|
Vaikas
vaško gabalėlis
Labai dažnai kalbama apie jaunąją kartą, jos auklėjimą,
ateitį. Jaunimas pakeis mus, todėl svarbu išauginti jį dorą, tobulą.
Jaunimo auklėjime didelį vaidmenį vaidina mokykla, tačiau tėvai,
visuomenė dar didesnį. Mokykla turi mokyti gyvenimo teorijos,
o tėvai, visuomenė gyvenimo praktikos. Praktika, manau, gyvenime
turi didesnį poveikį. Ypač bloga aplinka, blogi pavyzdžiai.
Dar dirbdamas mokytoju su mokiniais remontavome
mokyklą. Vienas berniukas atsisakė dirbti, nes namie jo darbas laukia.
Vėliau paaiškėjo, kad jis melavo. Paklaustas, kodėl taip pasielgė,
atsakė: Nemeluosi negyvensi. Nelengva buvo įtikinti, kad jis
neteisus, kad
meluoti nedora.
|
|
Nepažinto
nepamilsi
Žmogų galima pažinti iš išorės, kalbos, elgesio,
jo gyvenimo ir darbų. Dievo neapžiūrėsi, nepačiupinėsi, kaip ir
šalčio ar šilumos. Visa tai tik jaučiame. Pirmąsias žinias apie
Dievą turėtume gauti šeimose dar ankstyvoje vaikystėje, sakyčiau,
gal net kūdikystėje. Tikėjimo neišmokoma, jis perduodamas širdimi
iš kartos į kartą. Tačiau sovietiniais metais dėl įvairių priežasčių
kai kuriose šeimose tas perdavimas nutrūko. Taip išaugo jau dvi
kartos: dabartiniai tėvai ir jų vaikai, jaunimas. Jų gyvenimas tapo
neaiškus, beprasmis. Paskendome materialiniuose dalykuose, užmiršdami
pagarbą, meilę, gerumą, pagalbą vienas kitam, ypač
silpnesniam.
|
|
Mergina
spindinčiu veidu
|
Kauno VIII gimnazijos
(dab. Saulės) 1943 metų
abiturientai su klasės
auklėtoju kapelionu
kun. P.Šniukšta.
Elena Spirgevičiūtė -
pirmoje eilėje viduryje
|
Įsimintinas šaltas 1944 metų sausio mėnesio rytas
karo metas. Mūsų gimnazijos (dab. Saulės) patalpose įsikūrė
karo ligoninė, o mes, Kauno VIII gimnazijos mokiniai, mokėmės trimis
pamainomis mus priglaudusio Aklųjų instituto patalpose. Buvau abiturientė,
bet tuo pačiu metu dirbau gimnazijos raštinėje sekretore.
Tą rytą į gimnazijos raštinę skubiai įėjo labai
susijaudinęs gimnazijos vyresniųjų klasių kapelionas kun. P.Šniukšta
ir beveik rėkte išrėkė: Ar girdėjai?! Taip, girdėjau kraupią,
žiaurią, Kauną sukrėtusią žinią praeitą naktį nužudyta buvusi
mūsų gimnazijos abiturientė Elena Spirgevičiūtė. Gimnazijos mokytojai
ir mokiniai buvome sukrėsti iki sielos gelmių. Apiplėšimo metu,
naktį, savo namuose Tvirtovės alėjoje nužudytos dvi niekuo nekaltos
jaunos moterys. Gindamos moterišką orumą nuo budelių rankos žuvo
buvusi mūsų bendramokslė, praeitų mokslo metų mūsų gimnazijos abiturientė
devyniolikmetė Elenutė ir jos teta Stasė
Žukaitė.
|
|
Šventovė
vis dar nebaigta,
nors stato ją visa tauta
Arch. Apolonija NISTELIENĖ
|
Atstatoma Paminklinė
Prisikėlimo bažnyčia
Gedimino Žilinsko (ELTA)
nuotrauka
|
Tautos nepriklausomybės simbolis Paminklinė
Prisikėlimo bažnyčia pradėta projektuoti prieš septyniasdešimt
penkerius metus, o statyti 1934 metais. Buvo iškeltos sienos,
bokštas, uždengtas stogas. Bet statyba sustabdyta liūdnąjį 1940
metų birželį.
Ištisą dešimtmetį būsimoji bažnyčia išbuvo sandėliu
ir net keturiasdešimt metų fabriku. Vėl atgavus nepriklausomybę,
norint bažnyčios statybą tęsti ir baigti, pirmiausia reikėjo ją,
surištą ir nuskriaustą, išlaisvinti iš pančių. Tas laisvinimas buvo
brangus ir nelengvas atsakingas statybininkams. Atstatymo komitetai
ir jų pirmininkai klebonai buvo keičiami. Lėšos plaukė netolygiai.
Bet ir anos Nepriklausomybės metais vyriausybė bažnyčios statybos
nerėmė tikintieji patys išgalėjo ją statyti. Šiandien jos baigti
jie nebepajėgia. Ir jau keliolika metų ji tarsi priekaištas, nors
jau išnirusi iš pastolių ir naktimis žėrinti. Bet šiandien nebėra
nė vienos tokios statybvietės tokio laužyno ir netvarkos aplinkui.
Jau kelerius metus retkarčiais joje vyksta šventinės pamaldos ir
koncertai, o aplinka tarsi tyčiojasi iš čia ateinančiųjų. Būsimą
skverą ir prieigas prie bažnyčios prieš kelerius metus miesto Savivaldybės
užsakymu suprojektavo architektas Eugenijus Miliūnas. Jis savo lėšomis
pagamino didžiulį to projekto maketą, o jam net ekspozicijai nerasta
vietos.
|
|