"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį    Nr.2 (2)

PRIEDAI






Tauta ir tautiškumas: lietuviškosios realybės kontūrai

Atkuriant Lietuvos valstybingumą (1990-aisiais metais) dalyvavo bemaž visa tauta, vildamasi ne tik ekonominių bei politinių laisvių, bet ir savo autentiškesnės saviteigos ir tautiškumo, atitinkančio modernųjį pasaulį, puoselėjimo. Tačiau realybė pasirodė piktesnė. Ekonominės bei politinės laisvės nedavė laukiamų vaisių, o į valstybės ir tautos gyvenimą vis gilesnes šaknis ėmė leisti supranacionalinės, netgi kosmopolitinės (tautiškumo nepripažįstančios, atvirai jį ignoruojančios) struktūros ir akivaizdus tautinės sąmonės, savimonės nykimas, ypač palietęs jaunąją kartą. Nereti atvejai (o jie dažnėja!), kai tauta, tautiškumas ir tautinė orientacija atvirai vertinami kaip atgyvena, kaip į „praeitį“ nueinantys arba į „nuostolius“ nurašytini dalykai ir net kaip šalia politinio ekstremizmo atsidūrę reiškiniai. Tokia nuostata pakankamai ryški net universitetuose – pagrindiniuose jaunimo ugdymo židiniuose ir kvalifikuotų specialistų rengimo kalvėse. Tai akivaizdžiai matyti iš parinktų studijų modulių (dėstomų disciplinų) bei jų turinio, iš gausėjančių stažuočių užsienyje, iš organizuojamų tarptautinių konferencijų tematikos (ir siekio ten vartoti tik anglų kalbą), iš vadovėlių leidybos, etc.
Atsirado mūsų šalies autorių aukštosioms mokykloms parašyti vadovėliai: „Viešasis administravimas“ (1999, KTU), „Šiuolaikinė valstybė“ (1999, KTU) ir kt., kuriuose neberasime tautos, kaip valstybės suvereno, pozicijų paaiškinimo. Apskritai nerasime tautos sąvokos. Medžiaga studijoms pristatoma taip, tarsi vietoj tautos, kaip visiškai nuo jos nepriklausomi, savarankūs reiškiniai egzistuotų valstybė, vadyba, administravimas.
Tokiame itin reikšmingame (jaunosios kartos ugdymo prasme) dokumente kaip „Pilietinis išsilavinimas. Pilietinio ugdymo standartai“, skirtame bendrojo lavinimo mokykloms, tauta ir tautiškumas minimi tik kaip nereikšmingi, šalutiniai dalykai.
Tapo ypač akivaizdu, jog žymiai didesnį dėmesį reikia skirti Lietuvos besimokančio jaunimo tautinės savimonės bei patriotiškumo ugdymui, jo organiškesniam, labiau suinteresuotam įsiliejimui į valstybės gyvenimą. Tai ir būdas, kuris palengvintų stabdyti energingiausios jaunimo dalies emigravimą į užsienio šalis.
Simptomatiška, jog tarp mokslininkų bei dėstytojų sutinkame kolegų, kurie mano, jog tauta, tautiškumas, tautinė savimonė bei savivoka postmodernumo ir atviros visuomenės sąlygomis – savaime gęstantys reiškiniai; kad jie, įsitvirtinant informacinei visuomenei, tampa beprasmybe.
Betgi tokiai nuomonei prieštarauja objektyvūs faktai. Nei šiuolaikinis žydas ar vokietis, nei prancūzas, nei lenkas ar rusas nė nemano savanoriškai laidoti savojo tautiškumo.
