieras, nepamiršta protėvių dvasios
šauksmo, jaunajai kartai padovanoja didžiuosius dainos turtus. Įvairiu
grožiu suspindi judri žemaičių melodija, sutartiniu dainavimu nušvinta
biržėnų dainavimo dermės ar tęstinės aukštaičių melodijos. Ir graudulys,
šviesos blyksniai, godos bei prisiminimų sunkis visa dar gyva
dainos širdyje, jos nuotaikoje, ritme, žodžių nuoširdoje, skambesio
stilistikoje ir atlikimo žaismėje. Tiesa, nutilo pasidainavimai
šienapjūtėse ir linarautėse, nebeskamba vyrų turavojimai gegužinėse
ir vakarėliuose, bet daug kas atėjo į sceną, puošnią šventės estradą,
į koncertinę ir konkursine pakylą.
Vienur jau padejuojama, kad sudėtingėja privalomas
Dainų švenčių repertuaras, kitur pasiguodžiama, kad choruose iki
minimumo sumažėjo vyrų, tačiau vėl pasidžiaugiama, kad pamažu atgyja
berniukų chorų dainos skambesys. Senuosiuose kaimuose, kuriuose
tebegyvena daug pagyvenusių žmonių, vėl susiburiama prie dainos
židinio, prisimenamos vaikystės ir jaunystės dainos, čia tebegyva
folkloro dvasia. Įvairiuose festivaliuose kaimų ir miestelių močiutės
baltomis skarelėmis ir palaidinėmis dainuoja nuoširdžiai, pačios
naujų posmų sueiliuoja kaip Kurtuvėnuose ar Šeduvoje. O Dainų švenčių
tradicijos išsaugotos ir išplėtotos, neleidžiančios užgesti savitam
šio renginio sakralumui, gausiems dainininkų sambūriams. Kas ketvirti
penkti metai Lietuvoje yra tikrieji Dainos metai. Ir neatimti noro
dainuoti, neužgesinti seniai įkurto dainos židinio, nebesunaikinti
Dainos auros. Kas dainuoja nuo mažumės, nuo mokyklinių ar studijų
dienų, tas vis labiau ieško progos vėlei įsijungti į chorą ar vokalinį
ansamblį.
Ar tokiomis pačiomis vaivorykštės juostomis pinsis
rytdienos dainavimo gijos, labai sunku pasakyti. Estradinės dainelės,
šlageriniai ritmai, populiarios užsienio anglakalbės melodijos šūksmai
gožia eterį, įrašų studijas, kompaktinių diskų įvairą. Nei įsakmiai
priešintis, nei pridurmu pritarti. Kiekviena mada mėgsta klystkelį,
kinta greičiau nei dangaus spalvos keičiasi. Naujasis amžius atneša
savas melodijas, mažai teturinčias pirmapradžių dėmenų, bet jos,
tikėtina, bus populiarios ir iki užkimimo bus dainuojamos. Tačiau
populiarus užstalės dainavimas taip pat įgis vis naujų atspalvių.
Ką daryti? Ir laukti, ir dainuoti, ir viltis. Viltis visada su daina.
Kas dainavo, tas ir dainuos, kas suaugo su daina, tas ir skries
dainos sparnais. Į naujus amžius.
3.Kultūra dvasios fenomenas
Vis skausmingiau darosi kalbėti apie kultūrą,
kaip žmogaus kūrybos fenomeną, kaip tobulą proto ir jausmo kūrinį.
Kultūros formos yra nepaprastai įvairios: tai vis naujos ar atsinaujinančios
stilistinės kryptys, meninės pakraipos, estetinės nuostatos. Nelengva
šiandien netgi patiems menotyrininkams susiorientuoti kultūros pasauliuose;
ką tuomet kalbėti mums apie gilesnę kultūros turinio analizę, filosofinį,
sociologinį ar psichologinį jos primatą. Vartotojas (labai prasta
apibrėžtis) žiūrovas, skaitytojas, klausytojas neretai pasimeta
ir blaškosi lyg Ulisas tarp Scilės ir Charibdės, neatrasdamas naujų
žemių, o dažniausiai pats save prarasdamas, nebegalėdamas susivokti,
kokia yra tikroji kultūros pašauktis ir jos katarsinė prasmė. Galbūt
lengviau buvo tais laikais, kai vyravo vienas stilius, viena meninė
srovė ar pakraipa.
