Abipus Nemuno

VALSTYBINGUMO IŠLIKIMAS, INDIVIDUALI RAIŠKA IR AUKŠTŲJŲ TECHNOLOGIJŲ PLĖTRA

Kalbėti apie saugią visuomenę galima tik tuomet, jei jos gyvenimo ir kūrybinės veiklos garantas – valstybė turi pakankamai išvystytą ūkį, normaliai funkcionuojančią ekonomiką bei finansų cirkuliaciją, susietą su kaimyninėmis šalimis ir dominuojančiais bankininkystės centrais. Deja, mūsų kraštas dar neturi tokių savybių ir atitinkamų parametrų. Todėl saugos problema yra ne vien tik labai opi, bet ir sunkiai sprendžiama, o galbūt net ir neišsprendžiama. Ir vis dėlto būtų įdomu tai svarstyti, pažvelgus į pasaulinių įvykių panoramą.
Šiandien ryškėja dvi dėka informacinių technologijų plėtros įsivyraujančios civilizacijos raiškos tendencijos. Tai globalizacija ir jos alternatyva – lokalizacija. Apie tai verta kalbėti, nes esame nestabilios, pasimetusios, ekonomiškai silpnos visuomenės nariai. Kaip žinia, nestabili sistema yra sunkiai prognozuojama. Net nedideli atsitiktiniai poveikiai gali tokioje sistemoje sukelti nevaldomus, į griūtį panašius procesus. Įvertinus teroristinį Niujorko bei Vašingtono antpuolį (2001 09 11) ir jo pasekmes, galima sakyti, kad ir ekonomiškai išsivysčiusi, turtinga šalis taip pat nėra patikimai veikianti sistema. Staigus ir netikėtas smūgis, sukrėtęs struktūrų darnią veiklą, gali valstybės galias nukreipti kita veiklos kryptimi.
Baltijos kraštų situacija kitokia: joms po tokio sukrėtimo kažin ar pavyktų pakilti. Paliesti klausimai yra painūs ir reikalaujantys specialaus tyrimo. Nekreipdami dėmesio į šią spragą, pamėginkime pagal pasiūlytą temą kai ką išsiaiškinti.
Pradėkime nuo kertinių sąvokų. Globalizacijos sąvoka dabarties kontekstuose nusako siekį visą pasaulį pajungti vieningai valdymo ir komunikacijų sistemai. Globalizacijos pagrindinė varomoji jėga – sparti informacinių technologijų raida, jų paplitimas, atvėręs vartus nevaržomam kapitalo bei finansinių operacijų proveržiui visomis kryptimis. Šiai lavinai nėra jokių užtvarų nei sienų. Pelno, naudos siekis bei varžybų įkarštis, išstūmę istoriškai susiklosčiusias vertybes, užėmė jų vietą, sukeldami visuomenėje sumaištį.
Visos senosios civilizacijos siekė aprėpti jų stebimą pasaulį, paversti jį savo egzistencijos arealu. Apie tai liudija gausūs istoriniai dokumentai ir archeologiniai duomenys. Ištakos sampratų apie viešpatavimą ir visuotiną teritorijų užvaldymą nutįsusios į pačius archaiškiausius laikus. Dominavimo pasaulyje idėją formavo genčių bei etnosų raida, amžinos varžybos ir kautynės dėl egzistencijos ribų išplėtimo. Šie veiksmai įgavo globalizacijos – visuotinių užmojų reikšmę tik XX amžiuje, kai komunikacijos ir transporto tinklai apraizgė visą Žemę ir nusidriekė ne tik iki Saulės sistemos planetų, bet jau daro proveržius į beribę kosminę erdvę.
Posovietinio pasaulio šalis globalizacija užklupo dar joms nespėjus suformuoti nei naujos ekonomikos, nei vidaus ir užsienio politikos gairių, nei vertybinės orientacijos. Šios šalys tapo nustumtos į civilizacijos raidos periferiją.
Globalizacija ugdo kosmopolitinį mentalitetą, abejingą istorinėms ir etninėms vertybėms. Globalizacijos adeptai nacionališkumą (tautiškumą) suplaka su iškreipta nacionalizmo samprata, priskirdami jai šovinizmo, separatizmo ir net fundamentalizmo reikšmes. Kuo labiau pati globalizacija reiškiasi kaip naujasis vakarietiškas fundamentalizmas, tuo ji agresyviau kėsinasi į kultūros ir istorinio paveldo vertybes. Į tai jautriai reaguoja Baltijos šalys, kurių istorinis, politinis, socialinis bei ūkinis patyrimai esmingai skiriasi nuo kitos Europos dalies šalių. Pabaltijiečių visuomenės patyrimas ugdė savigynos, adaptacijos mechanizmus, kurie padėjo stabilizuoti visuomenę, apginti jų specifinę savimonę, tiesiogiai susietą su žemdirbių kultūra, jų tradicijomis ir su XIX amžiuje pradėta ugdyti tautiškumo samprata.