Elgiamasi taip, tarsi neegzistuotų ir pamatinis teiginys – principas, įrašytas į dabartinę Lietuvos Konstituciją (3 str.): „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių teisių“. Betgi gyvenime regime sukeistus akcentus: kaip tautos suverenas traktuojama valstybė, o ne atvirkščiai. O juk tauta yra savo valstybės suverenas – valstybės, kuri privalo užtikrinti jos prigimtines teises, ir pirmiausia – pačią pagrindinę – tautos teisę į fizinį išlikimą ir kultūros bei civilizacijos prasme visavertį evoliucionavimą; teisę į etnokultūros tęstinumą, tapatumo ir unikalumo išsaugojimą. Pagaliau net ir Jungtinių Tautų Tautinio kultūrinio bendradarbiavimo principų deklaracijos 1 straipsnis skelbia: „Kiekviena kultūra turi savo privalumų ir vertę, kurią reikia gerbti ir saugoti. Ugdyti savo kultūrą yra kiekvienos tautos teisė ir pareiga…“
Savaime suprantama, kad tautos nedera tapatinti su valstybe. Valstybė – tai tautos saviorganizacijos, saviteigos būdas. Ji yra tautiškumo saugotoja. Valstybė gali būti kaip normali tautos lūkesčius, jos ypatybes, taip pat ir šiuolaikinės civilizacijos reikalavimus atitinkanti forma. (Taip esti, pavyzdžiui, Šveicarijoje, Norvegijoje ar Islandijoje.) Bet gali būti ir nenormali, tokia ar panaši, kokią matėme sovietinės okupacijos metais. Sovietinis tautos valstybingumas niveliavo tautiškumą.
Vienpusiškas valstybės, tik jos struktūrų akcentavimas (kartu ir vien joms skiriamas teorinis aiškinimas studijose), kai visai be dėmesio paliekama tauta, kaip valstybės ir valstybingumo įtvirtinimo suverenas, ir užslėpta, ir atvira forma palaiko (ir net skatina) valstybinių struktūrų biurokratėjimo ir slenkančio valdžios „švelniojo despotizmo“ (A. Tocquevillio posakis) tendenciją. Visuomenės sąvoka, kuria šiandien visuotinai operuojama, jokiu būdu nepakeičia tautos sąvokos, nes jai visiškai neadekvati. Nėra reikalo įrodinėti, kad pastarieji Lietuvos valstybės įtvirtinimo metai, šalia daugelio teigiamų poslinkių, buvo dar ir biurokratinių bei vadinamųjų jėgos struktūrų skatinimo ir įsitvirtinimo metai, o iš kitos pusės – tikrąjį lietuvių tautos gyvybingumą užtikrinančių šaltinių – švietimo, mokslo, sveikatos apsaugos, etnokultūros – neadekvataus vystymosi
(o gal ir „seklėjimo“) metai.
Akivaizdu, jog tokioms strateginio pobūdžio disproporcijoms įsitvirtinti įtakos turi atkartojimas tų koncepcijų, kartu ir tų politinių konstrukcijų, kurios, tarkim, ypač būdingos Jungtinėms Amerikos Valstijoms – turtingai valstybei, bet valstybei be istorinės tautos ir šimtmečiais susisluoksniavusios tradicinės kultūros. Toje šalyje nuo pat pradžių buvo iškilusi būtinybė ieškoti kitokios visus naujosios visuomenės narius jungiamosios medžiagos. Ir ji buvo atrasta. Tai veržlus pragmatizmas ir „body politic“ – politinė organizacija. Į ją susibūrę įvairių tautybių ir religinių pažiūrų piliečiai sudarė savitą ir tik Šiaurės Amerikai būdingą laisvų piliečių (laisvų dar ir nuo tradicinės kultūros įtakos) valstybę.
Sekdami JAV patirtimi, dauguma ir mūsų autorių, net nesusimąstydami apie istorinio-kultūrinio konteksto skirtumus ir, kas svarbiausia, to konteksto mobilizuojantį, integruojantį socialinį vaidmenį, visą dėmesį koncentruoja būtent į valstybę ir jos subjektą be tautybės – į pilietį. Tokį dėmesį iš dalies galima suprasti: siekiama kuo greičiau įveikti atsilikimą – istorinių aplinkybių ir ypač sovietizacijos sąlygotą atotrūkį nuo Vakarų civilizacijai būdingos atviros demokratinės pilietinės visuomenės.
Žinoma, esama ir kitų lietuvių tautinės savimonės nuvertėjimo priežasčių. Prie jų, ko gero, reikėtų priskirti ir savotišką tautinio (o ypač valstybinio) menkavertiškumo kompleksą, kuris gan greitai išryškėjo išsiveržus iš rusų įtakos ir suartėjus su Vakarų pasauliu. Nebus nuklysta nuo tiesos pasakius, kad lietuvis šalia eilinio ruso jautėsi esąs kultūringesnis, vakarietiškesnis. O atsidūręs šalia vakariečio – atvirkščiai. Dabar dar prisidėjo ir ekonominio gyvenimo negandos… Apskritai menkavertiškumo kompleksas susiformavo kaip tų pačių lietuviui nepalankių istorinių aplinkybių rezultatas. Juk išskyrus trumpą, bet tautine dvasia gaivų prieškario laikotarpį, lietuvis neprisimena, kad būtų vertinamas kaip valstybės ir valstybingumo plėtojimo pilnavertis dalyvis.
