Mergina spindinčiu veidu
|
Kauno VIII gimnazijos
(dab. Saulės) 1943 metų
abiturientai su klasės
auklėtoju kapelionu
kun. P.Šniukšta.
Elena Spirgevičiūtė -
pirmoje eilėje viduryje
|
Įsimintinas šaltas 1944 metų sausio mėnesio rytas
karo metas. Mūsų gimnazijos (dab. Saulės) patalpose įsikūrė
karo ligoninė, o mes, Kauno VIII gimnazijos mokiniai, mokėmės trimis
pamainomis mus priglaudusio Aklųjų instituto patalpose. Buvau abiturientė,
bet tuo pačiu metu dirbau gimnazijos raštinėje sekretore.
Tą rytą į gimnazijos raštinę skubiai įėjo labai
susijaudinęs gimnazijos vyresniųjų klasių kapelionas kun. P.Šniukšta
ir beveik rėkte išrėkė: Ar girdėjai?! Taip, girdėjau kraupią,
žiaurią, Kauną sukrėtusią žinią praeitą naktį nužudyta buvusi
mūsų gimnazijos abiturientė Elena Spirgevičiūtė. Gimnazijos mokytojai
ir mokiniai buvome sukrėsti iki sielos gelmių. Apiplėšimo metu,
naktį, savo namuose Tvirtovės alėjoje nužudytos dvi niekuo nekaltos
jaunos moterys. Gindamos moterišką orumą nuo budelių rankos žuvo
buvusi mūsų bendramokslė, praeitų mokslo metų mūsų gimnazijos abiturientė
devyniolikmetė Elenutė ir jos teta Stasė Žukaitė.
Žiauriai žuvo mergina, kurią pažinojau tik iš
matymo. Labai gaila, kad neteko bendrauti artimiau. Ją gimnazijoje
kasdien pertraukų metu matydavau penkerius metus, tuo labiau kad
mūsų klasės buvo greta. Elena savo išvaizda tarsi niekuo neišsiskyrė
iš kitų. Nebuvo ji itin graži, tai paprasta vidutinio ūgio tamsiaplaukė
mergina, bet vis dėlto iš kitų ji skyrėsi savo būdo savybėmis: buvo
labai kukli, tyli moksleivė. Be to, tai ji buvo mergina spindinčiu
veidu, kuris spindėjo kažkokia vidine šviesa. Žiūrėdavau ir stebėdavausi,
kodėl jos veidas spindi tokia skaisčia šviesa. Nežinau, ar tai kas
pastebėjo, ką aš mačiau. Ir vėl po šešiasdešimties metų tarsi matau
jos švytintį, dvasingą veidą.
Tik dabar, skaitydama jos dienoraštį (labai gaila,kad
ne visas išlikęs), supratau, kokios tyros sielos buvo tą dienoraštį
rašiusi jo šeimininkė. Beveik kasdien dienoraščio puslapiuose Elenutė
nuoširdžiai rašė, kad nori būti gera, tauri. Beveik kasdien lankė
bažnyčią, priimdavo Švenčiausiąjį, aukodama už tėvelius, artimuosius
ar draugus. Tai buvo labai švelni, gera, jautrios, tyros ir taurios
sielos, labai pamaldi ir labai tikinti mergina. Svajodama apie savo
ateitį, ji tikėjosi tyros meilės labai doram dar nepažįstamam jaunuoliui.
Be to, yra maniusi, kad gal reikėtų stoti į vienuolyną. E.Spirgevičiūtės
dienoraštis spindi, kaip ir ji pati spindėjo, jos vidine aura.
Prieš šešiasdešimt metų stovėjau Kauno kapinėse
Vytauto prospekte (dab. Ramybės parkas) prie tos nepaprastos mergaitės
kapo duobės jos iškeliavimo Amžinybėn metu. Girdėjau mūsų gimnazijos
vyresniųjų klasių kapeliono kun. P.Šniukštos, kuris vienerius metus
buvo jos klasės auklėtoju, atsisveikinimo žodį pamokslą apie nepaprastos
merginos prasmingą žūtį. Tą įvykį menu ir dabar, nepaisant praėjusių
metų. Gal šiandien tokia jaunos mergaitės žūtis kai kam gali atrodyti
neišskirtinė, bet tuo metu, tuo labiau tokios taurios, kilnia vidine
šviesa švytinčiu veideliu mergaitės žūtis buvo pasibaisėtinai skaudi.
Tą įvykį mūsų kartos žmonės mena ir šiandien, nors ir nematė tos
vidinės šviesos jos veide.
Elvyra RAŽANAUSKAITĖ,
buvusi VIII gimnazijos
(dab. Saulės) auklėtinė, pedagogė,
kultūros darbuotoja, istorikė
Kaunas
© 2004 "XXI amžius"
|