Kitą, alternatyvią, civilizacijos tendenciją galima sąlyginai pavadinti lokalizacija. Tai regionų bei tautinių valstybių pastangos savarankiškai tvarkytis ir autentiškai reikštis ne tik kaip ūkinis, politinis, bet ir kultūrinis subjektas. Ši tendencija, puoselėdama vietines vertybes, praturtina pasaulio kultūrų įvairovę.
Aptariant lokalizacijos reiškinį pozityviai, reiktų nepamiršti, kad naujos idėjos, teorijos,originalūs projektai atsiranda kaip autonomiškas individo saviraiškos aktas, kaip nepakartojama asmeninių galių konkreti išraiška. Ir tik vėliau tokio lokalaus fenomeno rezultatai pasklinda plačiau ir galop gali tapti universalia vertybe, globaliai reikšminga. Taigi kiekviena inovacija, kurianti reikšmingus dalykus, be kurių negalėtų egzistuoti civilizacija, yra lokali individualumo ir asmeninės iniciatyvos apraiška. Šia prasme lokalumas yra globalinių reiškinių ugdytojas.
Lokalizacija, kaip ir jos antipodas globalizacija, turi ir kitą savojo veido pusę. Absoliutizavus lokalinę tendenciją, iškyla pavojus užsidaryti vietinių poreikių, „amžinų“ tiesų ar mitų rate. Ši lokalizacijos ypatybė stumia visuomenę į civilizacijos periferiją. Valstybė tampa priklausoma nuo išorės poveikių, prarasdama iniciatyvas civilizacijos „katile“. Randasi pseudovalstybės, imituojančios savarankiškumą, tačiau visiškai priklausomos nuo geopolitinių posūkių, nuo nevaldomų finansų rinkos audrų.
Informacinė globalizacija, intensyvūs kapitalo srautai, rinkos ekonomikos diktuojama arši konkurencija ir fizinis dabartinės visuomenės mobilumas sukuria keistas žmonių pseudobendruomenes – laikinus kolektyvus, kurių narių jau nesieja tradiciniai ryšiai. Garsusis finansų makleris Georges Soros taikliai pastebi, jog tuos darbuotojus epizodiškai vienija laikinos pareigos, kurioms atlikti jie yra nusamdomi.
Sandorių visuomenės institucijos – korporacijos, koncernai, firmos – šalina nuo savo kelio visuomenes, besiremiančias universaliomis Švietimo epochos deklaruotomis vertybėmis ir moraliniu kodeksu, kurį suformavo šimtmečiais vykusio žmonių bendravimo patyrimas. Sandorių visuomenės esminė substancija – nevaržomai judantys kapitalo srautai. Jie tapo nematoma, bet galinga elektroniniais komunikacijos tinklais cirkuliuojančia jėga, kuriai neegzistuoja jokios teritorinės ribos, joks valstybių saugomas suverenumas. Ji suniveliuoja ir, jeigu jai reikia, griauna nusistovėjusias struktūras, sukurdama laikinus virtualios realybės darinius. Taip gimsta ir tvirtėja globali naujos formos imperija, kurios laikino stabilumo veiksnys – aukštosios informacinės technologijos. Jau čia paminėtas finansų meistras George Soros teigia, kad ši imperija – nepasotinamas grobuonis, ryjantis finansų rinkas bei išteklius. O visa tai savo ruožtu sukuria nestabilią sistemą, kuri manevruoja ties susinaikinimo riba.
Samdomas laikinų kolektyvų narys yra įsuktas į išlikimo tokioje nepatvarioje struktūroje kovą. Šiuo laikino egzistavimo metu pelno ir turto įgijimo pastanga tampa vyraujančiu tikslu. Finansinės sėkmės varžybose pranyksta žmogaus gyvenimo kaip aukštesnės vertybės prasmė. G. Soros pastebi, kad „stipriausiųjų išlikimas tapo mūsų civilizacijos tikslu”. Akivaizdu: išplėtotų informacinių technologijų civilizacijoje pelnas išstumia moralinius principus. Čia tik vienas principas – bet kuriomis priemonėmis pasiekti tikslą. Turėdami tai omenyje, pasvarstykime individo vietą informacinio tinklo spąstuose.
