|
Pareigūno garbės ir partizano tautinės savigarbs
santykis
LPKTS mano, kad Lietuvai reikalingas Prezidentas,
pripažįstantis krikščioniškosios moralės normas, tautos puoselėjamas
vertybes, (...) turintis valstybės vadovo autoritetą ir garbės supratimą,-
rašoma LPKTS valdybos pareiškime.
Panašiai mano ir bemaž 70 Lietuvos šviesuomenės
atstovų, intelektualų, pasirašiusių kreipimąsi į Prezidentą. Jie
rėmėsi mūsų palengva besikeičiančiai posovietinei visuomenei priimtina
vakarietiška garbės samprata: Jūs turite galimybę išsaugoti Prezidento
institucijos autoritetą ir įrodyti, kad Jums brangi Jūsų garbė.
Jūs turite teisę pasitraukti iš savo pareigų ir taip apginti savo
ir mūsų orumą. Mes prašome Jūsų pasinaudoti šia savo teise. Šviesuomenė
vylėsi, kad valstybės vadovas suvokia garbę taip, kaip ir jie
išsaugojusieji Pirmosios Respublikos metų moralės normas. Deja...
Sausio 13-ąją, minint Tautos valios pergalės prieš
neribotos galios svetimą karinę jėgą metines, Seimo opozicijos nariai
pakilo ir paliko posėdžių salę, o prie jos nedvejodamas prisijungė
ir Laikinosios komisijos, tyrusios paksogeito skandalą, vadovas
A.Sakalas. Iškilmingame posėdyje dalyvavo akredituoti Vilniuje užsienio
valstybių diplomatai, valstybės valdžios institucijų vadovai, garbūs
svečiai, šalies miestų ir rajonų merai. Visi jie buvo gerokai nustebinti.
Kol asmuo, nebuvęs vienodai teisingas visiems
ir tokiu būdu sulaužęs Prezidento priesaiką, kalbėjo gražius, deja,
tik netikrumą žadinančius žodžius, protestuotojai į posėdžių salę
negrįžo. Garbės samprata jiems neleido dalyvauti šventvagiškoje
ceremonijoje. Keistoka, tačiau logiška Socialdemokratų frakcijos
nario A.Sakalo pozicija. Jis sąžiningai vadovavo tyrimui ir neabejojo
nustatytų faktų tikrumu. Tai patvirtino ir Konstitucinis Teismas.
Matyt, A.Sakalas asmens garbę ir padorumą suvokė vakarietiškai,
savo poelgiu padarydamas pilietiškumą skatinantį akibrokštą savo
bendrapartiečiams.
Sausio 21 dieną Kauno miesto vadovai asmeniui,
praradusiam moralinį autoritetą, bet dar einančiam valstybės vadovo
pareigas, taip pat parodė nepasitikėjimą į susitikimą su priesaiką
sulaužusiu Prezidentu neatvyko nei meras, nei vienas kuris vicemerų.
Prezidentas, komentuodamas šį pelnytą pilietinį antausį, pasakė,
kad Kauno vadovams tai garbės nedaro. Taigi Prezidentas kalbėjo
taip pat apie garbę, tačiau kokio turinio?
Būtina ir teisu paklausti, ar priesaikos sulaužymas
ir beatodairiškas melavimas - garbingas elgesys? Vienas Europą vienijančių
veiksnių - krikščioniškoji kultūra.
Dekalogas netiesos sakymą priskiria nuodėmių,
bet ne dorybių sričiai. Vakarų teisinė kultūra priesaikos sulaužymą
vertina kaip sunkų nusikaltimą. Sovietmečiu veikė ant keturbriaunių
durtuvų atneštos okupanto teisė ir moralė. Jomis vadovaujantis
buvo vykdoma genocido politika. Komunizmo aukų skaičius ir nusikaltimų
mastas pranoko nacizmo piktadarystes, vykdytas rasių teorijos pagrindu.
Komunistinės moralės pirmasis postulatas skelbia ištikimybę komunizmo
reikalui. Tokiu būdu buvo morališkai pateisinamos gyventojų masinės
egzekucijos ir trėmimai.
Melas - pagrindinė komunistinės moralės dalis.
Meluojama buvo įžūliai, metodiškai kartojant netiesą ir skleidžiant
dezinformaciją. Klasių kova visuomenės vystymosi varomoji jėga,-
skelbė okupanto ruporai. Šia moksline teorija buvo teisiškai
grindžiami komunizmo vykdyti genocido nusikaltimai. Konstitucinis
Teismas pirmoje paksogeito byloje (J.Borisovo pilietybės klausimu)
akcentavo, jog neteisės pagrindu teisė negali atsirasti. Okupacija
negalėjo būti ir nebuvo nei teisi, nei morali, todėl iš jos palikimo
plaukianti teisė tai statinys ant smėlio pamatų. Šio statinio
griuvėsiai dar iki galo neišvalyti.
Tačiau pilietinėje visuomenėje žmonių santykiai
reguliuojami ne tik teisės aktais. Žmonių santykius veikia ir reguliuoja
tautos tradicijos bei papročiai, tikėjimo dogmos ir Dekalogas, visuomeninių
bei politinių organizacijų įtaka ir moralės normos. Moralė suvokiama
kaip bendrų elgesio taisyklių sistema, saistanti žmonių pažiūras
į teisingumą, gėrį ir blogį, pareigą ir atsakomybę, garbę ir žmogaus
orumą. Pilietinėje visuomenėje teisė ir moralė glaudžiai sąveikauja.
Tarp jų nėra principinių prieštaravimų, o esamos skirtybės sistemos
negriauna. Maža to, istoriškai moralė yra anksčiau susiformavusi
negu teisė. Demokratinėje visuomenėje garbės samprata remiasi tiesos
gerbimu, duoto žodžio ir priesaikos laikymusi.
Posovietinėje visuomenėje moralės ir teisės santykis
smarkiai deformuotas ir jokiu dekretu ar įstatymu negali būti staigiai
pataisytas. Cinizmas, įžūli demagogija, teisės normų laužymas ar
jų ignoravimas niekaip nesuderinami su visuomenės moralės normomis.
Moralės ir teisės santykio sveikėjimas ilgas ir skausmingas procesas.
Lietuvoje tai vyksta. Artimasis užsienis, siekdamas modifikuotu
variantu atkurti sovietijos imperiją, kol kas Lietuvoje sėkmingai
provokuoja sumaištis, jaukdamas teisingumo sampratą ir moralės normoms
suteikdamas išvirkščią turinį. Gležnutė mūsų demokratija dar nepajėgia
veiksmingai ginti savo teisių. Tai didžioji posovietinės demokratijos
negalia.
Apie garbę kalba ne tik žurnalistai ir TV diktoriai,
ne tik Seimo nariai, inicijavusieji apkaltą Prezidentui, bet ir
besąlygiškai ginantys jį ir lygiai taip pat savo veiksmais remiantys
proimperinę Rytų politiką. Apie garbę šneka ir apsimelavęs Prezidentas,
ir jo apgautieji rinkėjai. Mėginimai išversti kaip kojinę moralės
kategorijas tai labai klastingas būdas stabdyti pilietinės visuomenės
formavimąsi.
Ryžtingai parodė orumo ir valstybės piliečio garbės
sampratą Lietuvos diplomatijos patriarchas ambasadorius Vytautas
Dambrava, krašto apsaugos viceministras Jonas Gečas, atsisakydami
dalyvauti susikompromitavusio lyderio komandoje, kurioje, kaip rodo
nūdienės Prezidentūros praktika, kiekvienam nariui buvo duodamos
itin svarbios valstybinės užduotys. Viena iš jų jau pateko į paksogeito
istorijos klasiką kilstelėti Prezidento reitingą TV laidoje, spaudinėjant
telefono mygtukus bent po 300 kartų taip.
Seimas užbaigs apkaltos procesą balsavimu. Nėra
šimtaprocentinės garantijos, kad bus pritarta Konstitucinio Teismo
sprendimui. Jei Seimo valia negebantis būti vienodai teisingas visiems
asmuo būtų paliktas valstybės vadovo poste, atsirastų tarp viso
spiečiaus įvairaus plano reikalų ir garbės problema. Prezidento
komanda su Vakarais pažaisti gali. Tai numatyta sumaiščių planavimo
programoje. Tačiau su specialiosiomis iš artimojo užsienio per
daug pavojinga juokauti. Marionetės, nepriklausomai nuo rango, akimoju
taptų nuliais, stalinizmo metais lavonais. Beje, pastaroji pastaba
(prezidentas- lavonas) buvo labai raiškiai akcentuota demokratijos
gelbėtojo J.Borisovo pokalbyje su pagarsėjusia stomatologe R.Smailyte,
gebėjusia šokdinti valstybės pasienio tarnybą. Prezidentui tektų
vykdyti duotą pažadą - užsienietį J. Borisovą padaryti Lietuvos
generolu. Tai garbės reikalas ... okupanto ar Lietuvos prezidento?
Partizanai pasipriešinimo veikloje vadovavosi
aukšta tautine savigarba, kilnia savo krašto meile ir neapykanta
okupacinės valdžios santvarkai, primestai mūsų tautai. Ši frazė
iš partizanų Statuto ir po 60 metų neprarado aktualumo.
Edmundas SIMANAITIS
Jonava
© 2004 "XXI amžius"
|