|
Įkurtuvės
labdaros namuose
Benjaminas ŽULYS
|
Kauno arkivyskupijos Caritas
direktorius kun. Virginijus
Veprauskas, Lietuvos Caritas
generalinis direktorius
kun. Robertas Grigas, Šv. Antano
parapijos klebonas kun. Vytenis
Vaškelis džiaugiasi naujomis
Sriubos valgyklos patalpomis
|
Jauku, šilta, patogu
Džiugios įkurtuvės įvyko Kaune, Partizanų gatvės
penktuoju numeriu pažymėtame name. Čia iš senųjų patalpų Jovarų
gatvėje, Vilijampolėje, persikėlė Kauno arkivyskupijos Caritas
labdaros įstaiga - Sriubos valgykla. Jos pirmoji, nuolatinė ir dabartinė
vedėja Regina Aksomienė gerai pamena 1989 metų šv. Kūčių vakarienę,
į kurią pirmą kartą susirinko varguoliai, kiti socialiai remtini
žmonės. Tai buvo šios valgyklos gyvavimo pradžia. Žinia apie tokios
valgyklos atsiradimą greit pasklido ne vien po Vilijampolę, bet
ir plačiau. Ne vienam pavargėliui skalsios sriubos dubuo nors šiek
tiek lengvino dažnai sunkią, nepritekliu paženklintą dieną, nes
ne kiekvienas galėjo padėti ant savo stalo karšto viralo su duonos
rieke. Tad lankytojų valgykloje niekad
nestigo.
|
|
Paroda
Šv. Kazimiero gyvenimas
Aldona KAČERAUSKIENĖ
|
Eksponuojama neseniai restauruota
unikali tapybos drobė
Šv. Kazimieras tarp angelų
Tomo Černiševo (ELTA) nuotrauka
|
Kardinolas Juozas Audrys Bačkis šiuos metus paskelbė
Šv. Kazimiero metais. 1604 metais Vilniuje buvo iškilmingai paminėtas
šv. Kazimiero kanonizavimas. Nuo to laiko praėjo 400 metų. Be to,
sukanka penkiolika metų, kai šv. Kazimiero karstas 1989 metais jaunų
žmonių rankomis buvo perneštas iš sovietinės tremties vietos Vilniaus
Šv. Petro ir Povilo bažnyčios į karališkąją koplyčią Arkikatedroje
Bazilikoje. Minint šiuos jubiliejus, kovo 4 dieną Lietuvos dailės
muziejuje atidaryta paroda Šv. Kazimiero gyvenimas (Vita Sancti
Casimiri ). Parodos iniciatoriai Lietuvos dailės muziejaus direktorius
Romualdas Budrys ir Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos direktorius
dr. Juozas Marcinkevičius. Per parodos atidarymą kalbėjusi dr. Irena
Vaišvilaitė pabrėžė, koks brangus šv. Kazimieras vilniečiams. Jis
savas, gyvas, gerbiamas, nešykštintis malonių tiems, kurie jų prašo.
Jis nesinaudojo karališkomis privilegijomis, nevažinėjo karieta,
gatvėmis vaikščiojo pėsčias, šelpė vargšus, telkė, vienijo žmones.
Net miręs pasirodė debesyse prie Polocko ir taip padėjo lietuvių
pulkams laimėti
mūšį.
|
|
Žuvusiesiems,
nukankintiems, išniekintiems,
bet nepalūžusiems partizanams atminti
Petras KATINAS
|
Kadras iš režisieriaus
Jono Vaitkaus vaidybinio
kino filmo Vienui vieni
|
Pagaliau Lietuvos kino teatrų ekranuose pasirodė
Nacionalinės premijos laureato, teatro ir kino režisieriaus Jono
Vaitkaus net keletą metų kurtas vaidybinis filmas bene apie patį
didvyriškiausią Lietuvos istorijos laikotarpį pokario partizanų
kovą prieš bolševikų okupaciją. Ne tik likę gyvi tos tragiškos,
tačiau didvyriškos kovos dalyviai, bet ir visi tie, kuriems iki
šiol kelia pasididžiavimą tas didingas istorijos laikotarpis, pastebi,
kad filmo Vienui vieni kūrimas dėl daugelio valdančiųjų nenoro
ir neišblėsusios neapykantos tų kovų dalyviams, geriausiems Lietuvos
sūnums ir dukroms, užsitęsė taip ilgai. Vos ne tiek pat metų, kiek
truko ta nelygi kova su pavergėjais. Kova, kuri ne tik savo trukme,
bet ir jos dalyvių didvyriškumu bei pasiaukojimu neturėjo sau lygių
nė vienoje Stalino okupuotoje Europos šalyje. Tai filmas ne tik
apie legendinį Lietuvos partizaną Juozą Lukšą-Daumantą ir jo brolius
Jurgį, Stasį bei Antaną, kurie 1944 metais, prasidėjus antrajai
bolševikų okupacijai, motinos palaiminti išėjo į kovą su pavergėjais.
Toje kovoje sudėta milžiniška auka - keliasdešimt tūkstančių pačių
geriausių Lietuvos jaunų žmonių padėjo galvas ant Tėvynės
laisvės aukuro.
|
|