|
Atsigręžę veidu į Lietuvą
Lina KLUSAITĖ
Pirmą kartą išsamiau pristatoma išeivijos dailė
Išeivijos dailė. Tarp prisirišimo ir išsilaisvinimo
taip vadinasi naujasis Kultūros, filosofijos ir meno instituto
leidinys, apžvelgiantis lietuvių menininkų, pasitraukusių į Vakarus
po Antrojo pasaulinio karo, ir kelių vėlesnių emigrantų kartų kūrybą,
apimančią laikotarpį nuo 1944 iki 1990 metų. Nuo Freiburgo iki
Soho, Australijos lietuviai dailininkai, Tradicijų tąsa avangardo
apsuptyje, Lietuvių išeivijos grafika ir tautinis tapatumas
tai tik kelios šios knygos publikacijos, kurias pristatė leidinio
autoriai menotyrininkai: JAV gyvenantis Stasys Goštautas, Australijos
lietuvė Genovaitė Kazokienė bei Lietuvoje gyvenantys Ingrida Korsakaitė,
Viktoras Liutkus, Laima Laučkaitė ir Elona Lubytė. Knygos pristatymas,
į kurį atvyko tik Lietuvoje gyvenantys jos autoriai, vyko Nacionaliniame
M.K.Čiurlionio dailės muziejuje.
Kaip leidinio įžangoje rašė Ingrida Korsakaitė,
Lietuvos dailės istorija neįsivaizduojama be išeivijos dailės.
Dėl istoriškai susiklosčiusių priežasčių ilgą laiką ji buvo ignoruojama,
o gilesnė pažintis su ja prasidėjo XX a. septintajame dešimtmetyje,
kuomet buvo pradėtos rengti žymesnių dailininkų parodos. 1966 metais
buvo surengta pirmoji išeivijos menininko Viktoro Vizgirdos paroda,
o 1988-aisiais Vilniaus parodų rūmuose duris atvėrė ir pirmoji kolektyvinė
egzodo dailės paroda.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, išeivijos dailės
sugrįžimo procesai žymiai paspartėjo. 1999 metais iš Lietuvos dailės
muziejaus fondų surengta antroji kolektyvinė išeivijos dailės paroda
taip ir vadinosi Sugrįžimai. Buvo surengta daug personalinių parodų,
muziejams ir galerijoms padovanota daug darbų, išleista nemažai
albumų. Meno mėgėjai galėjo susipažinti su Adomo Varno, Vytauto
Kazimiero Jonyno, Viktoro Vizgirdos, Prano Domšaičio, Antano Mončio,
Vytauto Kašubos, Viktoro Petravičiaus, Vytauto Igno, Magdalenos
Stankūnienės Lietuvoje išleistomis monografijomis. 2000 metais pasirodė
ir Lietuvos dailės muziejui dovanotų kūrinių katalogas Išeivijos
dailės rinkinys. .
Tačiau, anot knygos pristatyme kalbėjusios Ingridos
Korsakaitės, trūko studijų, atspindinčių bendresnį išeivijos dailės
vaizdą. Leidinio uždavinys ir buvo atskleisti bendresnius nevienalytės
ir nelygiavertės išeivijos dailės ypatumus, apibūdinti esminius
jos bruožus, svarbiausias raidos tendencijas, stilistines kryptis,
tautinio identiteto paieškas bei sąlyčius su pasaulinėmis meno krypčių
tendencijomis. Anot menotyrininkės, rengiant knygą, dėl savo prieinamumo
buvo apsiribota tik keliomis dailės sritimis tapyba, skulptūra
ir grafika, be to, nebuvo siekta akademinio išsamumo ar visapusiškai
įvertinti dailininkų meninį indėlį.
