Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Katalikų
    bendruomenėse
Mums rašo
Darbai
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Jono Pauliaus II pontifikato trukmė –
trečioji istorijoje

Mindaugas BUIKA

Popiežius Jonas Paulius II kalbasi su Vokietijos prezidentu Johanesu Rau (kairėje) ir jo žmona Kristina per privačią audienciją Vatikane šeštadienį EPA-ELTA nuotrauka

Popiežius Leonas XIII Bažnyčią valdė 9280 dienų

Tarptautinėje žiniasklaidoje aptariamas dar vienas popiežiaus Jono Pauliaus II pasiekimas: ateinantį sekmadienį, kovo 14 dieną, jo pontifikatas tampa trečiuoju pagal trukmę visoje 2000-metėje Bažnyčios istorijoje. Išrinktas 1978 m. spalio 16 d. 264-uoju Petro įpėdiniu, jis dabar savojo pontifikato ilgumu pralenks popiežių Leoną XIII (1878-1903), kuris Bažnyčią valdė 25 metus ir penkis mėnesius (iš viso 9280 dienų). Kovo 14-oji bus popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato 9281 diena, tad jį Petro tarnystėje dar lenkia tik pats apaštalas šv. Petras, kurio tikslios gyvenimo datos nėra žinomos (iš pradžių jis rezidavo Antijochijoje, ir, pagal Tradiciją, paskutinius 25 gyvenimo metus praleido Romoje, kur patyrė kankinio mirtį 64 ar 67 metais), ir popiežius Pijus IX (1846-1878), kuris Katalikų Bažnyčios vadovu išbuvo daugiau nei 31 metus.

Pokyčiai Katalikų Bažnyčioje

Komentatoriai, apžvelgdami įvykusius pokyčius Katalikų Bažnyčioje per pastarąjį ketvirtį amžiaus, pasižymėjusį nepaprasta pasikeitimų sparta žmonijos gyvenime, pažymi globalinį katalikybės augimą ir tuo pat metu „svorio centro“ persikėlimą iš Europos į trečiąjį pasaulį. Popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato laikotarpiu katalikų pasaulyje padaugėjo net 40 proc. (nuo 750 milijonų 1978 metais iki 1,07 milijardo dabartiniu metu). Europoje katalikų taip pat daugėjo, tačiau žymiai lėčiau, tad europiečių dalis tarp pasaulinės Katalikų Bažnyčios narių gerokai sumažėjo. 1978 metais Europoje buvo 266 milijonai krikštytų katalikų, ir jie sudarė 35 proc. Viso pasaulinio katalikų skaičiaus. 2002 metais Europoje katalikų buvo 280 mln., ir jie tesudarė tik apie 26 proc. visų planetos Katalikų Bažnyčios narių.

Ši situacija kelia prieštaringus jausmus. Iš vienos pusės tai, kad katalikai, kurie dabar sudaro daugiau kaip 17 proc. iš 6,2 milijardo pasaulio gyventojų, yra tolygiau pasiskirstę žemynuose, yra vertintina pozityviai, nes geriau atspindi Bažnyčios visuotinumą. Ypač džiugu, kad po 1978 metų žymiai pagausėjo dvasinių pašaukimų Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje. Štai Afrikoje dabar kunigystei rengiasi daugiau kaip 20 tūkst. seminaristų, tai yra net keturis kartus (!) daugiau nei prieš 25 metus. Taip pat ir trečiojo pasaulio bažnytinės hierarchijos balsas yra vis svaresnis, nes suteikė šviežumo ir tvirtumo gerokai liberalizmo pažeistai vakarietiškai katalikybei.

Kita vertus, katalikybės silpnėjimas senojoje Europoje, kuri laikoma krikščioniškosios civilizacijos lopšiu, tiek istoriniu, tiek ir kultūriniu atžvilgiu, turėtų kelti nemažą susirūpinimą. Kaip Katalikų Bažnyčios įtakos kontinente pavyzdį ekumeninių žinių agentūros ENI apžvalgininkas Džonatanas Lakmuras nurodo dvasinių pašaukimų mažėjimą daugelyje Europos šalių, išskyrus popiežiaus Jono Pauliaus II tėvynę Lenkiją, kurios 86-iose seminarijose studijuoja 6682 klierikai, tai yra trečdalis bendro Europos seminaristų skaičiaus. Visai kitokia padėtis yra kitoje katalikiškoje šalyje Ispanijoje (abi šias valstybes įdomu palyginti, nes jose panašus gyventojų skaičius – apie 40 milijonų – ir abiejose vyrauja katalikybė), kurioje net 41 proc. kunigų yra vyresni nei pensinio amžiaus. Taigi Ispanijoje į 68 veikiančias seminarijas 2003 metais nebuvo priimta nė vieno naujo klieriko. Šalyje dabar iš viso yra 1797 seminaristai, tuo tarpu prieš 50 metų jų buvo 7052.

Dėl pašaukimų stygiaus Europos šalių vyskupijose sielovados srityje dirba vis daugiau kunigų iš užsienio, tai yra iš to paties trečiojo pasaulio. Galima netgi sakyti, kad vyksta „grįžtamasis procesas“ evangelizacijoje: Vakarų misionierių sukrikščionintos Afrikos ir kitų kontinentų tautos siunčia dvasininkus į nukrikščionintą Europą naujajai evangelizacijai. Štai labai sekuliarizuotoje Prancūzijoje per pastaruosius 50 metų sielovadoje dirbančių vietinių kunigų sumažėjo keturis kartus, tuo tarpu šioje šalyje dirbančių užsieniečių kunigų skaičius tik per praėjusį penkmetį išaugo net šešis kartus.

Be abejonės, tarp senstančios liberalios europiečių katalikų kartos ir jaunų dvasininkų idealistų iš besivystančių šalių iškyla neišvengiama kultūrinė įtampa. Tačiau ji yra reikalinga siekiant įveikti religingumo „privatizacijos“ pasekmes ir teologinės substancijos praradimą, kad būtų sugrįžta nuo perdėto personalizmo prie tradicinės scholastikos, reikalingos tikrajam dvasiniam atgimimui. Šio dvasinio atgimimo Vakarų katalikų bendruomenėje bus sunku tikėtis, jeigu dėmesys bus sutelktas tokiems nesvarbiems klausimams kaip kunigų celibatas arba agresyviojo feminizmo būdingai paranojai dėl moterų kunigystės.

Tuo tarpu ateityje renkant naująjį šv.Petro įpėdinį, Kardinolų kolegijos pasirinkime, matyt, turės atsispindėti vykstantys demografiniai ir kultūriniai pokyčiai dabartinėje Katalikų Bažnyčioje. „Daugelis jau atvirai kalba apie Popiežių iš Afrikos, Azijos ar Lotynų Amerikos, kuris atvertų Vatikaną besivystančiam pasauliui, panašiai kaip dabartinis Popiežius jį atvėrė Rytų Europai“, - rašė Londone leidžiamo katalikų savaitraščio „The Tablet“ apžvalgininkas Ostinas Aivereigas.

... ir Romos Kurijoje

Iš tikrųjų Popiežiumi tapus Lenkijos kardinolui Karoliui Vojtylai, Romos Kurijoje įvyko ryškūs pokyčiai (jie tęsiasi iki šiol): svarbių dikasterijų vadovų postai paskirti Bažnyčios hierarchams ne tik iš Italijos bei kitų Vakarų šalių, bet ir iš totalitarizmo išsivadavusios Rytų Europos. Štai visiškai neseniai, vasario mėnesį, du arkivyskupai iš buvusios Jugoslavijos pakeitė pensinio amžiaus sulaukusius kardinolus iš Ispanijos ir Belgijos, vadovavusius Pašvęsto gyvenimo (vienuolių) kongregacijai ir Vyskupų sinodo generaliniam sekretoriatui. Iki šiol Slovėnijos sostinės Liublianos dieceziją valdęs 69 metų arkivyskupas Francas Rodė (kuris priklauso Lazaristų vienuolinei bendruomenei) dabar bus atsakingas už daugiau nei milijono pasaulio vyrų ir moterų vienuolių veiklos koordinavimą. Buvęs Vienuolių kongregacijos prefektas 77 metų ispanas kardinolas Eduardas Martinesas Somalas, vienas labiausiai patyrusių Romos Kurijos tarnautojų, toliau lieka Vatikano kancleriu („camerlengo“), atsakingu už Šventojo Sosto laikiną administravimą nuo Popiežiaus mirties iki naujojo jo įpėdinio išrinkimo konklavoje.

Kitas reikšmingas ir gana netikėtas pasikeitimas įvyko pagrindinio kolegialumo organo – Vyskupų Sinodo – vadovybėje. Atsistatydinus ilgamečiam Vyskupų Sinodo generaliniam sekretoriui 76 metų belgui kardinolui Janui Piteriui Skotei (jis šiai dikasterijai vadovavo nuo pat 1985 metų), naujuoju jo įpėdiniu Popiežius paskyrė 53 metų kroatą arkivyskupą Nikolą Eterovičių, kuris iki šiol dirbo Vatikano nuncijumi Ukrainoje. Per pastaruosius du dešimtmečius kardinolas J.Skotė gana sėkmingai koordinavo popiežiaus Jono Pauliaus II sušauktų dešimties Vyskupų Sinodo asamblėjų veiklą. Tačiau dabar išryškėjo šios svarbios bažnytinės institucijos didesnis poreikis atvirumui ir konsensuso paieškai dialogo keliu, kad būtų išlaikyta II Vatikano Susirinkimo konsiliarinė dvasia.

Anksčiau, 2003 metų rudenį, naujuoju Popiežiškosios pasauliečių tarybos pirmininku paskirtas 58 metų lenkas arkivyskupas Stanislavas Rylka, kuris šiose pareigose pakeitė 75 metų amerikietį kardinolą Frensį Stafordą, paskirtą dirbti Apašalinės signatūros – bažnytinio tribunolo – vadovu. Paskirdamas dikasterijos, besirūpinančios pasauliečių apaštalavimu, vadovu dar jauną hierarchą iš pokomunistinės Rytų Europos, Šventasis Tėvas iškėlė uždavinį – stiprinti katalikų pasauliečių ir jų organizacijų vaidmenį Bažnyčios gyvenime ir misijose šiame regione, kur jų aktyvumas tebėra nepakankamas, palyginti su Vakarų šalimis.

Ypač svarbu aktyvinti Rytų Europos katalikiškąjį jaunimą, išvystyti jo iniciatyvumą, apie ką arkivyskupas S.Rylka kalbėjo praėjusį spalį Ukrainos sostinėje Kijeve vykusiame posovietinių šalių katalikų suvažiavime. Ne mažiau čia svarbus ir religinis švietimas, dvasinių pašaukimų ugdymas, kunigų rengimas, kuo rūpinasi Vatikano katalikiško mokymo kongregacija, nuo 1999 metų vadovaujama kito lenko hierarcho 65 metų kardinolo Zenono Grocholevskio. Taigi iš tikrųjų popiežiaus Jono Pauliaus II dėka atstovai iš Rytų Europos užima svarbius postus Šventojo Sosto struktūrų vadovybėje.

Per ilgąjį popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikatą daug kas pasikeitė Katalikų Bažnyčioje, bet labiausiai turbūt pasikeitė pati Romos Kurija. Kaip pastebi katalikų žinių agentūros CNS apžvalgininkas Džonas Tevis, Bažnyčios galva liko tas pats Popiežius, tačiau jo pagrindiniai padėjėjai keitėsi su būdingu šiam nelengvam darbui reguliarumu, sulaukę atsistatydinimui reikalingo 75 metų amžiaus. Iš 21 pagrindinių dikasterijų vadovų, kurie dirbo Vatikane, kai buvo išrinktas popiežius Jonas Paulius II, šešiolika jau yra mirę, o kiti penki taip pat seniai atsistatydino. Kai kurių Šventojo Sosto kongregacijų ar popiežiškųjų tarybų vadovai dabartinio pontifikato metu jau yra pasikeitę net po tris ar keturis kartus.

Iš dabartinių dikasterijų vadovų, kuriuos popiežius Jonas Paulius II yra paskyręs savojo pontifikato pradžioje, vis dar savo pareigas eina tik Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas 76 metų vokietis kardinolas Jozefas Ratcingeris. Jis bei taip pat 76 metų sulaukęs Vatikano valstybės sekretorius italas kardinolas Andželas Sodanas yra vieninteliai kardinolai, kurie Šventojo Sosto žinyboms vadovauja jau peržengę minėtą 75 metų ribą. Taip pat „ilgaamžiais“ galima vadinti beveik du dešimtmečius jiems patikėtoms struktūroms vadovaujančius Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininką prancūzą kardinolą Polį Puparą ir Popiežiškosios socialinės komunikacijos tarybos pirmininką amerikietį arkivyskupą Džoną Folį. Tačiau vienintelis Šventojo Tėvo padėjėjas, kuris tebedirba nuo jo pontifikato 1978 metais pačios pradžios, yra Jono Pauliaus II asmeninis sekretorius lenkas arkivyskupas Stanislavas Dzivišas, kurio įtaka pastaruoju metu taip pat yra stipriai išaugusi.

Linkėjimai ilgiausių metų

Šventasis Tėvas paprastai savo „pontifikalinių rekordų“ nekomentuoja, todėl ir jo trečiasis pagal ilgumą tarnystės šv.Petro soste pasiekimas bus aptariamas tik tarp bažnytinio gyvenimo ekspertų. Vatikane jis reikšmingiau nebus paminėtas, nors kovo 14-oji yra trečiasis Gavėnios sekmadienis, todėl popiežius Jonas Paulius II tradiciniame susitikime su piligrimais „Viešpaties Angelas“ maldos proga gal ir tars kokį žodį apie savo įspūdingąjį pontifikatą. Kaip žinoma, pagrindinės jubiliejinės iškilmės Romoje vyko 2003 metų spalį, kai Popiežių su pontifikato 25-mečiu sveikino pasaulio kardinolai ir vyko Motinos Teresės beatifikacija.

Ryškiausias pasikeitimas, įvykęs per praėjusius mėnesius po pontifikato jubiliejaus, yra Jono Pauliaus II sveikatos pagerėjimas. Spalį dėl įtemptos darbotvarkės Popiežiaus fizinė būklė kėlė didelį susirūpinimą, jo homilijų tekstus turėjo skaityti padėjėjai. Dabar jis atrodo žymiai geriau, nors artėjanti Didžiosios savaitės pamaldų gausa, pradedant Verbų sekmadienį minima Pasauline jaunimo diena, iš ligoto Popiežiaus vėl pareikalaus nemažai jėgų. Tačiau Vatikane pranešta, kad visiems numatytiems renginiams – Didžiojo ketvirtadienio Krizmos šv. Mišioms, Didžiojo penktadienio tradiciniam Kryžiaus keliui Koliziejuje ir Velyknakčio pamaldoms vadovaus pats Šventasis Tėvas.

Žvelgiant į šiuos metus, kalbama apie galimus Popiežiaus vizitus į Australiją, kur gegužės pabaigoje vyks Vidurio Europos katalikų suvažiavimas, arba į Šveicariją, kur birželio pradžioje numatytas didelis katalikiškojo jaunimo sąskrydis. Birželio 29 dieną, kai bus švenčiama Romos globėjų šventųjų apaštalų Petro ir Povilo liturginė šventė, popiežiaus Jono Pauliaus II pasveikinti atvyks Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I. Šis susitikimas turės didelės ekumeninės reikšmės katalikų ir stačiatikių santykiams.

Bet prieš tai, gegužės 18 dieną, Šventasis Tėvas paminės savo 84-ąjį gimtadienį. Tai garbingas amžius, bet juk popiežius Leonas XIII, kurio pontifikato trukmę Jonas Paulius pralenks ateinantį sekmadienį, buvo sulaukęs 93 metų. Tuo tarpu popiežiaus Pijaus IX pontifikato trukmę dabartinis Popiežius pasiektų 2010-ųjų gegužę, praėjus dviem savaitėms po savo 90-ojo gimtadienio minėjimo. Ilgiausių metų popiežiui Jonui Pauliui II linki visi pasaulio tikintieji.

© 2004 "XXI amžius"