Šventovė vis dar nebaigta,
nors stato ją visa tauta
Arch. Apolonija NISTELIENĖ
|
|
Atstatoma Paminklinė
Prisikėlimo bažnyčia
Gedimino Žilinsko (ELTA)
nuotrauka
|
Tautos nepriklausomybės simbolis Paminklinė
Prisikėlimo bažnyčia pradėta projektuoti prieš septyniasdešimt
penkerius metus, o statyti 1934 metais. Buvo iškeltos sienos,
bokštas, uždengtas stogas. Bet statyba sustabdyta liūdnąjį 1940
metų birželį.
Ištisą dešimtmetį būsimoji bažnyčia išbuvo sandėliu
ir net keturiasdešimt metų fabriku. Vėl atgavus nepriklausomybę,
norint bažnyčios statybą tęsti ir baigti, pirmiausia reikėjo ją,
surištą ir nuskriaustą, išlaisvinti iš pančių. Tas laisvinimas buvo
brangus ir nelengvas atsakingas statybininkams. Atstatymo komitetai
ir jų pirmininkai klebonai buvo keičiami. Lėšos plaukė netolygiai.
Bet ir anos Nepriklausomybės metais vyriausybė bažnyčios statybos
nerėmė tikintieji patys išgalėjo ją statyti. Šiandien jos baigti
jie nebepajėgia. Ir jau keliolika metų ji tarsi priekaištas, nors
jau išnirusi iš pastolių ir naktimis žėrinti. Bet šiandien nebėra
nė vienos tokios statybvietės tokio laužyno ir netvarkos aplinkui.
Jau kelerius metus retkarčiais joje vyksta šventinės pamaldos ir
koncertai, o aplinka tarsi tyčiojasi iš čia ateinančiųjų. Būsimą
skverą ir prieigas prie bažnyčios prieš kelerius metus miesto Savivaldybės
užsakymu suprojektavo architektas Eugenijus Miliūnas. Jis savo lėšomis
pagamino didžiulį to projekto maketą, o jam net ekspozicijai nerasta
vietos.
Šito pastato restauravimas yra be analogų. Nebaigto
objekto vidus buvo grubiai sudarkytas. Vidaus erdvės atstatymas
buvo gal net brangesnis ir sunkesnis už naują statybą. Bažnyčią
bandoma įrenginėti tik pagal išlikusius eskizus (net ne detalų projektą).
Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios autoriumi 1929 metais pasirinktas
35-erių metų Latvijos pilietis evangelikas architektas Karolis Reisonas
(g. 1894 m. Rygoje miręs 1981 m. Adelaidėje). Būdamas moderniosios
architektūros šalininkas, K.Reisonas šiame savo kūrinyje įkūnijo
tuomet vyravusį racionalizmą išraiškingą ekonomišką paprastumą
aiškų vertikalių ritmą bazilikiniam tūriui. Tai būdinga to meto
kūrybai lakoniškomis priemonėmis išreikšti idėją, nepiktnaudžiaujant
detalėmis. Tai protestantų bažnyčioms artima stilistika. Norėtųsi,
kad fasadų modernus racionalizmas katalikų bažnyčios interjere būtų
sušildytas. Bažnyčia nelaiko savu nė vieno stiliaus. Ji priima kiekvieno
šimtmečio formas pagal tautos būdą, išlaikydama tradicijų tęstinumą
sena ir nauja turi būti papildiniai, ne priešybės. Nes dauguma
tikinčiųjų išgyvena senųjų bažnyčių nostalgiją.
Bažnyčios interjeras yra sudėtinis. Jo spektras
didingumas, aiškumas (altorius), grožis (menai), patogumas (garsas,
šviesa, suolai) ir t.t. Svarbus vidaus elementas grindų danga.
Idealus variantas medinės trinkelės, sugeriančios drėgmę ir garsą,
ilgaamžės. Dirbtinio granito plytelės malonios, kai grindys šildomos.
Kitoks bažnyčios šildymas neracionalus.
Kitas svarbus elementas apšvietimas. Jį turėtų
projektuoti architektas dizaineris ir inžinierius elektrikas. Svarbu
ne tik šviestuvų forma, išdėstymas, bet ir naudojamos energijos
ekonomiškumas.
Labai svarbi bažnyčiai akustika kad girdėtųsi
ir žodis, ir giesmė. Skaičiavimais ar intuicija nustatyti aidėjimo
stiprumą, jo trukmę. Čia turėtų savo žodį tarti inžinierius akustikas.
Juk šioje bažnyčioje numatomi muzikiniai renginiai. Gal būtų reikalingas
akustinis tinkas ar kitos medžiagos?
Laikas spręsti, ar koncertuojantiems choristams
ir instrumentalistams pakylos bus nuolatinės, ar kiekvienam koncertui
bus laikinai montuojamos. Numatyti koncertų ir altoriaus pakylų
vietą ir santykį, taip pat vietą bažnytiniam chorui ir įvairiems
choreliams, nes prie vargonų jiems vietos nėra.
Kiekvienoje bažnyčioje randame šv. Geografiją
- Kristaus Kančios stotis - paveikslus. Gal šitoje modernioje bažnyčioje
užtektų ir modernių Kančios stočių tik kryželio su romėnišku stoties
skaičiumi? Tai leidžia ir net skatina liturgija (kad nepiktintų
tikinčiųjų kaip Įgulos bažnyčios stacijos).
Galerijos suprojektuotos ir atstatytos kaip dekoracija.
Šitos galerijos žmonėms užeiti netinka teturi po vieną išėjimą
(Šiaulių Katedros panaši galerija turi keturis išėjimus), o galerijos
tvorelė pagal normas per žema.
Presbiterija buvo numatyta per ankšta. Pagal šių
dienų liturgiją esamoje erdvėje ji tarsi niša. Ir joje numatyta
freska neapvaldytų didžiulės bažnyčios erdvės. (Įspūdingoji L.Truikio
freska Šančių bažnyčioje tik architekto dėka.) Šiandien nebėra nei
didžiojo, nei šoninių altorių, yra vienas altorius centrinis,
pagrindinis bažnyčios taškas. Jam apgaubti pastatytas šis bazilikinis
kevalas skliautas. Ant altoriaus Eucharistijoje įsikūnija Kristus
Jis čia kūdikis ir vyras, gyvas ir nukryžiuotas, pažemintas ir
prisikėlęs. Todėl stalas, ant kurio kviečiamas brangiausias Svečias,
turi būti iš taurių medžiagų, ne jų imitacija. Čia svečiuojasi pati
Tiesa, todėl net medžiagomis meluoti nevalia. Altorius neturi būti
panašus į virtuvinę spintelę. Prie jo turi tilpti dvylika koncelebrantų
kiek valgė Paskutinę vakarienę. Kuo daugiau laiptelių altoriaus
link, tuo daugiau mūsų pastangų kopti vis aukštyn jie simbolizuoja.
Altoriaus pakylą reikia patraukti į navos priekį, priartinti prie
dalyvaujančių pamaldose tikinčiųjų pamaldų liturgija vyksta žmonių
apsuptyje. Apeigos vyksta ne vien kunigams, bet visiems atėjusiems.
Ši bažnyčia palyginti siaura ir ilga, todėl reikia galvoti ir apie
tuos, kurie melsis bažnyčios gilumoje. Pakylos vietą turi kartu
spręsti architektas-interjero autorius, koncertų organizatorius
ir kunigas-liturgistas.
Bažnyčios titulą Kristaus Prisikėlimą vaizduojantį
meno akcentą, kuris apvaldytų jau egzistuojančią erdvę, reikėtų
numatyti skulptūrinį: luitinio stiklo vitražą, apšviestą elektra,
vitražo nuspalvinta šviesa. Vitražo apšvietimo ir vėdinimo įrangai
presbiterijoje - nišoje vietos užtenka. Ir ateityje numatomi langų
vitražai atlieps pagrindinį bažnyčios meninį akcentą šviesos spinduliai
apsivilks spalvotu rūbeliu.
Projektuoti kuo daugiau sėdimų vietų: patogius
medinius suolus neaukštomis atkaltėmis ir pamaldų lankytojams, ir
koncertų klausytojams. Jokiu būdu ne klauptai! Nedera nukabinėti
bažnyčios sienų atsitiktiniais skelbimėliais ties įėjimais reikia
numatyti stacionarias skelbimų lentas.
Švč. Sakramento koplyčia turi būti puošni, užveriama
kalto vario ar pasidabruotomis ažūrinėmis durimis, kad atėjusieji
galėtų pro pinučius pamatyti tabernakulį, prie kurio ryškiai žibėtų
Amžinoji lempelė.
Ant bažnyčios stogo koplyčia netalpi, lyg dekoracija.
Nereikėjo užmūryti plačių jos angų atvertos pamaldų metu, būtų
jungusios erdvę ant stogo ir maldininkų minią. Dabar, vykstant pamaldoms,
joje gali melstis nedaug tikinčiųjų. Nors stogas aikštė pagal
skaičiavimus turi išlaikyti porą tūkstančių žmonių, bet, kol veiks
tik vienas liftas, kylančių ant stogo žmonių srautą reikės griežtai
riboti. Reikėtų ir aukštos apsauginės tvorelės-tinklo, kad ateityje
neįvyktų tragiškų nutikimų. Skulptūrų ant stogo galerija problematiška.
Ar bus vieno autoriaus, ar skirtingų skulptorių, kas diktuos skulptūrų
tematiką? Nuo žemės šią galeriją bus įmanoma apžvelgti tik su žiūronais.
Svarbu ne tik bažnyčios interjeras, bet ir eksterjeras:
sutvarkyti penkiaaukštį buvusio fabriko fasadą, kad jis kuo mažiau
disonuotų su Paminklu.
Taip ilgai laukus šventovės užbaigimo, norisi,
kad Savivaldybės geros valios mostu keturių milijonų litų dotacija
būtų pasinaudota racionaliai: nekeisti patikimos statybinės organizacijos,
kuri atliko patį sunkiausią ir atsakingiausią darbą, neforsuoti
interjero darbų, nes skubant galima padaryti neatitaisomų klaidų.
Nemanau, kad tinka skiriamus milijonus palikti disponuoti ne statybininkui,
ne vadybininkui, ne menininkui, o vien dvasinius mokslus ėjusiam
kunigui.
Ne tik kauniečiai, bet ir visa Lietuva laukia
Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios didingų Dievo namų prisikėlimo.
Kad ir jos viduje išgirstume Viešpaties Jėzaus žodžius: Ramybė
jums!
© 2004 "XXI amžius"
|