Beveik visus knygos autorius domino lietuvių menininkų,
besiintegruojančių į pasaulinės dailės procesus, prieraišumas tautinei
kultūrai. Šis prieraišumas tapo bendra išeivijos meno tendencija,
ženklinančia ribą tarp prisirišimo ir išsilaisvinimo. Tokiu pavadinimu
knygos paantraštė, I.Korsakaitės teigimu, buvo inspiruota išeivijos
šviesuolio Vytauto Kavolio, kurio mintimis apie egzodo patirtį rėmėsi
knygos autoriai. Pasak Santaros-Šviesos šūkio, beveik visi išeivijoje
gyvenantys lietuvių menininkai atsisuko veidu į Lietuvą. Tai
buvo buvimas Lietuvoj gyvenant Amerikoje, - teigė knygos pristatyme
ekspromtu išprovokuotas kalbėti Viktoras Liutkus.
Apie lietuvių dailininkus bendrame Vakarų meno
kontekste, pasiremdama V.Kavoliu, kalbėjo menotyrininkė Rasa Andriušytė.
Jos teigimu, bendra visų išeivijoje gyvenančių lietuvių menininkų
problema yra ta, kad daugelis jų nenorėjo susitapatinti su nauja
žeme. Tai lėmė įsipareigojimas tradicijai ir tikėjimui. Šis įsipareigojimas
ir sąlygojo menininkų nugrimzdimą į lietuviškas bendruomenes bei
lėmė tai, kad Vakarų meno kontekste jie jautėsi pašaliniai. Amžinas
noras išlikti savimi, savų tradicijų puoselėjimas svetimoje aplinkoje,
anot menotyrininkės, lietuvių menininkams tapo rezistencijos forma
ir, nors skatino konservatyvią laikyseną meno atžvilgiu, vertintinas
kaip fenomenas.
R.Andriušytė nesutiko su knygoje išdėstytomis
Stasio Goštauto mintimis, esą lietuviai dailininkai nepasižymi kūrybiškumu
ir sugebėjimu gimdyti naujas idėjas. Jos teigimu, nors lietuviai
ir nebuvo avangardinių srovių kūrėjai, bet daugelis jų neliko nuošalyje,
o Jurgis Mačiūnas ir jo Fluxus buvo avangardinio meno viršūnėje.
Leidinio sudarytojai į knygą įtraukė tik geriausius
išeivijos menininkus. Anot L.Laučkaitės, iki J.Mačiūno užkoptos
viršukalnės dar nė vienas išeivijos menininkas nepakilo. Paradoksas,
kad Lietuvos vardą pasaulyje išgarsino tas, kuris mažiausiai to
siekė, - sakė ji, šiam menininkui knygoje paskyrusi atskirą apybraižą.
Menotyrininkės Skaidros Trilupaitytės pastebėjimu,
yra džiugu tai, kad šiandien egzodo dailę pradedame analizuoti.
Iki šiol į ją žiūrėjome per atstumą, o šiandien turime rimtą akademinį
leidinį, kurį galima lyginti su enciklopedija. Kita vertus, menotyrininkė
pripažino, kad knyga yra atvira, provokuojanti ir diskusinė.
Išeivijos dailės tyrinėjimuose Elona Lubytė pabrėžė
kolegialumo ir sveiko kritiškumo sampratas, o savo publikacijoje
ji rėmėsi A.Juliaus Greimo sąvoka kilnusis stilius, kuria jis
žymėjo individualų kūrėjų atsivėrimą Vakarų meno raidos dėsniams.
Rengiant knygą, E.Lubytė džiaugėsi galimybe bendrauti su gyvais
menininkais.
Nacionalinio M.K.Čiurlionio muziejaus direktorius
Osvaldas Daugelis akcentavo egzodo dailės reikšmę ir įtaką Lietuvos
dailei. Anot jo, jaunieji Lietuvos menininkai mokėsi iš išeivijos
dailininkų, kurių parodos gimtoje šalyje nori nenori darė nemažą
įtaką. Nuo 1992 metų Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus
rengia pastovias išeivijos dailės ekspozicijas. Muziejaus direktorius
susirinkusiuosius į renginį užtikrino tokių parodų tąsa. Kaip sakė
leidinio pristatymui vadovavusi menotyrininkė Vida Mažrimienė, knygos
Išeivijos dailė. Tarp prisirišimo ir išsilaisvinimo pasirodymas
tai naujas, bet ne galutinis išeivijos dailės etapas.
Kaunas
© 2004 "XXI amžius"
|