Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Katalikų
    bendruomenėse
Mums rašo
Darbai
Lietuva

(atnaujinta)

(atnaujinta)

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Paroda „Šv. Kazimiero gyvenimas“

Aldona KAČERAUSKIENĖ

Eksponuojama neseniai restauruota unikali tapybos drobė “Šv. Kazimieras tarp angelų” Tomo Černiševo (ELTA) nuotrauka

Kardinolas Juozas Audrys Bačkis šiuos metus paskelbė Šv. Kazimiero metais. 1604 metais Vilniuje buvo iškilmingai paminėtas šv. Kazimiero kanonizavimas. Nuo to laiko praėjo 400 metų. Be to, sukanka penkiolika metų, kai šv. Kazimiero karstas 1989 metais jaunų žmonių rankomis buvo perneštas iš sovietinės tremties vietos – Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios į karališkąją koplyčią Arkikatedroje Bazilikoje. Minint šiuos jubiliejus, kovo 4 dieną Lietuvos dailės muziejuje atidaryta paroda „Šv. Kazimiero gyvenimas“ („Vita Sancti Casimiri “). Parodos iniciatoriai – Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys ir Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos direktorius dr. Juozas Marcinkevičius. Per parodos atidarymą kalbėjusi dr. Irena Vaišvilaitė pabrėžė, koks brangus šv. Kazimieras vilniečiams. Jis savas, gyvas, gerbiamas, nešykštintis malonių tiems, kurie jų prašo. Jis nesinaudojo karališkomis privilegijomis, nevažinėjo karieta, gatvėmis vaikščiojo pėsčias, šelpė vargšus, telkė, vienijo žmones. Net miręs pasirodė debesyse prie Polocko ir taip padėjo lietuvių pulkams laimėti mūšį.

Įkurtuvės labdaros namuose

Benjaminas ŽULYS

Kauno arkivyskupijos „Caritas“ direktorius kun. Virginijus Veprauskas, „Lietuvos Caritas“ generalinis direktorius kun. Robertas Grigas, Šv. Antano parapijos klebonas kun. Vytenis Vaškelis džiaugiasi naujomis Sriubos valgyklos patalpomis

Jauku, šilta, patogu

Džiugios įkurtuvės įvyko Kaune, Partizanų gatvės penktuoju numeriu pažymėtame name. Čia iš senųjų patalpų Jovarų gatvėje, Vilijampolėje, persikėlė Kauno arkivyskupijos „Caritas“ labdaros įstaiga - Sriubos valgykla. Jos pirmoji, nuolatinė ir dabartinė vedėja Regina Aksomienė gerai pamena 1989 metų šv. Kūčių vakarienę, į kurią pirmą kartą susirinko varguoliai, kiti socialiai remtini žmonės. Tai buvo šios valgyklos gyvavimo pradžia. Žinia apie tokios valgyklos atsiradimą greit pasklido ne vien po Vilijampolę, bet ir plačiau. Ne vienam pavargėliui skalsios sriubos dubuo nors šiek tiek lengvino dažnai sunkią, nepritekliu paženklintą dieną, nes ne kiekvienas galėjo padėti ant savo stalo karšto viralo su duonos rieke. Tad lankytojų valgykloje niekad nestigo.

Šventovė vis dar nebaigta,
nors stato ją visa tauta

Arch. Apolonija NISTELIENĖ

Atstatoma Paminklinė Prisikėlimo bažnyčia Gedimino Žilinsko (ELTA) nuotrauka

Tautos nepriklausomybės simbolis – Paminklinė Prisikėlimo bažnyčia – pradėta projektuoti prieš septyniasdešimt penkerius metus, o statyti – 1934 metais. Buvo iškeltos sienos, bokštas, uždengtas stogas. Bet statyba – sustabdyta liūdnąjį 1940 metų birželį.

Ištisą dešimtmetį būsimoji bažnyčia išbuvo sandėliu ir net keturiasdešimt metų – fabriku. Vėl atgavus nepriklausomybę, norint bažnyčios statybą tęsti ir baigti, pirmiausia reikėjo ją, surištą ir nuskriaustą, išlaisvinti iš pančių. Tas laisvinimas buvo brangus ir nelengvas – atsakingas statybininkams. Atstatymo komitetai ir jų pirmininkai klebonai buvo keičiami. Lėšos plaukė netolygiai. Bet ir anos Nepriklausomybės metais vyriausybė bažnyčios statybos nerėmė – tikintieji patys išgalėjo ją statyti. Šiandien jos baigti jie nebepajėgia. Ir jau keliolika metų ji tarsi priekaištas, nors jau išnirusi iš pastolių ir naktimis žėrinti. Bet šiandien nebėra nė vienos tokios statybvietės – tokio laužyno ir netvarkos aplinkui. Jau kelerius metus retkarčiais joje vyksta šventinės pamaldos ir koncertai, o aplinka tarsi tyčiojasi iš čia ateinančiųjų. Būsimą skverą ir prieigas prie bažnyčios prieš kelerius metus miesto Savivaldybės užsakymu suprojektavo architektas Eugenijus Miliūnas. Jis savo lėšomis pagamino didžiulį to projekto maketą, o jam net ekspozicijai nerasta vietos.

Jono Pauliaus II
pontifikato trukmė –
trečioji istorijoje

Mindaugas BUIKA

Popiežius Jonas Paulius II kalbasi su Vokietijos prezidentu Johanesu Rau (kairėje) ir jo žmona Kristina per privačią audienciją Vatikane šeštadienį EPA-ELTA nuotrauka

Tarptautinėje žiniasklaidoje aptariamas dar vienas popiežiaus Jono Pauliaus II pasiekimas: ateinantį sekmadienį, kovo 14 dieną, jo pontifikatas tampa trečiuoju pagal trukmę visoje 2000-metėje Bažnyčios istorijoje. Išrinktas 1978 m. spalio 16 d. 264-uoju Petro įpėdiniu, jis dabar savojo pontifikato ilgumu pralenks popiežių Leoną XIII (1878-1903), kuris Bažnyčią valdė 25 metus ir penkis mėnesius (iš viso 9280 dienų). Kovo 14-oji bus popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato 9281 diena, tad jį Petro tarnystėje dar lenkia tik pats apaštalas šv. Petras, kurio tikslios gyvenimo datos nėra žinomos (iš pradžių jis rezidavo Antijochijoje, ir, pagal Tradiciją, paskutinius 25 gyvenimo metus praleido Romoje, kur patyrė kankinio mirtį 64 ar 67 metais), ir popiežius Pijus IX (1846-1878), kuris Katalikų Bažnyčios vadovu išbuvo daugiau nei 31 metus.

Restauruota freska vėl džiugina tikinčiuosius

Fragmentas iš Jono Mackevičiaus kūrybos kompozicijos „Polocko mūšis“

Panevėžys. Kristaus Karaliaus Katedroje vasario 28-ąją vyko restauruotos freskos „ Šv. Kazimieras ir Polocko mūšis“ pristatymas. Susirinkusiems panevėžiečiams ir svečiams muzikavo miesto styginių kvartetas, dainavo kamerinis choras „ Muzika“ ir dainininkas Kastytis Kerbedis. Eiles apie šv. Kazimierą kaip taikos nešėją skaitė J. Miltinio dramos teatro aktorius Albinas Keleris.

Katedros klebonas kun. dr. Rimantas Gudelis dėkojo į Šv. Kazimiero dienai pažymėti atlaidus atvykusiam Maskvos ir visos Rusijos Katalikų Bažnyčios arkivyskupui Tadeušui Kondrusevičiui, Panevėžio nepamirštančiam, iš Kauno atvažiavusiam vyskupui emeritui Juozui Preikšui, monsinjorui Juozapui Antanavičiui, kurio klebonavimo Katedroje metu buvo pradėtas freskos „Šv. Kazimieras ir Polocko mūšis“ restauravimas. Kartu prelegentas pažymėjo, jog nebūtų atnaujintas didingas meno kūrinys be Panevėžio miesto savivaldybės, bendrovės „Panevėžio statybos trestas“, Lietuvos kultūros vertybių apsaugos departamento, parapijos tikinčiųjų paramos.

Žuvusiesiems,
nukankintiems, išniekintiems,
bet nepalūžusiems partizanams atminti

Petras KATINAS

Kadras iš režisieriaus Jono Vaitkaus vaidybinio kino filmo “Vienui vieni”

Pagaliau Lietuvos kino teatrų ekranuose pasirodė Nacionalinės premijos laureato, teatro ir kino režisieriaus Jono Vaitkaus net keletą metų kurtas vaidybinis filmas bene apie patį didvyriškiausią Lietuvos istorijos laikotarpį – pokario partizanų kovą prieš bolševikų okupaciją. Ne tik likę gyvi tos tragiškos, tačiau didvyriškos kovos dalyviai, bet ir visi tie, kuriems iki šiol kelia pasididžiavimą tas didingas istorijos laikotarpis, pastebi, kad filmo „Vienui vieni“ kūrimas dėl daugelio valdančiųjų nenoro ir neišblėsusios neapykantos tų kovų dalyviams, geriausiems Lietuvos sūnums ir dukroms, užsitęsė taip ilgai. Vos ne tiek pat metų, kiek truko ta nelygi kova su pavergėjais. Kova, kuri ne tik savo trukme, bet ir jos dalyvių didvyriškumu bei pasiaukojimu neturėjo sau lygių nė vienoje Stalino okupuotoje Europos šalyje. Tai filmas ne tik apie legendinį Lietuvos partizaną Juozą Lukšą-Daumantą ir jo brolius Jurgį, Stasį bei Antaną, kurie 1944 metais, prasidėjus antrajai bolševikų okupacijai, motinos palaiminti išėjo į kovą su pavergėjais. Toje kovoje sudėta milžiniška auka - keliasdešimt tūkstančių pačių geriausių Lietuvos jaunų žmonių padėjo galvas ant Tėvynės laisvės aukuro.

Laikas išeiti

Petras KATINAS

Pamenate tą garsųjį šūkį Vilniaus centre, Atgimimo metais atsiradusį ir pastatytą aikštėje prieš buvusius LKP centro komiteto rūmus: „Lietuva be suvereniteto – Lietuva be ateities!“? Lozungas buvo išrašytas ne ant raudonos, o ant žalios spalvos lakšto, tai, matyt, turėjo reikšti Lietuvos komunistų sudemokratėjimą. Nors, kaip rašė to meto spauda („Respublika“), pradėjus aiškintis, kaip Lietuvos komunistų partijos centro komitetas ir jo vadovai A.Brazauskas, V.Beriozovas bei kiti supranta tą suverenitetą, jie aiškindavo kažką apie „vieningą ūkio kompleksą“, „ekonominių ryšių su SSRS nustatymą“ bei panašius dalykus. Tik jokiu būdu nekalbėdavo apie nepriklausomybę. Tai, aišku, nieko nuostabaus, ypač žinant, kad Lietuvos kompartijos vadui, kai jau visoje Rusijoje, ypač Maskvos, spauda visais balsais šaukė apie kompartijos nusikaltimus, LKP „organas“ „Tiesa“ rašė apie „socializmą žmogišku veidu“, vadovaujantį komunistų partijos vaidmenį bei pan. Ir taip iki pat 1990 m. kovo 11-osios, kada prasidėjo tikros (po daugelio metų pertraukos) Lietuvos istorijos laikotarpis. Ir ne tik Lietuvos.