Mūsų šiandiena yra prisotinta, o dažniausiai netgi
persotinta kultūros renginiais ir girdiniais knygomis, informacija,
televizijos šou (geriau tarti reginys), šurmulingu radijo muzikiniu
triukšmu, aplinkos meniniu įniršiu. Netgi siaubas gali apimti
regint šitokią kultūros perprodukciją. Jos gausa nedera itin stebėtis,
nes tam sudarytos labai palankios kultūros plėtros sąlygos; infrastruktūra
ir reklama, elektroninė techninė ir kompiuterizuota aplinka savin
glemžte pasiglemžia beveik visus, kurie nekritiškai vertina pramoginį
niekalą, urmingai virstantį ant žmogaus galvos. Ką besakyti apie
filosofus, sociologus, meno kritikus ir istorikus? Tikroji prapultis
nei suspėti, nei susivokti. Tik išgąstis, pasimeta, apsvaigimas.
Kurgi tie meno vertinimo kriterijai, kai netgi prestižišką Oskarą
gauna tikras amerikietiškos kino produkcijos niekalas (žurnalas,
muilinė drama), o ne meno kūrinys, prisotintas gyvenimo geismo,
minties krūvio, jausmo ir proto.
Kultūros absoliutumas tai dvasinio absoliuto
siekinys ir noras suprasti pasaulį savyje ir save pasaulyje. Kitokių
premisų surasti būtų sunku. Žmonijos istorija paliudija didelį kultūros
vaidmenį. Tai menas ir civilizacija. Be abejonės, meno įtaka civilizacijai
buvo žymiai menkesnė (ankstesniuose amžiuose) negu civilizacijos
įtaka meno plėtotei. Filosofai nekart yra teigę, jog artėja dabartinės
civilizacijos pražūtis, vadinasi, ankstesnieji postulatai, jog menas
išgelbės žmoniją, nebetenka jokios paguodžiančios prasmės. Žmogus,
visiškai nugožtas gyvenimo patogumų, turto aistros, nebegali ir
nebemoka sugrįžti į pirmapradį dvasinį lauką, kuriame jis buvo tyras
ir savas, jautrus, jaukus ir patriarchališkai dorovingas. Nebevaldoma
žmonija (nei religiniais, nei socialiniais aspektais) ritasi nešama
ne visuomet suvokiamų ir įžvelgiamų jėgų. Jos ne ugdo, bet naikina
asmenybes, tos jėgos vis perrašinėja žmonijos istoriją, trukdo skleistis
tikriems talentams kas buvo būdinga XVIII-XIX amžiais. Nepaprasti
infrastruktūriniai ryšiai ėmė naikinti tautas, jų specifinį koloritą,
slopinti mažųjų tautelių negausias mentalines pajėgas. Nekalbu apie
karus ir nukariavimus, brolžudišką pilietinį smurtą ir nekonvencionalų
brutalumą. Imperijų išliekos, diktatorių išdaigos vis dar leidžia
slopinti kultūros želmenis (kūrėjus ir jų kūryba). Globalizacijai
nėra jokio pasipriešinimo. Priešją būtų galima ir nestoti piestu,
bet jos gožiamasis, slopinantis ir unifikuojantis poveikis yra perdėm
akivaizdus ir totaliai pavojingas. Kultūros istoriją kuriantis žmogus
prarado dvasios imunitetą, neteko alternatyvių galių. Globalizacija
kaip cunamis viską pakeliui nušluoja, nepalikdama pirminių pėdsakų.
Be kultūros šaknų kultūros šakų išauginti niekuomet negalima.
© 2004 "XXI amžius"
|