|
Nepažinto nepamilsi
Žmogų galima pažinti iš išorės, kalbos, elgesio,
jo gyvenimo ir darbų. Dievo neapžiūrėsi, nepačiupinėsi, kaip ir
šalčio ar šilumos. Visa tai tik jaučiame. Pirmąsias žinias apie
Dievą turėtume gauti šeimose dar ankstyvoje vaikystėje, sakyčiau,
gal net kūdikystėje. Tikėjimo neišmokoma, jis perduodamas širdimi
iš kartos į kartą. Tačiau sovietiniais metais dėl įvairių priežasčių
kai kuriose šeimose tas perdavimas nutrūko. Taip išaugo jau dvi
kartos: dabartiniai tėvai ir jų vaikai, jaunimas. Jų gyvenimas tapo
neaiškus, beprasmis. Paskendome materialiniuose dalykuose, užmiršdami
pagarbą, meilę, gerumą, pagalbą vienas kitam, ypač silpnesniam.
Dabar didelė atsakomybė parodyti amžinąsias, nenykstančias
vertybes tenka mokyklai ir ypač Bažnyčiai. Kai kurie kunigai galvoja,
kad Dievo ieškoti turi patys žmonės, bet kaip jie ieškos, jei sovietiniais
metais buvo įtikinti, kad Dievo nėra. Nelengva ir kunigams. Juk
visi jaunieji dar sovietiniais laikais auklėti, tik kai kurie dalyvavę
Eucharistijos bičiulių grupėse ir pan. Ne veltui litanijoje meldžiame
nuolankumo tarnaujant, įžvalgumo veikiant, ištikimybės meldžiantis,
taip reikalingų savybių.
Pagyvenęs kunigas mokyklos jubiliejaus šventėje
išbarė mokytojus, kad jie dar seno raugo, bet nepaaiškino, kur
rasti naujo, kaip pažinti Dievą ir dvasines vertybes dalyvaujant
sekmadieniais šv. Mišiose, klausantis pamokslų. Juk čia geriausiai
galima pažinti Dievą, Jo mokslą, kai aiškinamas Šventasis Raštas.
Gaila, kad nemažai kunigų perskaito pasirašytus žodžius, perpasakodami
skaitytas ištraukas, jas mažai susiedami su gyvenimu, ko gal žmonėms
labiausiai reikėtų. Jie turėtų suprasti, kad neužtenka su Dievu
susitikti tik kartą per metus, bet reikia pakviesti į šeimas, su
Juo gyventi, bendrauti, kalbėtis, tiesiog tartis kasdien. Parapijoje
keičiasi kunigai, jau ir jaunų pasirodo, tik abejingas požiūris
vis dar lieka. Rugsėjo pirmąją į bažnyčią ateina šiek tiek mokinių
ir mokytojų, bet jie nekviečiami ateiti sekmadieniais, tarsi jaunoji
karta čia būtų nereikalinga. Niekada neprisimenama ir katalikiška
spauda, jos reikšmė kiekvienam žmogui, ypač jaunimui. Tas pats ir
Pirmosios Komunijos dieną jokios kalbos apie ateitį, vaikų ir
tėvelių susitikimą sekmadieniais bažnyčioje, bendrą maldą, artimesnį
Dievo pažinimą.
Dideliuose miestuose, kur kunigai labai užimti,
o žmonės bažnyčią lanko dažniausiai ne pagal priklausymą parapijai,
bet pagal jaučiamą dvasinę šilumą, gal ir gerai, kad vaikus rengia
klierikai, tarsi atlikdami praktiką. Mažuose miesteliuose, bažnytkaimiuose,
atrodo, jie gal nelabai tinka, tik tarsi atsilygina materialiai
paremiančiam klebonui. Viena močiutė pasiguodė, kad ji pagal savo
sugebėjimus vaikaičiui paaiškinusi apie rožinio maldą, tačiau klierikas
šiemet vaikams apie rožinį nieko nekalbėjęs. Pašventinti ir užkabinti
ant kaklo tik škaplieriai bei medalikėliai kas ką turėjo. Pagalvojau,
gal rožinis, nors ir labai patogi maldos priemonė, jau atgyvena,
kai šiandien taip pataikaujama jaunimui, kurio daugelyje bažnyčių
vis tiek nėra. Tačiau juk Popiežius įvedė dar net Šviesos paslaptis!
Kai bendraujama tik su klieriku, tarp vaikų, jų tėvelių ir klebono
nėra jokio ryšio, kuris turėtų tęstis ir vaikams augant, aplankant
jaunuosius katalikus ir jų tėvelius namuose. Kaip Kristus ėjo per
žmones, taip ir kunigai turėtų bendrauti su parapija, ieškoti ne
vienos paklydusios avelės.
Kai kurios parapijos jau beveik misijų kraštas,
kai senelių gretos bažnyčioje vis retėja. Tiems mirus, po metų kitų
vargu ar reikės bažnyčių ir kunigų, nors gatvėse pilna jaunimo,
skubančio į mokyklą. Nėra žmogaus, kuris parodytų kelią į bažnyčią,
padėtų pažinti Dievą, Jo mokslą, pagal jį gyventi, kai net tikybos
mokytojai ne visi lanko bažnyčią. Gal ne vienas jaunuolis kiek dažniau
ateitų, jei žinotų, kad ir jis čia reikalingas, laukiamas. Juk dabar
viskas suprantama, kai pamaldos gimtąja kalba. Tačiau pastarieji
įvykiai Lietuvoje, vyskupų ir kunigų pasisakymai per radiją ir spaudoje
galutinai sulaikė nuo tokių minčių ir pasiryžimo, kai viešai pasirodyti
tikinčiu jau, atrodo, nebegalima. Lieka tik kantri, ištverminga,
tyli asmeninė malda už vaikus, jaunimą, jų tėvelius ir mokytojus,
už tikėjimą ir skirtingų nuomonių žmonių tarpusavio supratimą, pagarbą
vienas kitam. Niekada neužmirškime atsiprašyti ir už viską Dievui
padėkoti.
Baisi panieka, pasityčiojimas, kitaip galvojančių
žmonių niekinimas, rungtyniavimas, kaip bjauriau apie vienas kitą
pasakyti ar parašyti. Didžiausia gėda dėl tokios žemos Lietuvos
žmonių kultūros.
Tokia graži ta mažutė širdies pavidalo Lietuva.
Vienykimės visi į maldą bendra intencija už Lietuvą, jos žmones,
ypač už dvasinius ir politinius vadovus, už žmonių santarvę, pagarbą
kitam. Ištieskime rankas, nusišypsokime atleidę vienas kitam už
klaidas, nesusipratimus ir silpnybes. Dievo laiminami gyvenkime
visi kaip broliai ir seserys gražioje, darnioje Lietuvos šeimoje.
S.K.
Šiauliai
Redakcijos prierašas. Skaitytojas iškėlė
įdomias ir reikšmingas mintis apie Lietuvos katalikų bendruomenę.
Išties daug kas vyksta žymiai sunkiau nei ateistinės priespaudos
metais. Tada katalikų bendruomenė buvo labiau susitelkusi, gerai
žinojo savo iškeltus uždavinius ir juos vykdė, nors ir nevisaverčiai.
Naujomis laisvės sąlygomis tiek visai Lietuvos visuomenei, tiek
katalikų bendruomenei atsiranda iššūkių, į kuriuos būna sudėtinga
laiku ir tinkamai atsakyti. Be abejo, čia iškyla ir žmonių, sugebančių
prasmingai vadovauti, stoka, ir kontroversiškų veiksmų negatyvios
pasekmės, ir laicistinės visuomenės dalies agresija.
Kviečiame XXI amžiaus skaitytojus įsitraukti
į diskusiją apie Lietuvos katalikų bendruomenės problemas, galimybes,
perspektyvas ir kt.
© 2004 "XXI amžius"
|