Todėl nieko naujo nepasakysime teigdami, kad tarp lietuvių tautos ir atkurtos šiandieninės valstybės (teisingiau – jos institucinės išraiškos) egzistuoja tam tikras atotrūkis. Kad valstybė ir jos struktūros, pratęsdamos istorinę „tradiciją“, tam tikra prasme yra per daug pasisavinusios (uzurpavusios) tautos, kaip valstybės suvereno, teisių; kad jos yra įgavusios pakankamai ryškių, beapeliaciškai savo valią diktuojančių, antstatinės konstrukcijos bruožų. Ir kad toji istorinė tradicija, einanti dar nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų, yra nutįsusi per krikščionybės diegimo, polonizacijos, rusifikacijos šimtmečius ir per bolševizacijos–sovietizacijos dešimtmečius.
Iš nesenos savo istorijos žinome: susiklosčiusį atotrūkį tarp tautos ir valstybės struktūrų buvo siekta švelninti, likviduoti pasitelkus tokias masinėmis tapusias organizacijas kaip Šaulių sąjunga ir skautija, žemės ūkio gamintojų kooperacija ir studentų korporacijos, patriotinis ugdymas mokyklose ir įvairiausios Katalikų Bažnyčios organizuotos brolijos bei organizacijos. Antra vertus, žinome ir kitą faktą: tautininkų įvestas autoritarinis režimas nors ir gynė lietuvybę, bet pilietinės kultūros (t. y. dalyvavimo valdant valstybę) ir demokratiškumo ugdymo prasme nebuvo pažangus. Žinoma, vykdyta tautininkų politika iš dalies gali būti pateisinama ne tik to meto geopolitinėmis sąlygomis, autoritarinio režimo populiarumu, bet ir lietuvių politinės-pilietinės brandos atsilikimu.
Skaudžiausias, sunkiai bepagydomas smūgis buvo suduotas pokario dešimtmečiais. Būtent sovietinės okupacijos metais abejingumas valstybei, nepaisant ideologinio ir represinio spaudimo, plito lyg vėžinis auglys. Piliečių aktyvumas buvo griežtai kontroliuojamas ir kreipiamas tik viena – režimo įteisinimo kryptimi.
Mentaliteto palikimas neišvengiamai ir organiškai persiduoda ir dabartinėms valstybės struktūroms, jose veikiantiems pareigūnams. Galima galvoti ne tik apie tebešliaužiantį valstybės diktatą, bet ir apie politinių partijų savotišką tradicinį egoizmą, apie jų atotrūkį nuo valstybės suvereno – tautos. Pagaliau pačių piliečių neorganizuotumas ir jo vengimas (pradedant vaikų darželiu ir baigiant aukštąja mokykla) yra tapęs mūsų tautos bruožu, mūsų negalia, savotišku lietuviškosios savasties (neigiama prasme) pasireiškimu.
Atotrūkio tarp tautos ir valstybės „tradiciją“ šiandien palaiko ir savotiškai nuolankus skubėjimas suartėti su Europos Sąjunga, beapeliaciškai integruotis jos politikoje ir struktūrose. Sąvoka „nuolankus skubėjimas“ pasinaudojome turėdami omenyje ir mūsų valstybininkų nenorą ar nesugebėjimą įvertinti ir lietuviškosios realybės specifiką (taip pat istorinį, mentalitetinį paveldą), ir neišvengiamą tokio suartėjimo neigiamų padarinių pobūdį bei jų sklaidą, ir būtinybę organizuotai su kitomis panašaus likimo, gyventojais ypač neskaitlingomis, tautomis drąsiau atstovauti saviems interesams ir pan. Apskritai integravimosi į ES pastangos turėtų būti traktuojamos ne vien kaip strategija, bet ir kaip tautos bei jos valstybės taktika, siekiant aiškiau apibrėžtų savųjų egzistencijos, civilizuotos raidos tikslų.
