Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Katalikų
    bendruomenėse
Mums rašo
Darbai
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Žuvusiesiems,
nukankintiems, išniekintiems,
bet nepalūžusiems partizanams atminti

Petras KATINAS

Kadras iš režisieriaus Jono Vaitkaus vaidybinio kino filmo “Vienui vieni”

Pagaliau Lietuvos kino teatrų ekranuose pasirodė Nacionalinės premijos laureato, teatro ir kino režisieriaus Jono Vaitkaus net keletą metų kurtas vaidybinis filmas bene apie patį didvyriškiausią Lietuvos istorijos laikotarpį – pokario partizanų kovą prieš bolševikų okupaciją. Ne tik likę gyvi tos tragiškos, tačiau didvyriškos kovos dalyviai, bet ir visi tie, kuriems iki šiol kelia pasididžiavimą tas didingas istorijos laikotarpis, pastebi, kad filmo „Vienui vieni“ kūrimas dėl daugelio valdančiųjų nenoro ir neišblėsusios neapykantos tų kovų dalyviams, geriausiems Lietuvos sūnums ir dukroms, užsitęsė taip ilgai. Vos ne tiek pat metų, kiek truko ta nelygi kova su pavergėjais. Kova, kuri ne tik savo trukme, bet ir jos dalyvių didvyriškumu bei pasiaukojimu neturėjo sau lygių nė vienoje Stalino okupuotoje Europos šalyje. Tai filmas ne tik apie legendinį Lietuvos partizaną Juozą Lukšą-Daumantą ir jo brolius Jurgį, Stasį bei Antaną, kurie 1944 metais, prasidėjus antrajai bolševikų okupacijai, motinos palaiminti išėjo į kovą su pavergėjais. Toje kovoje sudėta milžiniška auka - keliasdešimt tūkstančių pačių geriausių Lietuvos jaunų žmonių padėjo galvas ant Tėvynės laisvės aukuro. Tai apie juos keturios Sibiro tremtinių lietuvių mergaitės, parašiusios dabar jau visiems žinomą maldą „Marija, gelbėk mus“, skelbė:

Mūsų tautos kankiniai,
Išmelskite stiprybės ir sumanumo
mūsų Tautos darbuotojams,
išmelskite tikrai šviesų, amžiną poilsį
galvą paguldžiusiems už savo žemę…

Taigi Sibiro maldaknygės autorės visai pagrįstai prilygino Lietuvos partizanus kankiniams ir šventiesiems. Iš tiesų jie tokie ir buvo. Deja, buvo ir judų, kurie neišnyko ir dabar vėl kelia galvas. Jiems mūsų laisvės kovotojai, kaip ir jų budeliams iš Rusijos - Kruglovui, Bartašiūnui ir vietiniams Sniečkui, Martavičiui, Gudaičiui-Guzevičiui, buvo ir liko „nacionalistiniais banditais“.

Tačiau grįžkime prie filmo „Vienui vieni“. Jo režisierius J.Vaitkus, imdamasis šio darbo, iš tiesų atliko žygdarbį, vertą šio kūrinio herojų. Juk, kaip teigė pats režisierius, jau iš pat pradžių, pradėjus kurti filmą, jis nuolat jautė įtakingų valdžios žmonių jeigu ne neigiamą nusistatymą, tai sunkiai slepiamą priešiškumą. Bet talentingo režisieriaus ir talentingų aktorių, ypač J.Lukšos-Daumanto vaidmenį atlikusio Sauliaus Balandžio ir kitų pastangomis filmas pagaliau pasiekė žiūrovą. Nepaisant kai kurių kino kritikų „intelektualinių“ samprotavimų, jog „Vienui vieni“ žiūrovai, ypač užsienyje, nesupras, kas šiame filme rodoma, kaip ir dauguma jaunų Lietuvos žmonių, tai irgi tėra užmaskuota neapykanta šiam kūriniui bei jo režisieriui, kuris buvo tarsi rakštis partiniams ideologams ir sovietmečiu. Prisišnekėta dar netgi iki to, kad kūrybinė grupė esą švaistė pinigus filmuodami Vokietijoje, Prancūzijoje ir dar nežinia kur. O juk nieko to nebuvo. Filmo kūrėjai taupė kiekvieną centą, ir tik kelioms dienoms nedidelė grupelė buvo nuvykusi į Vokietijos lietuvių gimnaziją Hiutenfelde, kuri ją priglaudė.

Filme „Vienui vieni“ matome ištisą plejadą žinomiausių Lietuvos aktorių, vaidinusių ne tik partizanus ir jų vadus, bet ir NKVD budelius. Tai Liubomiras Laucevičius, Vladas Bagdonas, Vytautas Rumšas, Olegas Ditkovskis, Rolandas Kazlas, Danutė Vidugirytė. Aktorė ypač puikiai suvaidino partizanų brolių Lukšų motiną Oną Lukšienę, palaiminusią ir išgyvenusią trijų savo sūnų žūtį, iškentėjusią Sibiro golgotą ir 1966 metais mirusią, jau grįžus į tėvynę, ant savo vienintelio gyvo likusio sūnaus Antano Lukšos, irgi praėjusio Kolymos, Magadano, Irkutsko lagerių pragarus, rankų. Itin liūdna, kad partizanų motinos vaidmens kūrėjos D.Vidugirytės gyvenimo gija nutrūko taip ir nesulaukus filmo premjeros. Beje, dabartinio Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių valdybos pirmininko A.Lukšos sūnus Kęstutis filme vaidina enkavėdistų nužudytą savo dėdę Jurgį Lukšą, ant kurio lavono sužvėrėję čekistai ir stribai numetė jo tėvą, 84 metų Simoną Lukšą, kuris čia pat išprotėjo. Tai ne filmo kūrėjų išmonė, o tikras faktas.

Kaip faktas filme atskleistas vieno didžiausių išdavikų ir NKVD šnipų Juozo Markulio („Erelio“) judošiškas vaidmuo, jam vaizduojant vyriausiąjį rezistencijos vadą. Tai J.Markulio pagalba buvo nužudyta nemažai Lietuvos partizanų vadų, tarp jų – Dainavos partizanų apygardos vadas plk. Kazimieraitis. Ir tik J.Lukšos bei jo artimiausių bendražygių dėka „Erelis“ buvo demaskuotas. Tačiau jis nesusilaukė deramo išdaviko likimo, nes NKVD savo Judą 1948 metais pasiuntė „tobulintis“ į Pavlovo fiziologijos institutą Leningrade, kuriame jis „tobulinosi“ iki 1954 metų. Tai yra iki tol, kol partizaninis judėjimas Lietuvoje buvo sunaikintas, ir „Erelis“ vėl buvo atgabentas į Vilnių mokyti studentų Vilniaus universitete, o paskiau, į gyvenimo pabaigą, saugumiečiai nieko prie jo neprileisdavo.

Pats J.Lukša, 1948 metais prasiskverbęs į Vakarus ir vėliau grįžęs, buvo nužudytas 1951 metais, irgi ne NKVD kariuomenės, bet infiltruotų agentų pagalba. Operacijai vadovavo pats generolas Kruglovas. Filme „Vienui vieni“ tai atskleista puikiai. Kaip ir nepaprastas enkavėdistų ir stribų žiaurumas. Pavyzdžiui, filme pavaizduotas stribas Albinas Davidonis, kišantis į degančią krosnį kūdikį, - ne išgalvotas personažas, o tikrai egzistavęs išsigimėlis. Kaip ir kitas išdavikas Jonas Deksnys, išdavęs savo tėvynę ir artimiausius draugus. Beje, vienas „pažangiosios“ lietuvių išeivijos publicistas, besidedantis dideliu „Santaros – Šviesos“ veikėju, ne per seniausiai paskelbė storą knygą apie išdaviką J.Deksnį, pavadintą „Pavargęs herojus“. Šiame opuse išdavikas vaizduojamas vos ne Lietuvos patriotu. Belieka, kad panašus „kūrinys“ pasirodytų ir apie J.Markulį – „Erelį“.

Nepaisant pasirodžiusios piktdžiugiškos kritikos filmo „Vienui vieni“ adresu, galima pasidžiaugti, kad šis kūrinys susilaukė didžiulio žiūrovų susidomėjimo. Netgi nelinkėjusieji šiam filmui sėkmės pripažino, kad, nepaisant nieko, per filmo demonstravimą Vilniuje žiūrovų lankomumu jis nedaug nusileido Holivudo „šedevrui“ „Ekstremalus greitis“, kuris buvo reklamuojamas per visą žiniasklaidą. Sakoma, kad Švietimo ir mokslo ministerija šį filmą rekomendavo moksleiviams kaip istorijos pamoką apie Lietuvos pokarį. Duok Dieve, kad taip atsitiktų. Tačiau, žinant, kokios galingos jėgos nenorėjo „Vienui vieni“ pasirodymo, vargu ar taip atsitiks. Kol kas mokiniams kemšama į galvas žydų holokausto tema. Tai rodo ir faktas, kad valdžia filmui „Getas“ bemat atseikėjo penkis milijonus litų, o J.Vaitkaus filmą daugiausia parėmė tik užsienio lietuviai. Būtina prisiminti dar vieną valdančiųjų akibrokštą. Prezidentas R.Paksas savo vizito į Gruziją ir Armėniją metu nusivežė sovietinį „šedevrą“ „Niekas nenorėjo mirti“. Atseit nei gruzinai, nei armėnai filmo „Vienui vieni“ būtų nesupratę, nes tose šalyse, pasirodo, nebuvę tokių dalykų, kurie vyko pokario Lietuvoje. Tai rodo ne tik R.Pakso, bet ir jo aplinkos žmonių požiūrį į rezistencinį judėjimą, tą baisią, persunktą baimės ir tragizmo, atmosferą, viešpatavusią Lietuvoje pirmąjį pokario dešimtmetį.

Tiesa, dabar puse lūpų kalbama, kad filmas „Vienui vieni“ bus rodomas NATO būstinėje Briuselyje bei keliuose tarptautiniuose festivaliuose ir netgi panaudotas kaip mokymo priemonė. Gerai būtų, jeigu taip atsitiktų, nes Vakaruose dar labai daug žmonių, visiškai nesuvokiančių, koks košmaras buvo stalinistinis režimas.

Visa laimė, kad Lietuvoje dar liko tokių žmonių, kaip šio filmo pagrindinis veikėjas aktorius S.Balandis, atlikęs legendinio J.Lukšos-Daumanto vaidmenį, kurio tėvas irgi praėjęs Norilsko lagerius, pareiškė, kad jeigu būtų gyvenęs tais baisiais laikais, būtų nedvejodamas pasirinkęs ginkluotą kovą prieš okupantus. Belieka tikėtis, jog nemaža dalis jaunų Lietuvos žmonių, pasižiūrėję šį filmą, ims galvoti taip pat.

Na, o filmo režisieriaus J.Vaitkaus garbei reikėtų pasakyti, kad nužmogėjusio bolševizmo temą jis plėtoja toliau. Šiuo metu J.Vaitkus Japonijoje stato spektaklį apie japonų ir lietuvių tremties kančias Sibire.

© 2004 "XXI amžius"