Individas pagal savo genezę ir veiklos pobūdį visuomet priklauso konkrečiai kultūros apibrėžtai vietai. Vadinasi, žmogus yra ne tik lokalios erdvės atstovas, bet ir lokalus subjektas. Tačiau šiandien žmonija jau yra įkalinta komunikacinių tinklų rezginyje. Elektroninės bendravimo priemonės jį daro globalios sistemos nariu, besinaudojančiu universaliais kalbos, ženklų, kodų standartais. Šiame unifikacijos glėbyje visuomenės nariai virsta beasmeniais veikėjais – alaviniais kareivėliais, surikiuotais pagal civilizacijos žaidimo taisykles. Antropologas Ernest Gellner mano, kad lokali, vietinė kultūra pasmerkta išnykti unifikuotoje informacinės civilizacijos kultūroje. Globalių įvykių dalyvis, jei jis nori susikalbėti su veiklos partneriais, privalo „atsijungti“ nuo vietinės, etninės kultūros konteksto, kuris egzistuoja atskirtoje erdvėje, prasilenkiančioje su civilizacijoje dominuojančia kultūra. Globalių įvykių dalyvis, kaip sako E. Gellner, yra „kastruotas“. Jo giminystės ryšiai nupjauti. Informacinės visuomenės – šiuo atveju laikinų kolektyvų – narys yra valdomas virtualios realybės, kuri elektroniniais kanalais jį globaliai susieja su visais ir kartu su nieku, nes visi jo elektroninės sistemos partneriai, spaudo prietaisų klavišus, kurie impulsų ekrane tveria unifikuotų ženklų kombinacijas.
Ir vis dėlto tokioje globalioje virtualių figūrų erdvėje būti lygiaverčiu varžybų partneriu gali ne kiekvienas. Išsilavinimas, nuolatinė žinių paieška ir jų kaupimas tampa informacinės civilizacijos socialine vertybe, kurią galime drąsiai vadinti socialiniu kapitalu. Išsilavinimas, arba, kaip mūsų visuomenėje sakoma, mokslas, tapdamas universalia vertybe, atveria galimybes individualios raiškos pokyčiams ir naujos formos tapatybei. Tačiau išsilavinimas ir aukštųjų technologijų įvaldymas sukelia negailestingą socialinę diferenciaciją. Formuojasi dvi ryškios grupės: (a) įgijusiųjų aukštąjį išsilavinimą bei informacinius įgūdžius ir (b) neturinčiųjų pakankamo išsilavinimo – išstumtų į įvykių periferiją. Iš pastarųjų formuojasi informacines eros „proletarai“, kuriems skiriami nekvalifikuoti darbai. Bet ir tų, paprastų, lieka vis mažiau, nes urbanistinių centrų aprūpinimo ir atliekų šalinimo darbai vis labiau technologizuojami. Išstumtieji jaučiasi nuskriausti, nepasitiki ateitimi, praranda saugaus gyvenimo pojūtį. O visa tai ugdo baimę, įniršį, galintį subrandinti ekstremizmą bei teroristinius žingsnius.
Dabar, nuoseklumo dėlei, pažvelkime į praeitį. Manau, šiandien jau aiškinti nereikia, kad tautinės valstybės, suklestėjusios XX amžiuje, yra industrinės visuomenės formavimosi pasekmė. Tautinių valstybių įkūrimui buvo reikalingi trys pagrindiniai faktoriai: gimtoji kalba, tautinė kultūra ir išsilavinimas. Tautinę valstybę kaip politinį subjektą formavo visuomenės šviesuoliai – tautinė inteligentija. Dabar, peržengę XXI amžiaus slenkstį, esame keista, nuoseklios istorinės raidos nepatyrusi visuomenė. Prieškaryje buvome žemdirbių ir atkuntančių miestelių mažumos visuomenė, subrandinusi atkaklų patriotizmą ir minėtų trijų vertybių sampratą. Pilietiškumas dar tik mezgėsi siaurame intelektualiai išprususių asmenybių rate. Sovietmečiu dirbtinai ir prievartos būdu industrializuojami tapome pseudoindustrine visuomene su visomis totalitarizmo deformacijomis. Šiandien esame įsivėlę į Europos integraciją, į bendravimą su Vakarų visuomenėmis, kurių istorinis patyrimas, nulėmęs jų mentalitetą, yra visiškai kitokio pobūdžio. Be to, esame informacinės produkcijos vartotojai ir šiek tiek dalyvaujame jos kūrime.
