Pirmasis puslapis
Krikščionybė
     ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Kultūra
Darbai
Atmintis
Literatūra
Žvilgsnis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Istorija
      ir dabartis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Likimo vedami

Kazys BLAŽEVIČIUS

Neseniai knygynuose pasirodė Lauryno Jonušausko kapitalinė monografija „Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla (1940-1991)“ (Vilnius: LGGRTC, 2003,416 p.).

Imponuoja monografijos mokslinis pobūdis, sumanus autoriaus didžiulės informacijos valdymas, lakoniškas minčių dėstymas. Štai kaip monografiją vertina vienas jos recenzentų ambasadorius Vytautas Antanas Dambrava: „Knygoje L.Jonušauskas iškyla kaip istorikas praktikas, atsisakantis plačių apibendrinančių teorijų ir sistemų. Jis žino, kad kiekvienas istorinis momentas yra nepakartojamai originalus. Taigi jo tikslas – remiantis turimais šaltiniais, kuo tiksliau atsekti, kritiškai įvertinti ir suprantamai pavaizduoti žmonių (ir institucijų) likimą praeityje. (…) Analitinėje studijoje L.Jonušauskas pateikia santūrų, apgalvotą požiūrį, jis neskuba daryti išvadų ir nesistengia jų primesti skaitytojui“.

Knygą sudaro įvadas, devynios dalys, išvados ir priedai. Pirmoje dalyje aptarta LDT veikla pirmosios bolševikų okupacijos metais. Antroji dalis skirta LDT veiklai Antrojo pasaulinio karo metais. Trečioje dalyje analizuojama LDT veikla penktojo dešimtmečio viduryje ir šeštajame dešimtmetyje. Ketvirtame ir penktame skyriuose nagrinėjami LDT ir VLIK’o santykiai. Šešta dalis skirta LDT darbo finansavimo klausimams. Septintoje dalyje aptariama diplomatinio atstovavimo Prancūzijoje problema, aštuntoje rašoma apie kilusią grėsmę Lietuvos pasiuntinybei prie Šventojo Sosto. Devinta dalis skirta Lietuvos egzilinės diplomatijos pabaigai ir LDT įgaliojimų perdavimui atkurtos Lietuvos valstybės Užsienio reikalų ministerijai. (Po S.Lozoraičio mirties 1983 m. gruodžio 24 d. diplomatijos šefo pareigas ėjo Stasys Antanas Bačkis – iki mirties 1991 m. rugsėjo 6 d.)

Knygos pabaigoje suformuotos išvados ir pateiktas LDT darbuotojų sąrašas su svarbiausia informacija apie personalijas. Knyga iliustruota „Kybartų aktų“ faksimilėmis.

Lietuvos diplomatinė tarnyba ir jos šefas Stasys Lozoraitis

1939 m. sausio 1 d. Lietuva turėjo penkiolika pasiuntinybių. Dar prieš Lietuvos okupaciją mūsų diplomatai, vertindami politinę situaciją Europoje Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, atkreipė prezidento ir vyriausybės dėmesį į SSRS keliamą pavojų Lietuvai. 1939 m. spalio 29 d. – lapkričio 2 d. (jau vykstant karui) Paryžiuje susirinkę mūsų pasiuntiniai parengė memorandumą, kuriame siūlė numatyti galimybę esant ekstremaliai situacijai Lietuvoje vyriausybę perkelti į užsienį. Galimos okupacijos atveju taip būtų užtikrintas teisėtos vyriausybės tęstinumas.

1940 m. gegužės 31 d. artėjant Lietuvos okupacijai, Lietuvos užsienio reikalų ministras J.Urbšys visoms atstovybėms išsiuntinėjo telegramą: „Jeigu čia mus ištiktų katastrofa, tai užsieniuose likusios mūsų diplomatijos šefu laikykite Lozoraitį, pirmuoju pavaduotoju Klimą, antruoju Šaulį“. Telegrama buvo suderinta su prezidentu A.Smetona, kuris savo garsiuose „Kybartų aktuose“ jos turinį patvirtino, netgi išplėtė S.Lozoraičio įgaliojimus. „Kybartų aktai“ – tai du dokumentai, kuriuos 1940 m. lapkričio 23 d. Berne A.Smetona pasirašė atgaline 1940 m. birželio 15 d. data. Tais aktais prezidentas S.Lozoraitį paskyrė ministru pirmininku ir jam pavedė pavaduoti Lietuvos prezidentą. „Kybartų aktus“ kai kurie mūsų politikai vertino skeptiškai, bet dauguma laikė teisėtais. Pats diplomatijos šefas tais įgaliojimais niekada rimtai nepasinaudojo.

1940 metų vasarą sovietams okupavus Lietuvą, LDT stengėsi, kad jokia valstybė aneksijos nepripažintų teisėta, savo svarbiausiu uždaviniu laikė Lietuvos nepriklausomybės susigrąžinimą. Lietuvoje Kremliaus sudaryta prokomunistinė vyriausybė stengėsi likviduoti mūsų pasiuntinybes, perimti jų turtą, o pasiuntinius įvairiausiais pretekstais kvietėsi į Lietuvą. Visi diplomatai klastą perprato ir nė vienas negrįžo į tėvynę. Keršydami už tai Maskvos tarnai iš daugelio diplomatų atėmė Lietuvos pilietybę, konfiskavo jų turtą, o kai kurių artimuosius represavo.

1940 metų rudenį iš buvusių penkiolikos pasiuntinybių nelikviduotos teliko penkios: Vašingtone, Londone, Berne, Vatikane ir Buenos Airėse. Šių valstybių atstovybės kategoriškai nepripažino aneksijos, tik Šveicarija okupaciją pripažino de facto, tačiau mūsų diplomatams dirbti netrukdė. Karo metu neutrali Šveicarija buvo tapusi LDT veiklos centru. Švedijos vyriausybė pripažino Baltijos šalių inkorporavimą į SSRS de jure ir atidavė sovietams tų šalių Švedijoje laikytas aukso atsargas. Tai buvo gėdingas gestas, kurį mūsų kaimynė neseniai apgailėjo.

Karas ir Europoje kilusi suirutė komplikavo LDT veiklą. Karo metais oficialiai dirbo keturios atstovybės: Vašingtone, Londone, Vatikane ir Buenos Airėse. Kurį laiką pusiau oficialiai mūsų atstovybė dirbo Prancūzijoje, kol vokiečiai areštavo P.Klimą, kurį pakeitė S.A.Bačkis. SSRS vyriausybei spaudžiant, Lietuvos diplomatinės atstovybės Argentinoje, Brazilijoje ir Kolumbijoje buvo priverstos nutraukti savo veiklą, o Vatikanas ir Didžioji Britanija apribojo diplomatinio atstovavimo statusą. Didžiosios Britanijos poziciją Baltijos šalių atžvilgiu varžė 1942 m. gegužės 26 d. pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su SSRS. Švedija taip pat netrukdė mūsų diplomatams neoficialiai dirbti. 1944 metais Švedijoje buvo įkurtas Lietuvių komitetas.

LDT darbo finansavimą kontroliavo JAV valstybės departamentas, nors LDT naudojosi Lietuvos valstybei priklausančiomis lėšomis. Ilgą laiką tas finansavimas buvo aiškiai nepatenkinamas. Tik aštuntojo dešimtmečio pabaigoje finansavimas pagerėjo ir LDT iki nepriklausomybės atkūrimo galėjo normaliai dirbti.

Karo sąlygomis užsienio politikos srityje mūsų diplomatams teko laviruoti tarp Vokietijos ir Vakarų sąjungininkų. Knygos autorius, apibendrindamas LDT veiklą karo metais, rašo: „Nors Antrojo pasaulinio karo metais suvaržyta Lietuvos diplomatinė tarnyba nebuvo visavertis lietuvių egzodo politinis veikėjas, tačiau vis dėlto reikia teigiamai vertinti Lietuvos diplomatų pastangas sunkiomis sąlygomis ieškoti būdų, kaip atkurti Lietuvos valstybę“. Karui baigiantis ir pokario metais į Lietuvos laisvės bylą įsitraukė ir visuomeninės organizacijos.

Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas

1943 m. lapkričio 25 d. Lietuvoje buvo sudarytas antinacinio pasipriešinimo centras – Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas. Jis sujungė daugelį to meto politinių organizacijų bei okupacijos metu susikūrusius pasipriešinimo sąjūdžius. 1944-ųjų pavasarį gestapas iššifravo VLIK’ą, suėmė daugelį vadovų, organizacija buvo išblaškyta.

VLIK’as buvo sukurtas kovai už prarastos nepriklausomybės atgavimą. VLIK’o vadovybė tikėjosi, kad, žlugus Reichui, kils konfliktas tarp Vakarų sąjungininkų ir SSRS ir toje sumaištyje Lietuvai pavyks atgauti nepriklausomybę. Tikėtina ir Atlanto chartos pažadais.

VLIK’as buvo atkurtas Vokietijoje, kur tarp pabėgėlių buvo daug mūsų politinių veikėjų. 1945 m. balandžio 8 d. Viurcburge įvyko pirmasis atkurto VLIK’o posėdis, kuriame buvo susitarta dėl tolesnės veiklos krypčių. VLIK’as į išeivijos gyvenimą įsiveržė audringai kaip ambicinga ir pakankamai agresyvi visuomeninė organizacija, sujungusi įvairios politinės orientacijos veikėjus. To agresyvumo pavyzdys – 1945 m. balandžio 18 d. VLIK’o parengtas memorandumas, kuris buvo perduotas sąjungininkų kariuomenės vyriausiajam vadui D.Eizenhaueriui. Memorandume rašoma: „Visų ideologinių partijų ir kovos organizacijų sudarytas VLIK’as buvo ir yra be jokių rezervų visos Lietuvių Tautos, įskaitant ir gausią išeiviją JAV, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje ir Pietų Amerikoje, pripažinta Vyriausiąja Lietuvių Tautos politinė vadovybė ir vienintelis bei teisėtas jos politinis valios reiškėjas. VLIK’ui subordinavosi ir Lietuvos pasiuntiniai visose valstybėse. Taip pat ir šiuo sunkiu bei kritiniu momentu Lietuvių Tauta, energingai kovodama dėl ateities ir teisės savarankiškai gyventi, nepaliko be savo politinės vadovybės“. Taip narsiai parašyta be diplomatinės tarnybos šefo ir pasiuntinių žinios. Gera bent tai, kad memorandumo nuorašas buvo išsiuntinėtas pasiuntinybėms. Tai buvo bene pirmoji ilgai užsitęsusios trinties tarp VLIK’o ir LDT kibirkštėlė. Tiesa, VLIK’o kūrimosi pradžioje S.Lozoraitis neoficialiai VLIK’ą yra apibūdinęs kaip „faktinę, atsakomingą, politinę Lietuvos vadovybę, kurią sudaro turį tautos pasitikėjimą patriotai“. Tačiau diplomatijos šefas niekada nebuvo subordinavęs LDT VLIK’ui dėl akivaizdžiausios priežasties: jokia pasaulio valstybė nebuvo pripažinusi VLIK’o Lietuvos vyriausybe.

1945 metų pabaigoje VLIK’as iš Viurcburgo persikėlė į prancūzų okupacinėje zonoje esantį Roitlingeno miestelį, o 1955 metais – į JAV. VLIK’as buvo išvystęs plačią visuomeninę Lietuvos vadavimo veiklą, su juo skaitėsi Vakarų valstybių vadovai, tačiau jam nepavyko pasiekti, kad jis būtų pripažintas oficialiu Lietuvos vaduotoju. Savo veiklą komitetas baigė Lietuvai 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomybę.

