Teisėtas karas
2001 m. spalio 5 d., dar neprasidėjus
JAV vadovaujamai karinei kampanijai prieš Afganistano talibų režimą
ir teroro tinklą Al Qaida, Niujorke, Nacionaliniame spaudos
klube, įvyko diskusijakonferencija. Pew forume, skirtame religijos
ir viešojo gyvenimo tematikai, buvo diskutuojama teisėto karo
perspektyvos klausimu. Amerikiečiai iš naujo permąstė karo doktriną
rugsėjo 11-osios įvykių ir jų padarinių kontekste, svarstė apie
karo tradicijos kilmę bei principus, apie būdus, kaip tuos principus
pritaikyti karui su terorizmu.
Diskusijoje dalyvo:
profesorė Jean Bethke Elshtain, (Čikagos ir Chochairo universitetas,
Pew forumas religijos ir visuomenės gyvenimo tematika) politikos
filosofė, kurios užduotis parodyti ryšį tarp JAV politinių ir
etinių principų. Paminėtini jos darbai: Augustinas ir Politikos
ribos (Augustine and the Limits of Politics), Teisėto karo teorija
(Just War Theory) bei Naujas vynas senuose induose: tarptautinės
politikos etika (New Win in Old Bottles: International Politics,
an Ethical Discourse);
profesorius Stanley M. Hauerwas,
(Duke kunigų seminarija). Nors prof. Hauerwasas nagrinėja disciplinarines
problemas, pagrindinis jo rūpestis atkreipti šiuolaikinės krikščionių
bendruomenės dėmesį į moralinę dalykų esmę. Tarp jo plačiai spausdinamų
darbų paminėtini šie: Taikos karalystė (The Peaceable Kingdom)
bei Po krikščioniškojo pasaulio: kaip Bažnyčia privalo elgtis
tuo atveju, kai tokios sąvokos kaip laisvė, teisingumas ir krikščioniška
tauta tampa nepriimtinos (After Christendom: How the Church is
to Behave if Freedom, Justice and a Christian Nation are Bad Ideas);
profesorius James Turner Johnson,
(Rutgers universitetas). Prof. Johnsonas tyrinėja su karu, taika
bei valstybės valdymo meno praktika susijusių moralinių tradicijų
istoriją bei jų pritaikymą. Jis yra autorius daugelio knygų, tarp
kurių paminėtinos Kryžius, pusmėnulis ir kalavijas: Vakarų
ir islamo karo tradicijų pateisinimas ir apribojimai (Cross, Crescent,
and Sword: The Justification and Limitation of War in Western
and Islamic tradition), Teisingas karas ir džihadas: Vakarų ir
islamo pasaulio karo ir taikos istorinės bei teologinės perspektyvos
(Just War and Jihad: Historical and Theological Perspectives on
War and Peace in Western and Islamic Traditions), Teisėto karo
tradicija (Just War Tradition), Karo apribojimas (Restraint of
War), Ar gali būti teisėtas modernus karas? (Can Modern War Be
Just?).
M. Rogers. Labas vakaras. Esu Melissa Rogers, Pew forumo,
skirto religijos ir viešojo gyvenimo reikalams, direktorė. Žinau,
jog visi dalinamės tuo pačiu skausmu, kurį pasėjo atakos Pasaulio
prekybos centre ir Pentagone. Teroristiniai išpuoliai ir be galo
skaudūs praradimai sukėlė gausybę problemų ir religija šiuo atveju
turi daug ką pasakyti. Šiandien kalbėsime apie teisėto karo tradiciją,
jo kilmę, principus ir būdus bei kaip visa tai būtų galima pritaikyti
karui su terorizmu.
Džiaugiamės šios diskusijos dalyviais trimis puikiais mokslininkais
etikos specialistais.
Pirmiausia norėčiau pristatyti prof. Jeaną Bethke Elshtain. Ji
yra viena iš Pew forumo, skirto religijos ir viešojo gyvenimo
reikalams, vadovų, taip pat ir Visuomenės mokslų tarybos Tarptautinio
taikos ir saugumo komiteto narė. Jos bičiulis Michaelis Walzeris
savo kolegę apibūdina kaip nepriklausomą, labai dalykišką, politiškai
angažuotą ir puikiai provokuojančią politikos teoretikę. Visi,
kurie esate susipažinę su Jeanos veikla, su tuo, manau, nuoširdžiai
sutiksite.
Kitas mūsų pašnekovas prof. Stanley Hauerwasas. Profesorius
dėsto moralinę teologiją Gilbert T. Rowe kunigų seminarijoje bei
teisę Dukeo universitete. Jis ir prof. J. Elshtain drauge išleido
knygą Ar tai buvo teisinga? Svarstymai apie Persijos įlankos karo
moralumą. Profesorius buvo aktyvus taikaus Persijos įlankos konflikto
sureguliavimo šalininkas.
Galiausiai kalbės prof. Jamesas Turneris Johnsonas. Jis yra religijos
profesorius bei Rutgerso universiteto Politikos mokslų fakulteto
narys, žurnalo Karo etika redakcijos bendradarbis, anksčiau buvęs
žurnalo Religinė etika vyriausiasis redaktorius. Prof. Williamas
OBrienas vertina prof. Johnsoną kaip mokslininką, apdovanotą
ypatinga malone gebėti teisėto karo doktriną taikyti sprendžiant
šiuolaikines saugumo ir gynybos dilemas.
Prof. Jeana Bethke Elshtain. Labas
vakaras ir labai jums ačiū, Melissa. Puiku dalyvauti pokalbyje
su tokiais garbiais bičiuliais bei kolegomis kaip profesoriai
Hauerwasas ir Johnsonas. Jūs girdėjote man skirtą užduotį, tad,
galvoju, verta nedelsiant ir pradėti ją vykdyti, nes prireiks
laiko apžvelgti pagrindinius teisėto karo tradicijos bruožus,
ypatingai tuos, kurie susiję su dabartine krize.
Amerikiečiai nuo prezidento Georgeo W. Busho iki gatvėje sutikto
vyro ar moters šaukiasi teisingumo atsakymo į rugsėjo 11-ąją
įvykdytus teroro aktus prieš nekaltus vyrus, moteris bei vaikus.
Taip elgdamiesi jie apeliuoja į vadinamąją teisėto karo tradiciją,
kuri paprastai kildinama iš IV amžiuje šv. Augustino parašyto
šedevro Dievo miestas. Tame veikale autorius paneigia nuostatą,
jog krikščionių mokymas prieštarauja jėgos panaudojimui. Jis prieina
išvadą, kad puolimas niekada nebus pateisinamas, tačiau esti tokių
situacijų, kai jėgos panaudojimas yra būtinas tai ne normatyvinis
gėris, bet neišvengiama būtinybė. Anot Augustino, jėgos panaudojimas
tuo atveju pateisinamas būtinybe apginti nekaltuosius tuos,
kurie patys apsiginti negali.
Jei kas nors aiškiai mato, kad nenaudojant jėgos bus padaryta
žala asmenims, tuomet artimo meilė reikalauja imtis ginklo. Savigyna
yra painesnė problema. Anot Augustino, krikščioniui geriau pačiam
kęsti žalą negu ją padaryti kitam. Bet ar galime patarti kitiems
nesiginti? Aš sakyčiau, kad ne.
Laikas išgrynino Augustino apmąstymus pagrindine teisėto karo
šalininkų taisykle tapo civilių imunitetas, arba vadinamasis diskriminacijos
nevienodo vertinimo principas, draudžiantis paversti civilius
žmones jėgos panaudojimo taikiniais. Toliau seka tokia išvada:
rūpestingai suplanuotas teroro aktas prieš civilius jų šalyje
yra neteisybė, reikalaujanti atsako. Toks atsakas yra teisėtas
užpuolėjų nubaudimas, sukeltas ne noro padaryti žalą užpuolusios
šalies ar grupės civiliams, bet noro užkirsti kelią tolesniems
tokio pobūdžio veiksmams bei noro nubausti tuos, kurie atsakingi
už jau įvykdytą nusikaltimą. Šitai taikytina visam pasauliui,
ir tarptautinių santykių teoretikai tai vadina pasaulio savisauga.
Valdžia yra įpareigota duoti atkirtį taip įtvirtinama moralinė
atsakomybė ir teisingumas.
Kai žaizda yra tokia rimta kaip rugsėjo 11-osios, vengimas duoti
atkirtį būtų įvardijamas kaip neatsakingumas, pareigos nevykdymas,
rimta politikos pašaukimo nesėkmė atsakyti. Krikščioniškoji tradicija
mus moko, kad valdžia yra iš Dievo. Tai nereiškia, kad kiekviena
valdžia ir kiekvienas valdininkas yra dieviškas. Tai reiškia,
kad jam ar jai suteikta prakilni atsakomybė, už kurią garantuoja
pats Dievas.
Iš šios atsakomybės suvokimo gimstančioje politinėje etikoje pabrėžiama
politikos, kaip pareigos rūpintis bendrų piliečių gerove, jų saugumu
bei taika. Teisėtas karas yra vienas iš šio rūpesčio išraiškos
būdų. Jame siekiama vadovautis tikros politikos etika, dažnai
siejama su tokiais mąstytojais kaip Machiavellis ir Hobbesas.
Tačiau teisėto karo tradicija griežtai atsisako tokių veiksmų,
kurių metu šalis negalėtų įsipareigoti atsakingai ir ribotai naudoti
ginklą.
Tuoj pat po rugsėjo 11-osios įvykių viename pokalbyje aš pasakiau:
Dabar mums yra gera proga prisiminti, kam reikalinga valdžia.
Nė vienas iš žmogaus puoselėjamų dalykų, turint galvoje ir religijos
išpažinimo laisvę, negalės klestėti, jei šalyje nebus taikos ir
saugumo. Jei bus leista klestėti blogiui, gėris bus vis labiau
išstumiamas iš visuomenės. Paslapčia, vogčiomis sąmokslus tamsybėse
rezgantys blogio nešėjai, atsisakantys prisiimti atsakomybę už
savo veiksmus, daro žalą ne tik staigiais nusikalstamais veiksmai
visa savo veikla jie stengiasi išstumti gėrį iš visuomenės.
Kokį gėrį aš turiu omenyje? Paprastą, bet labai reikšmingą. Tai
mamos ir tėčiai, glaudžiantys savo vaikus, vyrai ir moterys, einantys
į darbą, didžiulio miesto gyventojai, minantys savo takus gatvėse
ir keliaujantys metro, piliečiai, perkantys lėktuvo bilietus skrydžiui
pas anūkus į Kaliforniją, vyrai ir moterys, tvarkantys savo verslo
reikalus kartu su kolegomis iš kitų miestų, tikintieji, be baimės
lankantys savo bažnyčias, sinagogas ar mečetes.
Neklyskime. Ši kasdienybė, ši visuomenės ramybė, tradiciškai vadinama
tranquilitas ordinis, yra didelis gėris. Tai, žinoma, nėra Šventojo
Rašto pažadėta Dievo karalystės ramybė jos laukiama laikų pabaigoje.
Anot pranašo, eschatologinė taika įsivyraus tuomet, kai nebeliks
vietos, kur nekaraliautų Viešpats. Nuo Viešpaties kalno Siono
tuomet bus skelbiamas įstatymas ir Viešpaties žodis aidės iš Jeruzalės.
Įsivyraus vienintelė įstatymo tvarka. Taip, tačiau mes dar nesame
ten. Anot Martino Lutherio, jei liūtą pamatome prie ėriuko, kol
kas geriau ėriuką kuo skubiau nuvesti. (Juokas.)
Įprasta visuomenės tvarka, kurią griauna ir siekia sunaikinti
baisi jėga, yra užuomina į eschatologinę taiką ją reikia puoselėti
ir neleisti jai iširti. Tai gėris, kurį saugoti įpareigojame valstybės
tarnautojus. Jei mes kasdien bijosime mirtinų atakų, pasidarys
sunku puoselėti kitas vertybes. Žmonės yra trapūs kūriniai. Mes
negalime atskleisti savo žmogiškumo pilnatvės ir socialumo, jei
lėktuvai dūžta į pastatus, o miestai virsta žvirgždo krūvomis,
pilnomis sumaitotų aukų kūnų. Po šių įvykių mes net nebemokame
pasitikėti visuomenės ramybe. Jau nebemokame nusikratyti atsakomybės
reikia gerbti ir puoselėti tas normas ir tuos įstatymus, kurių
stiprinimas yra civilinės taikos pagrindas.
Šv. Augustinas mokė, kad neturėtume niekinti pasaulietinių pašaukimų.
Prisiminkime garsųjį jo pavyzdį apie teisėjo profesiją. Anot šv.
Augustino, teisėjo darbas yra labai sunkus, nes jis niekada nėra
absoliučiai tikras, kam paskyrė bausmę: kaltajam ar nekaltajam.
Nepaisant visko, mes esame priklausomi nuo teisėjų dėl to, kad
pasaulyje egzistuotų atsakomybė, kad žmonės negalėtų vieni kitų
naikinti kaip žuvų (išraiškingas Augustino posakis).
Su kokiu atsidavimu dirba ugniagesiai sunaikintame Pasaulio Prekybos
centre. Visuomenė negali likti be autoriteto, kurį asmeniui suteikia
jo atliekamas darbas. Teisėtas autoritetas tai dar viena teisėto
karo tradicijos sudedamoji dalis.
Nepaisant to, kad atsakant į neteisybę leistina ribotai naudoti
ginklą, kaip jau anksčiau kalbėjome, tam tikroje situacijoje geriau
rizikuoti savo karių gyvybe negu sąmoningai žudyti civilius gyventojus
tos visuomenės, su kuria įvyko konfliktas. Dažnai labai sunku
atskirti kariaujančius nuo taikių civilių, bet stengtis tai daryti
būtina.
Teisėtame kare jėgos panaudojimas ribojamas. Dauguma taisyklių
bei sąlygų apibrėžtos įvairiuose tarptautiniuose susitarimuose,
tokiuose kaip griežta Ženevos konvencija. Konflikto metu ir po
jo vertinamas karių elgesys. Ar jie neprievartavo, ar neplėšikavo?
Ar laikėsi kruopščiai paruoštų karo taisyklių, ar elgėsi kaip
išmanė? Ar buvo bandoma visais įmanomais būdais išvengti civilių
aukų žinant, kad karo metu jie gali atsitiktinai patekti į mūšio
lauką?
Kalbėdama su studentais, analizuodama mokslo įstaigų mokymo programas
susidariau įspūdį, kad jokia kita organizacija šalyje neskiria
tiek daug dėmesio etinei karo jėgos apribojimo problemai, kaip
tai daro Jungtinių Amerikos Valstijų kariškiai akademijose ir
apmokymų centruose.
Teisinga bausmė labai skiriasi nuo keršto. Revanšuojant nesilaikoma
jokių apribojimų. Teisingai baudžiant paisoma ribų. Planuotas
karinės jėgos panaudojimas tai viena iš bendros strategijos,
apimančios derybas, pinigų įplaukų sustabdymą ir kitus su šia
problema susijusius dalykus, sudedamųjų dalių.
Neklyskime: vienintelis terorizmo tikslas sėti baimę. Teroristai
nepateiks klausimų, dėl kurių reikėtų derėtis. Jie niekada nepasakys:
Mes norėtume derėtis štai dėl šių trijų punktų. Jie paprasčiausiai
žudys. Štai kodėl nėra tikslo leistis į derybas. Dėl ko derėtis,
jei oponentas aiškiai pareiškia, jog galutinis jo tikslas visiškas
jūsų sunaikinimas?
Tam tikroje situacijoje žodis nutyla, ir prasideda ruošimasis
atsakingam veikimui.
Taigi mes privalome atsakyti ir atsakysime. Mes privalome sustabdyti
tuos, kurie priešina vienus civilius gyventojus su kitais tokiais
pat civiliais, tikrą žmogaus judėjimo laisvės simbolį komercinį
lėktuvą paversdami mirtį nešančia bomba. Laikydamiesi teisėto
karo apribojimų, mes savo karių rankomis baudžiame ir stengiamės
sustabdyti tuos, kurie stato į pavojų taikius gyventojus ir be
sąžinės graužimo juos žudo.
Juodomis nacių terorizmo dienomis drąsus jaunas vokiečių teologas
Dietrichas Bonhoefferis, pacifizmo šalininkas (kova už taiką to
meto vokiečių liuteronams buvo svarbus įvykis), nusprendė nužudyti
Adolfą Hitlerį, kaip jis pats sakė nukirsti gyvatei galvą.
Iš kalėjimo rašytuose laiškuose ir kituose raštuose jis klausdavo:
Kas padarys tai greičiau? Kas greičiau?
Bonhoefferis pastebėjo, kad vokiečius palietęs blogis griovė visas
etines sąvokas. Teologas ypač griežtai kritikavo tuos, kurie,
jo žodžiais tariant, nuo viešų vaidų slėpėsi savo privataus dorybingumo
šventovėje. Taip pasislėpti įmanoma tik užsimerkus ir užsičiaupus
nematant aplinkui vykdomos neteisybės ir apie ją nekalbant.
Tik saviapgavystės kaina galima apsisaugoti nuo atsakingo veikimo
užkrato.
Politikos teorijoje yra tokia sąvoka nešvarių rankų problema.
Ją spręsti turi tie, kurie yra išrinkti nešti politiko naštą.
Pasitaiko situacijų, kai reikia daryti tai, kas morališkai netinkama,
rizikinga, bet ginantis būtina. Anot Bonhoefferio, tokiu atveju
reikia klausti ne apie tai, kaip besąlygiškai išsaugoti teisingumą,
o apie tai, kaip gyvens ateinančios kartos.
Baigdama norėčiau pasakyti, kad dabar mes žinome, kas nutiks žmonėms,
ilgą laiką kasdien gyvenantiems visa persmelkiančioje baimėje.
Nuolat jausdami mirties baimę mes paprasčiausiai negalime gyventi
kaip žmonės. Tarptautinis teismas nuo teroro aktų mūsų neapsaugos.
Visiems aišku, kad kiekvienam iš mūsų kada nors ateis tokia diena,
kai turėsime mirti. Nepaisant to, esame pašaukti gyventi. Krikščionybė
moko, jog Viešpats atėjo, kad tikintieji turėtų gyvenimą, kad
apsčiai jo turėtų. Dabar tas metas, kai gyvenimui iškilo pavojus.
Reikia imtis veiksmų prieš tuos, kurie sėja mirtį. Nemanau, kad
tai priešinga mūsų tradicijai. Krikščionių Dievas yra ne tik atlaidus,
bet ir teisingas.
Prof. Stanleys M. Hauerwasas.
Kalbėdama apie teisėtą karą, Jeana apdairiai rėmėsi Augustinu.
Žmonės dažnai galvoja, jog teisėto karo teorija yra bendros neigiamos
krikščionių pozicijos dėl jėgos panaudojimo išimtis. Jie turi
pagrindo. Kodėl turėtumėte stengtis pateisinti jėgos panaudojimą,
jei pirmenybę suteikėte jos nenaudojimui?
Atkreipkite dėmesį: Romos katalikai nemano esą pašaukti nenaudoti
jėgos, graikų stoikai pateikė įvairių argumentų, pateisinančių
jėgos panaudojimą. Taigi bendrą krikščionių nusistatymą prieš
jėgos panaudojimą bandoma grįsti virtine teisėto karo išimčių.
Kalbėdama apie karo teisėtumą, Jeana nesirėmė bendros taisyklės
išimtimis ji pirmenybę teikė teisingumui. Tai itin svarbu, nes
teisingumas ne savigyna, kaip iškalbingai parodė profesorė,
bet nekaltų žmonių gynimas. Jėgos naudojama tiek, kiek jos reikia
sustabdyti atakuojančiuosius. Nekaltieji tai visi tie, kurie
nenusipelnė būti užpulti (nebūtinai vien vaikai).
Taip galvojant aiškėja, jog pasaulis niekada nėra laisvas nuo
netvarkos. Taigi net ir tuomet, kai nėra jokio karinio konflikto,
pasaulis turi būti pasirengęs gynybai. Vadinasi, pasaulis niekada
nėra laisvas nuo karo. Tuomet kyla vienas iš svarbiausių klausimų:
kas yra ta netvarka, dar ir dabar drumsčianti pasaulio ramybę?
Vienokia ji buvo Romos imperijos laikais, visai kitokia dabar.
Ji keičiasi.
Jeana kalbėjo apie politinį realizmą, kuris apibrėžiamas kaip
jėgos pusiausvyra pasaulyje. Vadinasi, jėgos balansas yra tvarka
sąlyginė ramybė. Tačiau čia kyla klausimas apie teisingumo sąvokos
turinį. Ar mes galime kalbėti apie teisingumą ir tarptautinę tvarką?
Paprastai tvarka suprantama kaip gėrio visuma, leidžianti spręsti,
kas yra teisinga, o kas ne.
Visa tai apsunkina svarstymus apie karo teisėtumą. Kaip kalbėti
apie teisingą karą, jei teisingumas tarptautinėje arenoje nieko
nebereiškia? Aš pasiruošęs dalyvauti šioje diskusijoje kaip pacifistas,
nes teisėtas karas yra geriau nei politinis realizmas.
Tačiau jei teisėtas karas gimdo teisingumą, tuomet pacifistai
yra ne tik susipainioję, bet ir amoralūs savo pozicija. Atsisakydami
ginti nekaltuosius, mes išduodame moralinį įsipareigojimą būti
atsakingiems. Būti atsakingam yra kiekvieno, o ypač Jėzaus mokinio
pareiga. Šiuo požiūriu ir Jėzaus mokiniai turėjo dumti atgal į
Galilėją ir įkurti Galilėjos išlaisvinimo frontą, kad išgelbėtų
Jėzų nuo mirties, nes jo mirtis buvo aiškiai neteisinga. Būtų
labai įdomu išgirsti, kaip teisėto karo šalininkai atsakytų į
šį klausimą, kuris iš esmės nėra skirtas pacifistų moraliniam
tyrumui išsaugoti.
Dabar norėčiau iškelti keletą karo teisėtumą liečiančių problemų.
Žmonės, kalbėdami apie karą, žodį karas vartoja norėdami pabrėžti
karo veiksmų skirtumą nuo žudynių. Kalbėdamas su žurnalistais
šia tema, dažnai kaip teisėto karo pavyzdį jiems pateikdavau Hirosimos
ir Nagasakio įvykius. Jie visada man sakydavo: Ak, bet tai buvo
karas.
Na, gerai, karo metu gali įvykti ir žudynių. Tad kaip turėtų būti
vadinamas Antrasis pasaulinis karas, prisiminus britų bombų atakas,
Doolittleo reidą virš Tokijo, Tokijo bombardavimą, jei karas
yra visai kas kita nei žudynės?
Formuluojant teisėto karo apibrėžimą, reikia išsiaiškinti, kokius
veiksmus galima pavadinti karu, o kokių ne. Kaip pavadinti neseniai
vykusį Jugoslavijos bombardavimą? Kaip tai įvardyti? Ar šis karas
vyko kaip teisėtas? Man buvo ypač įdomu išgirsti daugybę žmonių,
tuomet kalbančių apie teisėtą karą. Tada niekas nekalbėjo apie
karą terorizmo terminais.
Dar vienas klausimas, kurį norėtųsi užduoti teisėto karo šalininkams:
kaip bus ruošiami žmonės ir institucijos teisėtam karui, kurio
metu bus vengiama smurto proveržių? Kaip bus rengiami geri kariai
teisėtam karui, o ne žudymui? Ar Amerikos žmonės turėtų būti pasiruošę
užplūsti Japonijos paplūdimius, ar mėtyti bombas ant Hirosimos
ir Nagasakio? Šį kartą bus prarasta daugiau gyvybių nei Hirosimoje
ir Nagasakyje, tik jau teisingai? Ar amerikiečiai pasiryžę aukoti
savo gyvybes teisėtam karui?
Manau, kad Jeana yra teisi. Ir man didžiulį įspūdį daro mūsų karinės
pajėgos. Tačiau vis dėlto įdomu, kaip atrodytų Jungtinių Amerikos
Valstijų karinės pajėgos, jei jos būtų ruošiamos teisėtam karui.
Kai kaupiamos įvairių rūšių ginklų atsargos, kai kariai apmokomi
naudotis ginklais, ar tai ir yra ruošimasis teisėtam karui?
Man atrodo, per vėlu kalbėti apie karo teisėtumą, kai prieš akis
turimas įvykis, o tik po to klausiama, kaip teisingai kariauti.
Kitas klausimas: kaip atrodo teisėto karo užsienio politika? Ar
ji išliks, jei viena šalis turės savų interesų? Turiu omeny Ameriką,
besisukiojančią apie Žemės rutulį su didžiule jėga rankose. Kaip
tai suderinama su šalies, kurioje laikomasi teisėto karo principų,
įvaizdžiu?
Galiausiai norėčiau paklausti, kaip krikščionys ruošis teisėtam
karui. Prieš priimdami šv. Komuniją mes vieni kitiems linkime
Kristaus ramybės. Kaip suprasti ramybę, jei mes turėsime mintyje
žodelį išskyrus? Aš kartais stebiuosi. Krikščionys nekuria teisėto
svetimoteriavimo teorijos. O gal jūs būtumėte paskutinė galimybė,
vienintelis kelias tuo būdu išgelbėti kitą asmenį ir t.t.? (Juokas.)
Ką mes tuomet norime pasakyti, linkėdami vieni kitiems Kristaus
ramybės? Aš kalbu apie tai, nes tai Dievo mokslas. Pateisindami
karą krikščionys prisimena Dievą tik kaip Dvasią, pamiršdami,
kad Jis įsikūnijo Jėzuje Kristuje, kurio atspindys kiekvienas
žmogus.
Aš manau, kad karo pateisinimas veda į krikščionybės sudvasinimą
pamirštant jos žemiškąjį matmenį. Štai kodėl aš suprantu turįs
likti ištikimas krikščionybės nuostatai nenaudoti jėgos.
Prof. Jamesas Turneris Johnsonas. Tarpusavy juokavome, kad po
visų pasisakymų mes su Jeana plaksime Stanleyį. Prieš pradėdamas
kalbėti apie tai, ką šiandien ruošiausi pasakyti, norėčiau atsakyti
į tris Stanleyo iškeltus klausimus. (Juokas.)
Pirmiausia apie tai, kaip krikščionys suderina teisėto karo
pagrindimą su Šventuoju Raštu. Norėčiau pasakyti, kad plėtojantis
teisėto karo teorijai buvo daug tokių bandymų, ir pasiūlyti kiekvienam
pasiskaityti medžiagą. Pamatysite, kaip tvirtai ši teorija paremta
Šventuoju Raštu.
Tai ne našios platoniškos Augustino vaizduotės padarinys tai
teorija, kurią Augustinas ir jo pasekėjai Viduramžiais ir ankstyvuoju
moderniuoju laikotarpiu išplėtojo labai aiškiai remdamiesi Biblija.
Pabaiga kitame numeryje
© 2002 "XXI amžius"