Jei tautinės valstybės įkūrimui buvo reikalingi minėti trys veiksniai – gimtoji kalba, tautinė kultūra ir išsilavinimas, tai informacinėje visuomenėje išlieka tik trečiasis elementas – išsilavinimas, kuris, apimdamas studijas, tyrimus, inovacijas, tampa nauja vertybe. Vietoj gimtosios kalbos įsivyrauja universali kalba, generuojanti informacinės technologijos tekstus. Individai, tapdami anonimiškais civilizacijos nariais, pažymimi globalios, beveidės visuomenės tapatumu. Čia individualumas kaip lokalių įvykių esmė ištirpsta pasaulinių ambicijų jūroje. Tačiau ši jūra nurims, nes išnyks narių individualumas. Jūra, užpildyta anonimine terpe, pavirs unisonu kurkiančia kūdra. Klasikiniame gamtos moksle apie tai bylojo 2–asis termodinamikos dėsnis, pranašaujantis skirtumų ir energijos srautų išnykimą. Tikiuosi, šis visuotiną sąstingį lemiantis dėsnis netinka visuomenei. Joje glūdi tai, kas nusakoma sąvoka netikėtumas. Aš linkęs manyti, kad netikėtumai kils iš lokalumo, iš žmogui įgimto troškimo reikštis individualiai ir unikaliai. O tokiai saviraiškai galimybes ir kūrybinius impulsus teikia vietinė kultūra, jos etninis savitumas, prieš gerą šimtmetį puoselėjęs tautinę savimonę. Netikėtumo sąvokoje telpa ir pavojingi dalykai: ekstremizmas, galintis reikštis ne tik kaip fundamentalizmo, fanatizmo, separatizmo, bet ir kaip kriminalinių užmačių viską naikinantys teroro aktai.
Vaisingų minčių aptariamai temai siūlo jau klasikine tapusi C. Lévi–Strauss studija „Rasė ir istorija“ (1952, liet. vert. 1992). Nors knyga parašyta XX a. viduryje, tačiau autorius jau tuomet apčiuopė globalizacijos ir lokalizacijos santykio reikšmingas ypatybes, vertas dėmesingo aptarimo.
Studijos autorius pažymi, kad įvairių kultūrų koegzistencija, jų „diferencinis nuotolis“, t.y. skirtingumas, sudaro civilizacijos raidos pagrindą. Jis primena, kad socialinėje realybėje veikia dvi priešingos jėgos – diferenciacija ir konvergencija (supanašėjimas). Kitaip tariant, etnologijos klasikas atkreipia dėmesį į lokalizaciją ir globalizaciją žadinančias jėgas. Mūsų aptarimo rėmuose svarbu tai, kad garsiojo etnologo ilgamečiai tyrimai siūlo išvadą: civilizacijos gyvybingumą, jos progresą skatina ją sudarančių koalicinių kultūrų įvairovė – diferenciniai skirtumai. Tačiau kultūrų sąveika, išsemdama fizinius ir intelektualinius resursus, naikina skirtumus, slopina civilizacijos gyvybingumą. C. Lévi–Strauss minėtoje studijoje aptaria kelis tokią niveliaciją šalinančius būdus, kurių nederėtų pamiršti.
Dabartinės informacinės technologijos nulemtos globalizacijos dalyviams, ieškantiems išeities, teks analizuoti naują patirtį, apmąstyti jos turinį ir spręsti socialiai reikšmingas problemas. Todėl šią klasikinę studiją tenka peržiūrėti ir čia svarstomą klausimą papildyti pastarojo dešimtmečio patyrimu.
Mėginant tai atlikti, dėmesį patraukia viena nurodyta diversifikaciją skatinanti galimybė. Tai antagonistinės politinės ir socialinės santvarkos, galinčios atsirasti kultūras atstovaujančiose sociumuose. Būtent jų bei įvairių partijų ar organizacijų prieštara, bekompromisinė jų konkurencija gali tapti „diferencinius nuotolius“ išlaikančiu veiksniu.
Mūsų tyrimo rezultatai, jau minėti šiek tiek anksčiau, siūlo pratęsti ką tik pasakytas mintis. Reikalas tas, kad neišvengiama socialinė diferenciacija, atsiradusi dėl išsilavinimo skirtumų ir informacinių technologijų įvaldymo tempų, prie kurių ne visi sugeba prisitaikyti, tikriausiai taps nauju niveliaciją stabdančiu faktoriumi. Antru stabdančiu veiksniu, manau, taps jau nurodytas netikėtumo egzistavimas, susijęs su nacionališkumo ambicijomis. Tad baigiant galima sakyti, kad išvardinti du faktoriai slepia savyje civilizacijos gyvybingumą žadinančias galias. O tai savo ruožtu liudija, kad civilizacijos išlikimo problemoje globalizacijos ir lokalizacijos tendencijos, surasdamos tarpusavio sąlyčio taškus, pasireiškia kaip dvi skirtingos, vieną kitą papildančios civilizacijos raidos reiškinio pusės. Ir dar. Labai galimas dalykas, kad kiekvienas darinys, kurį vertiname kaip sudėtingą sistemą, savo struktūrų gelmėse slepia alternatyvias galimybes: susinaikinimo ir išsigelbėjimo. Galbūt jau minėtas informacinės civilizacijos diferenciacijos ir niveliacijos tendencijų egzistavimas tai galėtų paliudyti.
Baigiant aptarti straipsnyje išskleistą temą, negalima apeiti jau pradžioje paminėto sukrečiančio įvykio. Rugsėjo 11-osios teroro aktą išsamiai nagrinėti dar per anksti, nes nėra aiškūs galutiniai įvykių padariniai ir pasekmių grandinės (šios pabaigos eilutės buvo rašomos praslinkus tik kelioms dienoms po antpuolio). Nekreipdami dėmesio į tai, pamėginkime tarti kelis žodžius, sietinus ir su įvykiu, ir su plėtota tema.
Kyla klausimas: ar galima minėtą faktą interpretuoti kaip kultūras atstovaujančių sociumų grėsmingą ir išprovokuotą karinę akistatą, iki kraštutinės ribos „ištempusią“ „diferencinį nuotolį“.
Ar tai skirtingų civilizacijų konfrontacija, ar ekstremistinis vienos kultūros, besiremiančios religiniu fundamentalizmu, išsišokimas? Mėginant ieškoti atsakymų į juos, iškyla įvairių interpretacijų. Vieną iš jų, su tam tikru atsargumu, būtų galima jau pasiūlyti.
Užpuolikai ir jų „smegenų centrai“ pasiruošimui ir smūgio realizavimui naudojosi visomis informacinei civilizacijai būdingomis priemonėmis: elektronine ryšio sistema, jų vartotojų ir skrydžio pilotų moderniomis paruošimo mokyklomis, kruopščia JAV vidaus gyvenimo ir struktūrų funkcionavimo analize, optimaliais tikslo pasiekimo mechanizmo apskaičiavimo būdais. Nors ekstremistai rėmėsi islamiškos tradicijos išvystyta religine dogmatika, neatstovaujančia Vakarų civilizacijai, tačiau jie pasinaudojo Vakarų ir Rytų pasauliuose dominuojančiomis žiniomis ir technologija. Vadinasi: (a) minimas užpuolimo faktas – dabar įsivyraujančios informacinės civilizacijos padarinys; (b) ši civilizacija subrandino ir išlaisvino joje tūnančias atsinaujinimo ir/ar susinaikinimo galimybes. Prie to, kas pasakyta, derėtų pridurti kelis žodžius. Reikalas tas, kad, įvertinus pasisakymus ir išreikštas įvairių islamiškųjų valstybių pozicijas, galima susidaryti nuomonę, bylojančią apie šio įvykio ypatingą vietą ekstremizmo istorijoje. Yra pagrindo manyti, kad tai vieno turtingo ir įtakingo asmens nežabotų ambicijų išraiška, Vakarų pasaulio jurisprudencijos tekstų šviesoje vertintina kaip kriminalinis nusikaltimas. Tai taip pat ir iššūkis ne tik labai trapiai demokratijai, bet ir aukštųjų technologijų išugdytai civilizacijai, kuri dėl savo įvairialytiškumo, begalinio ryšių ir santykių painumo pasiekė kvazistabilią būseną. Bet tikėtina taip pat, kad šis reiškinys slepia labai pavojingą įvykių priežastį. Galbūt mes regime globalios civilizacijos jau nepagydomos ligos simptomus, kurie pasireiškia naujais ekstremizmo raiškos būdais?

Prof. Juozas Algimantas Krikštopaitis
Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas