Nepalaužiama amerikiečių dvasia
Regis, rugsėjo 11-osios katastrofa
gerokai pakeitė amerikietiškąją šventės sampratą.
Jie įkalino gražiausias mūsų laisves, teigia žurnalistė Suzana
Fylds (Suzanne Fields). Priartėję prie Baltųjų rūmų turistai nebemato
įstabių šventinių dekoracijų, kurios, kaip ir anąmet, turėtų džiuginti
pirmosios poros akis. Per šiemetines Kalėdas jos nederėjo.
Švytinčias dekoracijas keičia barikados. Linksmas šventadienio
pobūvis viceprezidento rezidencijoje labiau panašėja į naktį oro
uoste: rankinės, kišenės, portfeliai tikrinami lig menkiausio
siūlelio, asmens dokumentai peržiūrimi per didinamąjį stiklą.
Ir jokių vokų! Pobūvio svečiai, išsirikiavę vorele, kantriai laukia
savo eilės įeiti į prabangų kambarį, kur ištaigos pojūtį gožia
baimė ir susikaustymas. Vėliau svečiams rodomas spektaklis, kuriuo,
deja, džiaugiasi ne visi.
Aukštuomenės vyrai ir damos stengiasi linksmintis, kiek tik gali,
bet formalumo atmosfera smelkiasi į juos ligi kaulų čiulpų. Taip,
dabar pasaulis turi daugiau kuo rūpintis, ne vien Kalėdų Seneliu.
Galima pastebėti, jog pagrindinės pokalbių temos teroro akto
padariniai. Pagyvenusi dama pasakoja, kad oro uoste buvo apieškota
netgi jos skrybėlė. Bet jie pamiršo pažiūrėti po mano peruku,
šypsosi ji.
Kita, vidutinio amžiaus moteris, stebėtinai nuoširdžiai prisimena,
kaip entuziastingai oro uosto apsauginis apieškojo jos kūną.
Tai vis tos pačios, šiokia tokia humoro gaidele pridengti katastrofos
padariniai. Po jos JAV prezidentas, sėdintis šarvuotame automobilyje
apsuptas tuzino asmens sargybinių, kviečia amerikiečių tautą grįžti
prie normalaus režimo. Jei tik mes galėtume
, sako JAV žurnalistė
Fylds. Prisimenu, kai jauna šeima, užuot keitusis dovanėlėmis
su draugais, panoro jas atiduoti kariams. Bet to jiems neleido
dėl paniškos juodligės baimės.
Galbūt šventės amerikiečiams jau kitokios, tačiau vieninga tautos
dvasia yra vertybė, kurios neįstengia numarinti jokios negandos.
Kol talibų kariai lyg žiurkės slepiasi urvuose, amerikiečiai stato
paminklus, kurių meninė ir estetinė vertė tolygi tautos sielos
jėgai ir veržlumui. Tai visuomenės vertybių paveldas, išugdytas
daug seniau.
Senoji amerikiečių karta prisimena 1941-ųjų gruodžio 7-ąją, kuri,
minint rugsėjo 11-osios įvykius, tampa dar reikšmingesnė. Jau
tada, kai pasaulis išgirdo apie Perl Harboro subombardavimą, išryškėjo
amerikiečių solidarumas.
JAV žurnalistas Laris Elderis (Larry Elder) pakalbino Perl Harboro
amžininkus. 69-erių Džimas pasakoja: Man buvo devyneri, kai ūkiškai
gyvenome Oklahomoje. Vykdami iš dėdės fermos turėjome sustoti
ties sankryža, kurią visi vadino Horntaunu (Horn angliškai automobilio
signalas red. past.). Kadangi ten nebuvo jokių kelio ženklų
ar šviesoforų, toje vietoje, kur kertasi keliai, visi mygė automobilių
signalus, kiek įmanydami. Geriausias dalykas buvo šalia Horntauno
įsikūrusi parduotuvė, vienintelė visoje valstijoje turėjusi oro
kondicionierių ir ledų šaldiklį, todėl žinojau, kad mama ir šįkart
leis nusipirkti ledų. Parduotuvėje išvydau būrį žmonių, tirštai
apspitusių radijo imtuvą, klausančių naujausių žinių: japonai
nuo žemės paviršiaus ką tik nušlavė Perl Harborą.
Savaime suprantama, jog niekas nežinojo, kur yra ta vietovė, bet
iš susirūpinusių suaugusiųjų veidų supratau, jog visa tai labai
rimta. Gavęs išsvajotuosius ledus, ramiai grįžau pas mamą.
Kitą rytą tėtis, tuo metu jau įpusėjęs keturiasdešimtuosius metus,
ir keletos artimų miestelių vyrų išvažiavo į vietos savivaldybę,
norėdami stoti į kariuomenę. Mano tėtis, Pirmojo pasaulinio karo
metu kovęsis Prancūzijoje, regis, niekad taip ir neatsigavo nuo
kraupių skerdynių vaizdų ir visuomet vengė drąsių sprendimų. Bet
gruodžio 8-osios rytą jis nedvejodamas (nors išties nesuvokdamas,
kas yra Japonija) nusprendė prisijungti prie JAV kariuomenės,
nes tai, ką visas miestelis jautė, buvo šventa pareiga.
81 metų Džordžas prisimena, kai jis, būdamas dvidešimt vienerių,
su savo jaunute gražuole žmona keliavo po Holivudą. Tą rytą ir
išgirdo baisią žinią. Žvelgdami į tolį mes tikėjome, jog žvelgiame
į Japoniją ir kad dabar mūsų eilė duoti jiems atsaką, sakė
Džordžas. Lygiai po trijų mėnesių jis gavo skubų šaukimą į armiją.
Buvome tik ką susituokę du jauni vaikai, blaškomi Antrojo pasaulinio
karo viesulų. Bet mes žinojome, kad ištversim!
66-erių Ly teigia tada labiausiai bijojęs dėl dvidešimtmečio brolio,
kuris jau buvo išėjęs į armiją, nes esą jam pabodę melžti karves
ir gyventi ūkiškai. Pirmas klausimas, atėjęs šešiamečiui Ly į
galvą, buvo: ar Čarlio niekas nesusprogdins? Draugai nežinojo,
ką atsakyti, nes vyko karas. Tačiau karas mums baigėsi laimingai:
Čarlis grįžo gyvas ir sveikas. Regis, kitaip ir negalėjo būti,
prisimena Ly.
78 metų Rita pasakoja: Man tada ėjo nuostabūs aštuonioliktieji.
Mano būsimas vyras buvo ką tik grįžęs iš koledžo. Atsimenu, kai
jie klausėsi radijo pranešimų apie Perl Harborą. Geriausias mano
būsimojo draugas pakilo ir ištarė: Gana! Netrukus išgirdome,
kad tądien jis užsirašė į karinį laivyną. Aš dirbau kepykloje
kartu su 35 darbuotojais. Pirmasis išeinąs pasisakė Bobas. Tą
patį padarė ir dešimt kitų. Negalėjau patikėti, jog žmonės gali
reaguoti taip staiga. Ir dabar, teroro akto akivaizdoje, amerikiečių
tauta suartėjo kaip ir tada 1941-ųjų gruodžio 7-ąją.
Amerikiečiai dar kartą pajuto, kad tautos stiprybė slypi jos vienybėje,
kai žmonių protai ir širdys sugeba išsaugoti gerumo ir krikščioniškos
moralės pradą.
Pagal užsienio spaudą parengė
Justina Žeižytė
© 2002 "XXI amžius"