Sunkų paveldą gavusioje valstybėje žmogus, atskiros žmonių grupės, netgi visa tauta, tarsi savaime valdžios institucijoms tampa socialine politinės statybos medžiaga ar palankia terpe funkcionuoti biurokratizuotoms institucijoms, kurios savo elgesį visada bando teisinti ne tik tautos pilietinės-politinės brandos atsilikimu, bet ir geosocialinėmis, geopolitinėmis sąlygomis, tarkim, būtinybe „vytis“ nušuoliavusią Europą ir spartėjančią modernizaciją. Betgi ne mažiau turėtų būti aišku ir tai, kad tokiu elgesiu paveldėtos ligos nepagydysi. O gal atvirkščiai – ji bus tik labiau blokuojama, giliau į organizmą „įvaroma“. Ir šiaip nusilpusiam tautos organizmui silpnėjant, jis tampa nebepajėgus priešintis nei svetimoms (blogoms) įtakoms, nei saviems parazitiniams susirgimams.
Istorinės aplinkybės lėmė pakankamai akivaizdų tautos ir valstybės atotrūkį. Jos (skirtingai nuo ruso, vokiečio ar lenko) lėmė ir akivaizdų valstybinio patriotizmo stygių. Ir, apmaudžiausia, – tos aplinkybės iš inercijos tebeveikia! Matome pagarbos, ištikimybės, pareigingumo savajai valstybei stygių! Jį aiškiai matome eilinių piliečių elgsenoje (karinės tarnybos vengimas, nepakankama pagarba valstybės simboliams: vėliavai, herbui, himnui, Prezidentui, pačiam valstybingumui etc.). Patriotizmo stygius ypač ryškus ir daugelio valstybės tarnautojų elgesyje, tarkim, varinėjant varganą žmogelį iš kabineto į kabinetą; sprendimuose imituojant protingą teisingumo siekį, bet iš esmės vadovaujantis savanaudiškumu ir pan. Tačiau bene didžiausias smūgis valstybiniam patriotizmui suduodamas nesugebėjimu organizuoti valstybės gyvenimo: leidžiant įsitvirtinti korupcijai ir biurokratizmui; viena po kitos ekonominės raiškos erdves be aiškesnės argumentacijos perleidžiant užsieniečiams tvarkyti (kartu jas siaurinant saviesiems: darant mažiau prieinamas ne tik savų piliečių intelektinei minčiai pasireikšti, bet ir skubotai apkarpant valstybinio suverenumo galias); vis labiau didėjant atotrūkiui tarp saujelės turtingųjų ir augančio (ypač kaime) tikrųjų skurdžių luomo ir t. t.
Manyčiau, kad išdėstytos istorinės (o dabar jau ir nūdienės, t. y. savos) aplinkybės lėmė ir lemia pakankamai akivaizdų visais lygiais pasireiškiantį ne tik tautinio, bet ir valstybinio orumo stygių. Kitais žodžiais tariant, lietuvis, daug metų veiktas, dorotas lenkiškojo, rusiškojo ar vokiškojo šovinizmo ir ekspansinės agresijos, o dabar iš dalies veikiamas kultūrinio, ekonominio bei politinio amerikanizmo, taip pat ir šešėlinio ( t. y. neigiamo, didžiavalstybinio) europizmo, labai lengvai, savanoriškai prisiima provincialo statusą, o jį prisiėmęs, pats, niekieno nevaromas, skuba iš tos pačios padėties išsikapstyti, karštligiškai demonstruodamas savo tautiškumui ir net valstybingumo likimui abejingą piliečio elgseną.
Pateikęs šiuos teiginius privalau pateikti ir kitą, atsargesnį… Tautos, tautinio savitumo (autentikos) nūdienos pasaulio sąlygomis išties nederėtų pervertinti. Nesaikingas šių dalykų akcentavimas šiandien, labiau nei praeityje, veda prie saviizoliacijos, prie etnocentrizmo ir istoriškai neišvengiamos globalizacijos tempų stabdymo; žodžiu – veda prie civilizacinio vyksmo slopinimo. Dar daugiau. Veda prie civilizacinės negalios (civilizacinio nepajėgumo), kurios apraiškų apstu ir šiandieninėje Lietuvoje. Bet, kita vertus, prie civilizacinės negalios veda ir tautinio savitumo ignoravimas, jo nepuoselėjimas. Taigi tolesnė ir visavertiškesnė civilizacijos raida įsivaizduojama kaip nuolatinės pusiausvyros tarp tautiškumo akcentavimo ir jo niveliavimo paieška.

Prof. Romualdas Grigas

© 2002 "XXI amžius"

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija