Belaukiant naujojo frankenšteino
Lietuvos žemės ūkio akademijos
profesorė Dalia Brazauskienė yra viena iš Lietuvos ekologinės
žemdirbystės bendrijos Gaja įkūrėjų, jau beveik 20 metų ji domisi
ekologijos problemomis. Pagal profesiją chemikė, 1995-1999 metų
Kauno Sveiko miesto projekto dalyvė, sudarytoja ir bendraautorė,
knygų Sveikai mitybai saugus maistas(2000) , Žaliosios minties
ratas (1998), daugelio straipsnių ekologijos klausimais autorė.
Apsilankiau pas profesorę jos jaukiuose namuose Kauno Žaliakalnyje,
kur mane pasitiko jauniklis Brazauskų katinukas Ladenas, dėl savo
karingo būdo ir sugebėjimo slėptis pavadintas tarptautinio teroristo
vardu. Kol kačiukas įnirtingai šturmavo mano popieriaus lapu vikriai
judantį rašiklį, pradėjome pokalbį apie šių dienų realijas.
Neseniai pasaulis pradėjo kalbėti
apie Osamą bin Ladeną kaip apie šių laikų frankenšteiną. Kokią
žalą atneš juodligės užkratas, teroristų išplatintas JAV ir kitose
šalyse, niekas nežino. Akivaizdu, kad šios juodligės sporos
išaugintos laboratorijoje. Ką jūs, besidominti ekologija, genų
inžinerija ir biotechnologijomis, galėtumėte mums apie tai papasakoti?
Juodligė Lietuvoje yra seniai žinoma,
tebėra gyvulių kapavietės. Tai natūrali juodligės rūšis, o spėti,
kokios bus laboratorijose išaugintų juodligės bakterijų paskleidimo
pasekmės, sunku, nes nežinia, ką ir kokiu būdu konkrečiai darė
šį ginklą kūrę asmenys. Jau dvidešimt metų kalbama, kad genų inžinerijos
laimėjimų keliama grėsmė gali prilygti atominio ginklo pavojui.
Domėjausi genetinėmis modifikacijomis, kurios tapo šių dienų realybe
auginant kai kuriuos augalus ar gyvūnus maistui. Tai daroma norint
padidinti derlių, o kartu ir pelną. Pavyzdžiui, sojos yra labai
naudingas augalas, kurių baltymai savo kokybe prilygsta mėsos
baltymams, tad buvo sumanyta dar jas pagerinti: į sojas buvo perkeltas
riešutų genas.
Kaip trumpai apibūdintumėte genų
inžineriją?
Genai yra dezoksiribonukleininės
rūgšties (DNR) molekulės grandinės dalys, kuriose užkoduota genetinė
paveldimumo informacija. Genų inžinerija dirbtinis šių grandinės
dalių pertvarkymo procesas. Genetiškai modifikuojant galima vienam
organizmui būdingus genus perkelti į kitą, suteikiant jam norimas
savybes. Sojų kokybė pagerėjo, tačiau netrukus paaiškėjo, kad
toks maistas sukelia kai kuriems žmonėms alergiją. Perkėlus žuvies
genų į pomidorus, jie pasidaro atsparesni šalčiui ir patvaresni.
Genetiškai modifikuojant buvo sukurtos bulvės, kurių nepuola kolorado
vabalai. Atsirado sojos, kviečiai, atsparūs herbicidams, kurių
galima berti į dirvą daug, jie sunaikina piktžoles, bet nepaliečia
kultūrinių augalų. Tačiau jeigu genetiškai modifikuotos sojos
arba kviečiai atsitiktinai susikryžmintų su piktžole, būtų gauta
tokia atspari piktžolių rūšis, kuriai įveikti praktiškai nebūtų
priemonių.
Kaip pastebėta genetiškai modifikuoto
maisto žala?
1998 metais vengrų kilmės mokslininkas
Arpadas Puštai Anglijoje atliko bandymą: dešimt dienų žiurkes
šėrė genetiškai modifikuotomis bulvėmis. Po eksperimento mokslininkas
pamatė, jog sumažėjo žiurkių smegenų ir širdies masė. Tyrimų rezultatus
jis paskelbė per televiziją. Netrukus buvo atleistas iš darbo.
Tačiau mokslo visuomenė 22 asmenų grupė mokslininką apgynė.
Jie pakartojo eksperimentą A.Puštai rezultatai pasitvirtino.
Visuomenė Vakaruose labai nerimauja dėl genetiškai modifikuotų
organizmų naudojimo maistui. Šveicarijoje moterys su vaikais išėjo
į demonstraciją sužinoję, jog bus leista į šalį įvežti genetiškai
modifikuotų sojų. Lietuvos visuomenė turi sužinoti apie šiuos
dalykus kaip galima daugiau.
Tačiau sojos nėra pats populiariausias
maistas Lietuvoje ir, man atrodo, mums jokio pavojaus nekelia
Jums tik taip atrodo. Jūs galbūt
neperkate sojų mėsos arba miltų, bet jų gali būti įdėta į dešrą.
Iš viso sojų dedama maždaug į 25 tūkstančius maisto produktų:
kepinius, šokoladą, ledus, kakavos gėrimus, sriubas, bulvių ir
kukurūzų traškučius, vaikų maistą, vitaminų preparatus. Gaminant
didelę dalį šių produktų, naudojamos genetiškai modifikuotos sojos.
Maždaug 70 proc. maisto, parduodamo JAV, yra genetiškai paveikta.
Pusė šioje šalyje auginamų sojų ir medvilnės, trečdalis kukurūzų
yra genetiškai modifikuota. Genetiškai paveikto maisto pasekmės
žmogaus organizmui,o ypač paveldimumui, nėra iki galo ištirtos.
Tai jūs teigiate, kad genų inžinerijos
taikymas auginant įvairius augalus maisto pramonei yra išimtinai
neigiamas?..
Genų inžinerijos laimėjimai labai
dideli. Negalima vienareikšmiškai teigti, jog jie vien neigiami.
Pavyzdžiui, toks svarbus vaistas kaip insulinas yra pagamintas
naudojant genų inžinerijos metodus. Yra ir daugiau panašiu būdu
gautų vaistų. Todėl reikia skirti teigiamą šių mokslo atradimų
poveikį nuo neigiamo.
O ką galite pasakyti apie gyvūnų
genetinį modifikavimą?
Genų inžinerija taikoma ir gyvūnams.
Tai nepaprastai pavojinga, nes gyvybė yra ne žmogaus sukurta,
ir jos pakartoti neįmanoma. Įvairiai keičiama gyvųjų organizmų
sandara tai kišimasis į gamtos reikalus, ardymas jos harmonijos,
kuri vėliau gali atsisukti prieš žmogų. Kad ir kempinligė, dėl
kurios Didžiosios Britanijos ūkininkai patyrė milžiniškų nuostolių.
Neseniai Anglijos princui Čarlzui lankantis Lietuvoje, šį garbų
asmenį lydėję mokslininkai teigė, jog kempinligės priežastis gali
būti blogas elgesys su gyvūnais, kurie, galimas dalykas, buvo
laikomi nepaisant gamtos reikalavimų. Ne paslaptis, kad galvijai
buvo šeriami kaulų miltais: žolėdžiai maitinami gyvuliniu maistu!
Padarinių ilgai laukti neteko. Todėl dabar Vakarų šalyse vis daugiau
kuriama ekologinių ūkių, kuriuose rodoma elementari pagarba gamtai,
o kartu ir gyvulių prigimčiai.
Viena JAV bendrovė ką tik paskelbė
pirmoji pasaulyje klonavusi žmogaus embrioną, tačiau iš karto
pareiškė, kad iš jo nebus auginamas žmogus. Bažnyčia griežtai
pasisako prieš bet kokius eksperimentus su žmogaus gyvybe.
Bažnyčia yra visiškai teisi. Eksperimentai
su gyvybe neleistini. Avytė Doli nebuvo pirmasis bandymas klonuoti
gyvulį. Prieš tai pasaulį išvydo nemažai apsigimusių avyčių, kol
gimė sveika Doli, ir apie tai buvo galima pranešti pasaulio žiniasklaidai.
Istorija nutyli nelaimingąsias. Dabar jau imtasi bandymų klonuoti
žmogaus embrioną. Taigi nors juodligės sporų paskleidimas pavojingas
žingsnis, klonuotas žmogus tikrai gali tapti naujuoju frankenšteinu.
Koks jis bus, niekas negali atspėti.
Esate sakiusi, jog gamtoje veikia
savireguliacijos mechanizmai, kurie gali nulemti žmogaus likimą.
Žmogus darosi gamtai tarsi nebereikalingas, jo atnešama žala tokia
didelė, kad pati gamta gali pabandyti sumažinti jo įtaką. Argi
moksliškai pagrįsta kalbėti apie Žemės rutulį kaip apie vieną
organizmą?
Kad Žemė ir viskas joje augalai,
vandenys ir juose gyvenantys kūnai, miškai, oras, kalnai yra
vienas gyvas kūnas, teigia anglų mokslininkas Džeimsas Lavlokas.
Ši jo teorija vadinama graikų deivės Gajos, kuri buvo suprantama
kaip Motina Žemė, vardu. E.Šimkūnaitė mėgdavo sakyti, jog gamta
yra žiauri, bet teisinga. Iš tiesų visa planeta veikia kaip save
reguliuojantis organizmas. Žmogus darosi didžiausias šios sistemos
nusikaltėlis. Randasi įvairiausių sunkiai įveikiamų virusų kaip
ŽIV, grįžta raupsai. Galima manyti, kad gamta ginasi nuo žmogaus.
Kalbama apie šiltnamio efektą,
klimato kaitą
Ar situacija pasaulyje nors kiek gerėja?
Neigiamų žmogaus veiklos pasekmių
vis gausėja. Žemėje sparčiai mažėja biologinė įvairovė. Gamta
nežino, kas yra kenkėjai, piktžolės, tačiau visi joje turi savas
funkcijas. Tuo tarpu šiuolaikinėmis priemonėmis žmogui nereikalingų
augalų galima visiškai atsikratyti, tačiau drauge su jais išnyko
ir kai kurių augalų rūšys. Toks reiškinys ardo pusiausvyrą gamtoje.
Panašiai atsitiko ir gyvūnams. O kai kurių gyvūnų ir augalų išnykimas
nuo Žemės paviršiaus neigiamai veikia ir žmogaus egzistenciją.
Jau keletą dešimtmečių kalbama apie šiltnamio efektą. Dėl klimato
kaitos viena po kitos vyksta tarptautinės Jungtinių Tautų konferencijos
(Kiote, Hagoje), kalbama apie tai, jog, kylant vidutinei Žemės
temperatūrai, po truputį tirpsta ledynai, kyla pragaištingi uraganai,
taifūnai bei potvyniai. Kita problema dažni rūgštieji lietūs,
siaubiantys ir mūsų žemę. Skandinavijoje jau yra sterilių ežerų
beveik be jokios gyvybės. 1992 metais Rio de Žaneire įvyko Žemės
pasitarimas, sukvietęs pasaulio ekologus pasišnekėti aktualiomis
temomis. Ten buvo ir Lietuvos atstovai. 1997-aisiais Niujorko
pasitarime buvo prieita išvados, jog per penkerius metus situacija
Žemėje nėmaž nepagerėjo.
O kokia padėtis Lietuvoje? Nors
ekonomika pastaraisiais metais smuko, atsirado daugybė bedarbių,
tačiau, užsidarius kai kurioms gamykloms Nemuno ir Neries pakrantėse,
atsirado viltis, jog upėmis vėl tekės švarus vanduo.
Padėtis taisosi, sumažėjo oro, vandens
tarša, tačiau ne dėl to, kad žmonės suprato ir sąmoningai ką nors
darė, kad įvyktų kai kurie pozityvūs pasikeitimai. Tai lėmė sumažėjusi
gamyba. Be to, didžiausia problema Lietuvoje ne dėl didžiųjų upių
Nemuno ar Neries. Kaunas turi mechaninį vandens valymą, bet
neturi biologinio. Problema yra mažosios upės, ypač Šiaurės Lietuvoje.
Jos labiausiai užterštos Sidabra, Obelė, Kulpė. Didžiųjų upių
teršalai praskiedžiami didžiuliu kiekiu vandens, ir jos po truputį
valosi pačios. Kas kita mažosios upės. Tačiau vilties yra, juk
vokiečiai Reiną jau išsivalė. Be to, nerimą kelia ir Baltijos
jūra, kuri ties Kaliningrado sritimi ir trimis Baltijos valstybėmis
ypač užteršta. Tiesą sakant, Baltija viena labiausiai užterštų
pasaulio jūrų, nes labai uždara. Didžiausia gamtosaugos problema
Kauno mieste mažėja žaliųjų želdinių plotai, žemė privatizuojama
drauge su medžiais ar krūmais, kuriuos šeimininkai dažnai iškerta.
Todėl dabar medžiai mieste inventorizuojami.
Gamyba, su ja susijęs atmosferos,
vandenų užterštumas, atrodytų, tegali būti išspręsti valstybiniu
ar net tarptautiniu lygiu. Bet ką daryti paprastam žmogui, kad
padėtis pasikeistų?
Kaip šiandien pamenu paprastą žmogų,
kurį sutikau viename Lietuvos rajone maždaug prieš dešimt metų.
Šiame rajone prie nedidelės upelės pasiturintys piliečiai pasistatė
gražius, šiuolaikiškus namus. Tačiau žmogui, pažvelgusiam į eilutę
mūriukų, pasidarė neaišku, kur gyventojai padėjo savo namų kanalizaciją.
Apsiaviau žvejo aulinius iki kelių, šaltą pavasario dieną įsibridau
į upelę ir ranka po vandeniu bandžiau apčiuopti visą pakrantę
palei namus. Būgštavimai pasitvirtino: ties kiekvienu namu po
vandeniu kyšojo po kanalizacijos vamzdžio galą! pasakojo tas
žmogus viešame susirinkime. Tiesiai į upelę savo kanalizacijos
turinį leido tie pasiturintys ir iš pažiūros labai padorūs žmonės.
Tai, ką galėjo pasakyti senyvas žmogus, radęs teršėjus ir apie
tai paskelbęs viešame susirinkime, galime kiekvienas, tik būkime
atidūs tam, kas vyksta aplinkui.
Kokie ekologijos klausimai šiandien
svarbiausi kiekvienam Lietuvos žmogui?
Kiekvienam Lietuvos žmogui šiandien
itin svarbu kuo daugiau žinoti apie gamtą, jai daromą žalą, apie
tai, kokie maisto produktai įvežami į Lietuvą ir kokie gali kilti
pavojai. Kita vertus, privalome tausoti tai, ką turime, mūsų
išteklius, paprasčiausiai mažiau vartoti. Tačiau pats svarbiausias
uždavinys, mano tvirtu įsitikinimu, kurti Lietuvoje ekologiškų
maisto produktų rinką ar bent jau prisidėti ją kuriant.
Tačiau kiekvienas šiandien turguje
paklaustas prekeivis tvirtina, jog perkama bulvė ar pomidoras
yra iš jo ūkio, visu balsu šaukia, jog auginąs sau ir be chemikalų.
Ar gali tuo tikėti?
Žmogus, auginantis ekologiškai patikimą
maistą, turi turėti sertifikatą su ženklu Eko agros. Jų išdavimu
Lietuvoje rūpinasi viešoji įstaiga Ekoagros, todėl patikrinti,
ar pardavėjas sako tiesą, nėra sunku. Pavyzdžiui, Ustukių malūnas
su tokiu ženklu pateikia rinkai Penkių grūdų košę, provizorės-farmakologės
J.Balvočiūtės įmonė vaistažoles. Daug kitų ekologiškų produktų
parduoda įvairios Lietuvos įmonės.
Sužinojome, kad yra genetiškai
modifikuotos bulvės, sojos, pomidorai, braškės, tačiau tenka girdėti,
jog vaisiai, kad negestų, švitinami kažkokiais spinduliais...
Tai modernus maisto konservavimo
būdas produktai švitinami jonizuotais beta ir gama spinduliais.
Šį būdą taiko išsivysčiusios Vakarų Europos šalys labiausiai eksportuojamai
produkcijai. Taip sustabdomas mikroskopinių grybų dauginimasis,
sunaikinamos salmonelės, parazitai. Produktai po švitinimo nėra
radioaktyvūs. Toks konservavimo būdas taikomas prieskoniams, džiovintiems
vaisiams, riešutams, javų grūdams išsaugoti. Šis metodas turi
ir trūkumų: nemažai sunaikinama vitaminų A,B,C,D, pakinta riebalų
rūgštys, pasikeičia, ypač pieno produktų, skoninės savybės. Tokiu
būdu apdoroti produktai užsienyje žymimi specialiu ženklu. Vartotojai
turėtų išsireikalauti, jog ant jonizuota radiacija apšvitintų
ir genetiškai modifikuotų produktų ir mūsų šalyje būdų dedamas
tam tikras sutartinis ženklas.
Ar mūsų valstybė rūpinasi ekologine
situacija?
Taip, turime daug įstatymų, nutarimų,
ratifikuotos svarbiausios konvencijos ekologijos srityje, pavyzdžiui,
priimta Orhuso konvencija, pagal kurią kiekvienas turi gauti informaciją
apie aplinką, kuria disponuoja valstybinės institucijos: oro,
dirvožemio, gamtos objektų būklę, biologinę įvairovę, įskaitant
genetiškai modifikuotus organizmus ir pan. Seimas priėmė genetiškai
modifikuotų organizmų įstatymą, kuris įsigalios nuo 2002 m. gruodžio
31 d. Prieš trejus metus buvo priimtas įstatymas dėl visuomenės
aplinkosauginio (ekologinio) švietimo. Lietuvos universitetinė
moterų asociacija (LUMA), kuriai priklausau, rengiasi vykti į
kaimus, šviesti moteris ekologijos klausimais. Ypač svarbu, kad
žmonės ne tik daug žinotų, bet ir aktyviai dalyvautų priimant
sprendimus aplinkosaugos klausimais. Švietimas, kultūra, ekologija
susiję dalykai, kalbant apie vis didėjančią pasaulinę ekologijos
krizę. Galime tai traktuoti kaip moralinės krizės padarinį. Sunykus
dvasingumui, krinta moralė, žmogus ieško naudos tik sau, ima kitaip
žiūrėti į daugelį dalykų, tarp jų ir į gamtą. Tuo tarpu gamta
mūsų visų būstas, namai.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Vitalija Norvilienė
© 2002 "XXI amžius"