LDT ir VLIK’o santykiai

LDT ir VLIK’o pastangomis pasaulio galingiesiems nuolat buvo primenama, kad Lietuva yra pavergta ir visomis priemonėmis siekia laisvės. Nors didžiosios Vakarų valstybės formaliai nepripažino Baltijos šalių inkorporavimo į SSRS sudėtį teisėtumo, tačiau tarptautiniuose forumuose vengė apie tai diskutuoti. Mat kare su Vokietija SSRS buvo jų sąjungininkė, be to, turėjo branduolinį ginklą, juo šantažavo civilizuotą pasaulį ir vykdė agresyvią užsienio politiką. Tokiomis aplinkybėmis LDT ir VLIK’o veikla dažnai atrodė beviltiška – kaip išvaduoti Lietuvą iš galingo grobuonies nagų, jei nėra talkininkų, kurie ryžtųsi jėga atstatyti teisingumą, kurį garantavo Atlanto charta. Negana to, abi organizacijos nesugebėjo veikti vieningai. Nesutarimų priežastis turi ambicijų atspalvį: kas turi juridinę teisę atstovauti Lietuvai ir vadovauti Lietuvos išlaisvinimo darbui – VLIK’as ar diplomatijos šefas S.Lozoraitis ir LDT. Galbūt pabandžius bendradarbiauti trintis atsirado todėl, kad VLIK’o vadovai galėjo nieko nežinoti apie istorinę J.Urbšio telegramą ir „Kybartų aktų“ turinį. Pats S.Lozoraitis ilgą laiką nebandė pasinaudoti jam suteiktais įgaliojimais. Tad nieko nuostabaus, kad energingi ir ambicingi VLIK’o vadovai ėmėsi iniciatyvos ir pabandė pasinaudoti mūsų diplomatine tarnyba.

VLIK’as, nederindamas savo siekių su patyrusiais mūsų diplomatais, pretendavo į Seimo bei vyriausybės funkcijų vykdymą, rimtai nepasvarstęs, kaip į tai reaguos valstybės, kuriose darbavosi akredituoti mūsų pasiuntiniai. Diplomatų nuomone, VILK’o nepripažintų jokia valstybė (taip ir buvo), o jo pretenzijos tik apsunkintų diplomatų veiklą. Brendo būtinybė surengti bendrą LDT ir VLIK’o atstovų pasitarimą, kuris numatytų priemones, kaip koordinuoti abiejų institucijų veiklą. Toks susitikimas įvyko 1946 m. liepos 21 d. prasidėjusioje lietuvių išeivijos politinių veikėjų konferencijoje Berne. Pasitarime dalyvavo: LDT atstovai S.Lozoraitis, J.Šaulys, S.A.Bačkis, A.Gerutis, E.Turauskas, S.Garbačiauskas ir VLIK’o atstovai prel. M.Krupavičius, prof. J.Kaminskas, V.Sidzikauskas, A.Trimakas, J.Šmulkštys, J.Brazaitis, B.Gaidžiūnas, L.Prapuolenis ir P.Padalskis (Padalis). Epizodiškai konferencijoje dalyvavo prel. K.Šaulys, plk. J.Lanskoronskis ir kun. J.Kančius. Konferencijoje buvo aptarti tarptautinės padėties, tremtinių, Taikos konferencijos, santykių su Lenkija, informacijos, finansavimo ir politinės akcijos klausimai. Nutarta įsteigti 100 tūkst. JAV dolerių dydžio Lietuvai išlaisvinti fondą, kuris padėtų finansuoti politinę, diplomatinę ir informacinę veiklą.

Konferencijoje buvo svarstomas egzilinės vyriausybės sudarymo klausimas, numatyta sudaryti politinį organą, kuris vykdytų vyriausybės funkcijas pagal 1922 metų Laikinąją konstituciją (1938 m. konstitucija nebuvo populiari, nes ji įtvirtino prezidentinį valdymą). VLIK’as turėtų vykdyti Seimo funkcijas, kontroliuoti vykdomosios institucijos veiklą bei nustatyti jos politikos liniją. Toks politinis organas buvo sudarytas vėliau (1946 m. lapkričio 12 d.) ir pavadintas Vykdomąja taryba (VT).

Konferencijoje nebuvo svarstomi diplomatijos šefo skyrimo ir „Kybartų aktų“ klausimai, kurie buvo bene svarbiausia nesutarimų priežastimi. „Kybartų aktų“ teisėtumą skeptiškai vertino kai kurie VLIK’o vadovai, mat jie buvo didžiausia kliūtimi VLIK’o vadovų norams visiems vadovauti.

1947 m. rugpjūčio 5-15 d. Paryžiuje vyko „Lietuvių tautos reikalams vadovaujančių veiksnių“ antroji konferencija, kurioje buvo svarstomi abiem pusėms svarbūs klausimai. Abi konferencijos parodė, kad, nepaisant pastangų koordinuoti veiklą, LDT ir VLIK’as ėjo savais keliais.

LDT ir VLIK’o darbu domėjosi britų („Nora“) ir JAV („Monika“) žvalgybos. Jos bandė padėti abiem pusėms susitarti. Jų noras padėti reiškė maždaug tai: arba susitarimas bus pasiektas, arba kuri nors viena pusė „praris“ kitą. Anglų žvalgyba rėmė LDT, kaip turinčią juridinius įgaliojimus, o JAV – VLIK’ą, kaip autoritetingą visuomeninę organizaciją, turinčią daug rėmėjų tarp Amerikos lietuvių išeivijos.

Santykiai tapo artimesni VLIK’ui persikėlus į JAV (1955 m.), kada jam pradėjo vadovauti jaunesnės kartos atstovai. Gana taikliai LDT ir VLIK’o santykius yra apibrėžęs Lietuvos pasiuntinys Vašingtone P.Žadeikis: „Nors mes, pasiuntiniai, kartais su VLIK’u susikertame dėl taktikos bei principų interpretavimo ir dažnai vieni laikomės už vienos pavardės, kiti – už kitos, bet visa tai nekliudo bendrajai talkai, nes visi važiuojame viena linkme į Lietuvos nepriklausomybės atstatymą“.

Vaduotojai, karo pabėgėliai ir partizaninis karas

LDT sėkmingai veikė diplomatinėmis priemonėmis. Jos dėka svarbiausios Vakarų valstybės niekada nepripažino SSRS įvykdytos aneksijos ir leido mūsų pasiuntiniams dirbti netgi tose valstybėse, kuriose mūsų diplomatų veikla dėl agresyvios SSRS politikos buvo suvaržyta.

VLIK’as, kaip visuomeninė organizacija, dirbo jam prieinamomis priemonėmis, nuolat stengdamasis priminti pasaulio galingiesiems, kad Europoje negali būti taikos tol, kol bus pavergtų ir naikinamų tautų. VLIK’o veikla buvo energinga, kartais netgi triukšminga. VLIK’o memorandumai, manifestacijos, įvairios protesto akcijos tarptautiniuose forumuose, pvz., 1975 metais Helsinkyje vykusiame Europos Saugumo ir bendradarbiavimo pasitarime bei vėliau buvusiuose panašiuose forumuose, Kremliaus valdovams kėlė didesnį galvos skausmą nei LDT santūri veikla. Tenka pripažinti, kad VLIK’ui pavyko demaskuoti SSRS imperinę politiką ir atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį į pavergtas Baltijos valstybes.

LDT ir VLIK’as daug pasidarbavo ir mūsų karo pabėgėlių labui. Karui baigiantis Vakarų sąjungininkų okupuotoje Vokietijos dalyje atsirado apie 300 tūkst. mūsų karo pabėgėlių, kurie buvo apgyvendinti specialiose stovyklose. Jose gyvenimo sąlygos buvo gana sunkios, pabėgėlius nuolat terorizavo sovietiniai agitatoriai. Karui baigiantis apie du milijonai SSRS gyventojų atsidūrė Vakaruose. Remdamasi Jaltos konferencijos susitarimais sąjungininkų okupacinės kariuomenės vadovybė visus pabėgėlius per prievartą grąžino į SSRS, kur jų jau laukė lageriai. Jaltos susitarimai nenumatė Baltijos valstybių bei Ukrainos piliečių prievartinio grąžinimo į SSRS. Bet ukrainiečiai buvo deportuoti – nebuvo kas gina jų interesus! Tarp deportuotų ukrainiečių buvo ir gen. Vlasovo armijos kariai. Vlasovas su savo kariais 1942 metų vasarą buvo perėjęs į vokiečių pusę ir kovojęs už Ukrainos laisvę. Galima įsivaizduoti, kaip KGB žvėrys susidorojo su Ukrainos laisvės gynėjais… Šių laisvės gynėjų žūtis – didžiulė gėda Vakarų valstybių vadovams.

Deportacija grėsė ir mūsų pabėgėliams. Tik atkaklios LDT ir VLIK’o pastangos apsaugojo lietuvių pabėgėlius nuo ukrainiečių likimo.

LDT ir VLIK’o vadovai padėjo mūsų tautiečiams ištrūkti iš pabėgėlių stovyklų ir pasklisti po visą pasaulį, kur jie rado saugų prieglobstį.

LDT turėjo įgaliojimus ginti pavergtos Lietuvos interesus pasaulyje, VLIK’as – neturėjo, tad energingas ir pretenzingas VLIK’o narys Jonas Deksnys panoro tokius įgaliojimus išgauti iš Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadų. Be VLIK’o vadovų žinios, 1946 m. gegužės 2 d. jis iš Vokietijos parsigavo į Lietuvą ir, susitikęs su partizanų vadais J.Lukša, A.Varkala, fiktyvaus „Centro“ atstovu J.Markuliu, bendražygiui V.Staneikai talkinant, 1946 m. birželio 6 d. įkūrė Vyriausiąjį Lietuvos atstatymo komitetą (VLAK’ą) ir Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdį (BDPS). Grįžęs į Vokietiją J.Deksnys VLIK’ui ir LDT prisistatė kaip kovojančios Lietuvos įgaliojimus turintis asmuo, bandė blokuoti teisėto kovojančios Lietuvos įgaliojimus turinčio J.Lukšos veiklą egzilyje. J.Deksnio veiksmai sukiršino LDT ir VLIK’ą: LDT pasitikėjimą įgavo J.Deksnys, VLIK’o – J.Lukša. Išaiškėjus, kad J.Deksnys, pakliuvęs į KGB nagus, pradėjo jiems dirbti, S.Lozoraitis pateko į keblią padėtį. Į keblią padėtį pateko ir anglų žvalgyba, kurią ilgą laiką J.Deksnio pagalba už nosies vedžiojo KGB.

Po Antrojo pasaulinio karo sukūrus Jungtinių Tautų Organizaciją, optimistai buvo įtikėję, kad bus paisoma Atlanto chartijoje akcentuoto tautų apsisprendimo principo ir karo metu nepriklausomybę praradusios tautos tą nepriklausomybę atgaus. Bet mūsų diplomatijos šefas buvo realistas ir rašė: „Kuri yra kliūtis nepriklausomybei atstatyti ir tautos gyvybei apsaugoti? Bolševikų buvimas Lietuvoje (…) Bolševikus iš Lietuvos pašalinti gali tiktai vienas iš veiksnių: pirmiausia, mano giliu įsitikinimu, JAV ir D.Britanijos reikalavimas, paremtas pasiryžimu kariauti; antra, karas; trečia, sovietų santvarkos sugriuvimas Sovietų Sąjungoje (ar tinkamo laipsnio susilpnėjimas) ir, ketvirta, visuotinis Sov.Sąjungos pavergtų valstybių sukilimas“.

Civilizuoto pasaulio laimei ir džiaugsmui, paskutinė pasaulyje imperija neįtikėtinai lengvai žlugo. Bet ji nebūtų taip greitai žlugusi, jei Vakarų pasaulis nebūtų vykdęs tokios politikos, kuri privedė prie neišvengiamo SSRS žlugimo.

Paliekame patiems skaitytojams pamąstyti, kokį vaidmenį Laisvės atgavime suvaidino partizaninis karas, LDT, VLIK’as ir kitos išeivijos visuomeninės organizacijos bei visos tautos Sąjūdis.

© 2004 "XXI amžius"